Didžiausia šiemečių Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimų "Sidabrinė gervė" staigmena pelnytai vadinamas pianistas Rokas Zubovas. Už savo debiutą kine – vaidmenį filme "Laiškai Sofijai" – jis buvo nominuotas geriausio aktoriaus apdovanojimui.

Britų režisieriaus Roberto Mullano pasiūlymą filme suvaidinti savo prosenelį, lietuvių kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, R.Zubovas palaikė pokštu. Pokštas šįkart pavyko, tačiau pats pianistas sako, kad tai – pirmas ir paskutinis jo blykstelėjimas kine. Apie tai, apie muziką, kiną ir menininko gyvenimą su R.Zubovu kalbėjo "Vilniaus diena".

– Koks jausmas filme įkūnyti ne kažkokį personažą, o savo paties prosenelį? Ką M.K.Čiurlionio vaidmuo jums asmeniškai davė?

– Kai man režisierius pasiūlė vaidinti M.K.Čiurlionį, supratau, kad turbūt pats didžiausias iššūkis ir bus įkūnyti savo prosenelį. Iš pradžių atrodė, kad bus labai sunku atsiriboti nuo asmeninio išgyvenimo, paskui susigyvenau – nuo žinios, kad teks vaidinti, iki filmavimų praėjo pusė metų. Atsiriboti – gana ilgai ta mintis manyje tūnojo. O vakarą po paskutinio filmavimo mane staiga labai stipriai sukrėtė kita mintis – jog visa ši graži, didelė žmonių kompanija su visu atsidavimu stengiasi pasauliui papasakoti mano prosenelio istoriją, jog kiti žmonės čia yra būtent dėl to, kad pristatytų M.K.Čiurlionį. Tai labai jaudina ir šildo viduje.

– Prieš "Laiškų Sofijai" filmavimą esate sakęs, kad tai bus vienintelis jūsų filmavimasis. Nuomonė nepasikeitė?

– Manau, tikrai vienintelis. Turiu daug įvairiausių idėjų, kūrybinių planų, susijusių ir su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, ir su mano paties grojimu, todėl visiškai nematau poreikio eiti į aktorystę. Prieš dešimtmetį televizijoje vedžiau laidą "Melomanija", kviesdavau į susitikimus žmones, susijusius su muzika. Po tų metų pats sau pasakiau, kad vienus metus avantiūristiškai galiu pereiti – niekam nekrito į akis, kad būčiau netikęs, bet jei norėčiau tokią veiklą tęsti, reikėtų gilintis į profesinius aspektus.

Apie aktorystę galvoju taip pat. Jei nutarčiau tai tęsti, pirmiausia eičiau mokytis. "Laiškų Sofijai" filmavimo procese išlikau organiškas vien dėl to, kad nežiūrėjau, kaip atrodau kadre, – daviau sau tokį įžadą. Nesu profesionalas ir iš visų girdėjau vienintelį patarimą – tik nevaidink. Juk visi gerai žinojo, kad vaidinti aš nemoku, o jei pabandyčiau, iškart tai būtų matyti. Jei antrą kartą pakliūčiau į filmą ir nevaidinčiau, tai jau būtų to paties personažo štampavimas.

– Filmas gavo ne tik nominacijų, bet ir kritikos kirčių. Kaip ją priimate?

– Sakau, kad manęs kritika neveikia, bet, man rodos, kiekvieną žmogų veikia. Taigi reaguoju kaip normalus gyvas žmogus – susijaudinu, susinervinu, vaikštau ir pats sau bandau pateisinti, kas toje kritikoje gal yra nepelnyta, bandau išgirsti, kodėl ta kritika yra tokia. Reaguoju dirbdamas pats su savimi – nešoku muštis.

– Už debiutą kine būti nominuotam Metų aktoriaus apdovanojimui – išties svarbus įvertinimas. Pagalvojote, kad galėtumėte būti taip pagerbtas?

– Nominacija man buvo ir netikėtumas, kuris, be jokios abejonės, labai paglostė širdį. Juolab kad ji buvo paskelbta po kritikos. Tai lyg išgirsti antrą daktaro nuomonę ir suprasti, kad tos ligos gal ir nėra.

