– Kaip prasidėjo šis jūsų gyvenimo būdas ir kaip atrodo jūsų dienos? Iš kur gaunate maisto ir reikalingų daiktų?
– Daiktų daug ir nereikia, nebent konstruoju ką nors ar eksperimentuoju – tada jau galvoju, ko man reikia, ir žinau, ko ieškoti. O maisto dabar galima rasti bet kuriame konteineryje. Jei tik pasiknaisiotume, pamatytume, kiek daug yra likučių, kurie yra žmonėms tinkami. Anksčiau taip nebūdavo, bet dabar to vis daugėja, ir kiekvienas gali tai pastebėti.
– Bet ar yra ten normalaus maisto?
– Normalus maistas yra toks, suprasčiau, kurį valgai ir neapsivemi. Gal malonumui maisto ten nėra, bet visko pasitaiko. Dažnai randu čipsų, pirmą kartą Lietuvoje net alaus radau. Tai valgai tam, kad gyventum ar gyveni, kad valgytum? Aš valgau tam, kad gyvenčiau. Randu maisto, pavalgau, esu laimingas, dirbu iš tos energijos ir tai man nieko nekainuoja. Visatai dėkoju, kad tokiais gerais laikais gyvenu.
– Viskas prasidėjo, kai studijavote užsienyje, tiesa? Ten, sakėte, visai kitokia kultūra išmetamo maisto.
– Tikrai taip. Įdomiausias faktas, kurį galiu pasakyti, yra tas, kad Suomijos prezidentė, baigusi savo kadenciją, viešai prisipažino, jog net prezidentaujant rinko maistą iš konteinerių. Tai Skandinavijoje yra neįsivaizduojama. Ten Islandijoje 90 proc. maisto oficialiai yra išmetama, tai daroma dėl patogumo tiek klientams, tiek darbuotojams.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Iš kur gaunate drabužių?
– Oi, neįsivaizduoju, čia rūbai, kuriuos randu arba kas nors padovanoja. Turiu kokius tris darbinių rūbų komplektus. Vieną plauni, kitas laukia išplovimo ir t. t. Žiūriu, kad labai reikia pasistengt tą rūbą sunešioti. Dažnai konteineriuose randu tokių rūbų, kad atrodo, jog žmonės savo tuštybę mėgina užpildyti tais pirkiniais.
– Kaip atrodys jūsų Kalėdų stalas? Kalėdos – geras metas? Man atrodo, daugiau visi persivalgys, tai į konteinerį daugiau nukeliaus.
– Kosmosas ten būna. Mandarinų vienas atskiras konteineris. Bet mano Kalėdos visada būna mielos, nes jos yra apie žmones, o ne apie persipirkinėjimą. Paprašiau mamos, kad nupirktų vitaminų ir viskas, man to reikia. O su 90 metų optimistine bobute pavakarieniauti – tai man yra Kalėdos. Man nereikia kažkokio butaforinio malonumo.
– Prisipažinsiu, kad sutikot su manimi susitikti ir pasikalbėti su viena sąlyga. Tai kokia ta sąlyga? Norit ko nors paklausti ar paprašyti?
– Kadangi esu oficialus veltėdis, ieškau, kur apsistoti Vilniuje. Esu gyvenęs užsienyje nelegaliai, apleistose vietose, kur tuo metu norėjau gyventi. Nebijodavau, kad ateis koks biurokratas ir dėl to kils problemų. Tavęs tiesiog paprašo išeiti ir tu išeini – taip ir turėtų būti.
Tačiau Lietuvoje to nedarysiu taip, kaip dariau kitur. Norėčiau paprašyti žmonių, kurie gal žino kokią nors vietą ir galėtų ją pasiūlyti. Mano draugas kartą išgirdo interviu, prisiminė ir sako, aš juk turiu porą garažų, kurie nenaudojami, susitvarkyk ir Vilniuje galėsi turėti garažus nemokamai. Aš labai apsidžiaugiau ir taip sutapo gerai. Tai pagalvojau, kad reikia pabandyti per komercinę televiziją pasakyt ir kokį nors komercinį pasiūlymą žmogui, kad prižiūrėčiau tą vietą.
Tai nebūtinai turi būti tavo vieta, kurios nesugebi prižiūrėti. Gal tai kaimyno vasarnamis ar dar kas nors apleistas. Gal kaimynas mirė, o biurokratinė sistema nesugeba to objekto parduoti ar įprasminti. Suprantu, kad yra daug ukrainiečių ir kitų vargingų žmonių, kurie neturi kur gyventi. Bet aš kalbu ne apie kaimus, o apie Vilnių, jo centrą, kur pilna apleistų namų ir kitų vietų. Galvoju, gal galėtų užkibt, būtų geras, kažką sutvarkyti, kažką padaryti. Su drauge tikrai pasinaudotume tokia galimybe.
Naujausi komentarai