Apie tai – Nemiros Pumprickaitės pokalbis su A. Ramanauskaite-Skokauskiene LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.

– Kaip jūs sureagavote, išgirdusi tokius kaltinimus jūsų tėvo adresu? Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija?

– Tai yra tiesiog mirusio, nužudyto už Lietuvos laisvę žmogaus niekinimas. Ne paprasto žmogaus, mano tėvelio, visgi tai buvo žmogus, vadovavęs partizaniniam judėjimui, partizaniniam karui, ir buvo neeilinis, o aukščiausias vadovas. O ta šmeižikė, kuri juodino, neabejoju, kad turėtų žinoti, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija yra mūsų valstybės teisės aktas. Signatarai, pasirašę šitą deklaraciją, yra mūsų nepriklausomybės signatarai. Imantis tokių juodinimų, tokių šmeižtų, tiesiog sąmoningai skleidžiant tokią informaciją, kad sumenkintų žmogų, pažemintų jo garbę, orumą, taip tiesiog pakenkiama ne jam vienam, bet visai mūsų valstybei, mūsų valstybės pamatams, valstybės pamatus kūrė nes tie žmonės.

Jame aiškiai pasakyta, kad A. Ramanauskas-Vanagas visumos tokių sužalojimų, kurie jam buvo padaryti, pats negalėjo atlikti.

Jeigu prisimintume tą kankinimo aktą, skaičiau jį daug kartų, bet kiekvieną kartą negali to akto nepakraupęs skaityti – ten tokie sužalojimai... Ir sakyti, kad žmogus sau pasidarė tuos sužalojimus, logikos nėra. Pagaliau nereikia vien tik logikos: 1993 metais liepos 6 dieną buvo atliktas kompleksinės teismo medicininės fizikinės techninės ekspertizės aktas, numeris 134-93, jame aiškiai pasakyta, kad A. Ramanauskas-Vanagas visumos tokių sužalojimų, kurie jam buvo padaryti, pats negalėjo atlikti. Tai yra konkreti byla, aprašoma trečiame tome nuo 66 iki 71 puslapio.

– Jūs užsiminėte, kad „šmeižikė negalėjo nežinoti“. Jūs taip pat manote, kad tai buvo sąmoningas veiksmas, kad tai nebuvo paklydimas, nesusivokimas dokumentuose?

– Aš galvoju, kad sąmoningas. Nes žmogaus nėra, jam pripažinti visi nepriklausomoje Lietuvoje turėti aukščiausi apdovanojimai, jam grąžintas karinis laipsnis, visa, kas erzino mūsų valstybės priešus, ir dabar erzina. Todėl reikia žeminti, pažeminti žmogaus garbę ir orumą. Jo dabar nėra, tai kodėl gi ne?...

– Bet jūs esate tas žmogus, kuris gali jį apginti. Jūs, pirmiausia, esate tas žmogus, nes jūs esate jo duktė. Ar jūs ketinatės imtis kokių nors teisinių veiksmų, kad šitas šmeižtas, šitas melas būtų paneigtas?

– Svarstau tą galimybę tartis su teisininkais, nes turiu po ranka aiškią Aukščiausiojo Teismo išvadą, kurioje rašoma, kad A. Ramanauską-Vanagą buvo siekiama sulaikyti ne vien dėl narystės partizaniniame judėjime, bet kaip ir okupuotos valstybės politinės valdžios – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininką. Bylos įrodymai patvirtina, jog tam buvo skirtos didžiulės LSRS VSK pajėgos, sudarytos nuolatinės komisijos, kurios jį sekė kelerius metus. Buvo atliktas didžiulis organizacinis darbas ir paieška.

Pažymėta tai, kad po A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės sulaikymo proceso vadovybei buvo raportuota, jog su A. Ramanausko-Vanago sulaikymu baigta lietuvių nacionalistinių vadeivų likvidacija. Aš tikrai noriu tartis su teisininkais ir spręsiu, kaip tą daryti. Juk šitaip elgtis negalima.

– Labai ačiū, kad jūs šį vakarą buvote su mumis ir atsakėte į tuos kelis klausimus. Dėkoju jums.