O dėl to, kad "Gervės" negavau, labai džiaugiuosi. Juk buvau nominuotas kartu su Andriumi Bialobžeskiu ir Mariumi Jampolskiu, ir man apdovanojimas būtų netikėta dovana, o bet kuriam iš jų tai yra meistrystės ir gyvenimo tikslą formuojantis įvykis. Pagalvojau apie paralelę: įsivaizduokime pianistų konkursą, kuriame groja Petras Geniušas, Rokas Zubovas ir Aidas Giniotis. Mes su Petru grotume sudėtingiausius kūrinius, o A.Giniotis pagrotų Vytauto Kernagio "Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj", ir visi laimingi apsiverktų bei skirtų jam pirmą vietą.

Žinoma, sveikintume, pasidžiaugtume, kad jis įlindo į tokią "aferą" ir laimėjo, bet giliai širdy suprastume, jog toks rezultatas neteisingas. Nes būtų įvertinta ne meistrystė, profesionalumas, o momento sėkmė. Tad "Sidabrinėje gervėje" labai teisingai nuspręsta. Nemačiau nei Andriaus, nei Mariaus vaidmenų, bet abu labai gerbiu kaip aktorius ir žinau, kad jie nusipelnę būti apdovanoti.

– Kokius filmus renkatės žiūrėti jūs pats?

– Prieš kelias dienas pasižiūrėjau "Debesų žemėlapį". Nors jis labai išgirtas, vadinamas nepriklausomu, išskirtiniu, sudėtingu, man jis vis dėlto per daug holivudiškas. Nepamačiau aš to sudėtingumo. Koks nors Pedro Almodóvaro ar senas Ingmaro Bergmano filmas man daug artimesnis.

Renkuosi filmus apie gyvenimą, tokius, kuriuose sukuriama šiek tiek dirbtinė realybė, nebūtinai gražesnė. Man P.Almodóvaro filmai patinka tuo, kad juose santykis su realybe artimas, bet simboliškas, jie be galo gražūs vizualiai, režisieriaus spalvos, jo kadrų pojūtis man atrodo magiškas, hipnotizuojantis.

– Muzika kine – girdite ją? Kuri yra palikusi įspūdį?

– Muziką kine išgirstu. Net turiu keletą filmų, kuriuose būtent muzika padarė didį stebuklą, pavyzdžiui, Giuseppe Tornatore režisuota juosta "1900-ųjų legenda", sukurta pagal Alessandro Baricco romaną "Novečentas". Manau, Ennio Morricone muzika yra šio filmo stuburas, filmą galima mylėti net nežiūrint, tik klausant jame skambančios muzikos. Žinoma, ta muzika tiksliai pataiko į emocinį lauką, paraleliai pasakoja siužetą, kuria savo naratyvus ir diskursus. Muzika iš tiesų gali labai praturtinti filmą, tai – vienas jo sėkmės elementų.

– Niekada nesvarstėte galimybių kurti muziką kinui?

– Ne. Buvau "Laiškų Sofijai" muzikos konsultantas, norėjau labiau prisidėti kuriant filmo muziką, bet kai prasidėjo postprodukcija, režisierius nusprendė, kad viską padarys pats. Šis filmas yra būtent R.Mullano vizijos įgyvendinimas. Bandžiau su juo diskutuoti, šiek tiek labiau daryti įtaką muzikai, bet jis sakė, kad labai gerai jaučia ją ir gerai žino, ką daryti. Dėl to esu šiek tiek nuliūdintas, nes įdėjau daug darbo. Mudu su kompozitoriumi Arvydu Malciu sukūrėme trijų M.K.Čiurlionio preliudų orkestruotę, su merginų choru į ją įterpėme undinių balsus, įrašėme su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO), diriguojamu Roberto Šerveniko. Man atrodo, labai gražiai viskas pavyko. O režisierius nutarė, kad filme to nepanaudos.

Visgi suprantu, kad kine tai – normalu. Pavyzdžiui, nedidelį, bet įdomų vaidmenį filme atliko Gediminas Storpirštis, o paskutiniame filmo variante teliko vienas kadras, kur jis matomas gal tris sekundes. Niekada negali žinoti, kaip bus viską galutinai sumontavus. Aš, kaip nepatyręs to, dar šiek tiek jaučiu širdgėlą, o aktoriai gerai žino, kad gali filmuotis ir penkias dienas, o filme visai nepasirodyti.

– Negi į "Laiškus Sofijai" nepatekusiai muzikai nelemta skambėti?

– Tie trys preliudai jau skambėjo koncertuose ne tik Lietuvoje, bet ir Pietų Amerikoje. Kai ten gastroliuoti vyko LNSO, vienas organizatorių prašymų buvo būtent ši muzika kaip lietuviškas programos akcentas. Taigi į filmą nepatekęs kūrinys yra aktyviame LNSO repertuare, grojamas ir mėgstamas publikos. Geri darbai, pastangos paprastai nenueina veltui.

– Ar pats rašote laiškus?

– Kartais internetu. Reiktų ilgai pasukti galvą, kad prisiminčiau, kada rašiau laišką ranka. Galiu pasiteisinti tik tuo, kad man reikia rankas taupyti grojimui, o rašymas jose sukuria įtampos, tad stengiuosi to vengti.

– Kaip dar taupote rankas? Atsisakydamas sporto, vengdamas buities darbų?

– Buityje darau viską, kas reikalinga. Pjaustau, kapoju, kalu ir gręžiu, jei reikia, tik stengiuosi neužmiršti darbinių pirštinių. Krepšinio nežaidžiau jau gal 15 metų, nors labai mėgau, bet baidarę irkluoju, stalo tenisą pažaidžiu, slidinėju. Vengiu tik veiklos, dėl kurios kas nors man galėtų sutrenkti rankas ar kitaip sužeisti. Apskritai, žinoma, rūpinuosi rankomis – juk žinai, kad tai yra pagrindinis tavo darbo instrumentas.

– Apie gyvenimą su menininku sklando įvairiausių mitų – apie savotišką požiūrį į šeimą, dramas, dvasines kančias, kurias tenka atlaikyti antrajai pusei, laisvės pojūtį ir t. t. Kokių ypatumų pastebite jūs pats? O gal girdite priekaištų iš žmonos?

– Mes su Sonata jau 24-erius metus kartu. Manau, 10 metų Amerikoje išgyvenome dėl to, kad visą laiką vienas kitą palaikėme, daug projektų, sumanymų įgyvendinome kartu. Pastaraisiais metais mūsų kūrybos keliai tapo individualesni, bet po truputį vėl grįžtame prie grojimo kartu. Šią vasarą važiuosime į festivalį Suomijoje, rudenį esame numatę keletą bendrų koncertų.

Nesureikšminčiau specifinių gyvenimo su menininku ypatybių. Man atrodo, kad tas keistas jausmas – meilė – padeda nepastebėti smulkmenų, kurios bendrą gyvenimą paverčia pragaru. Kai pradingsta jausmai, nosies šnypštimas, pažasties kasymas ar keistas mirksėjimas gali pasidaryti nepakenčiamu išbandymu. O jei jauti šiltą vidinį jausmą, tie dalykai yra tik malonios gyvenimo kartu detalės. Taip pat ir su vidine kančia, kurią savaip išgyvena ir pianistas, ir batsiuvys.

– Kokia veikla, be grojimo kartu, vienija jūsų šeimą? Turite tradicijų?

– Vienos tradicijos gimsta, kitos nunyksta. Nežinau, pavadinti tradicija ar tiesiog gyvenimo būdu, bet atostogas visada leidžiame kartu. Blogoji tradicijos pusė ar įprotis – keletas pasikartojančių vakarienės patiekalų, lyg daugiau nieko pasaulyje nebūtų. Apskritai mėgstame keliauti, leisti laiką aktyviai.

Pernai įdomus patyrimas buvo piligriminė kelionė Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Abu esame vaikščiotojai. Į darbą Kaune nuo stoties iki Aleksoto einu 45 minutes į vieną pusę ir būtinai užlipu tuos 285 laiptelius šalia funikulieriaus. Keliaudami Norvegijoje daug vaikščiojome, šią vasarą po festivalio Suomijoje planuojame pasilikti 10 dienų ir pakeliauti pasiėmę kuprines ir palapinę. Toks noras arčiau prisiliesti prie gamtos, pajusti ne virtualų, o fizinį laiką, pajusti pasaulį kaip fizinę terpę, mums jau tampa tradicija.

– Norite būti arčiau gamtos, o įsivaizduojate save gyvenantį kaime?

– Taip. Tik šiuo metu visiškai neturėčiau laiko užsiimti tuo, kuo užsiima kaime gyvenantys žmonės. Amerikoje mes metus gyvenome priemiesčio name, turėjome kiemą, kuriame reikėjo kas savaitę pjauti žolę, didelį ąžuolą, kurio lapus reikėjo surinkti, gyvatvorę apgenėti ir t. t. Mūsų su Sonata sprendimas negyventi kaime yra gerai pasvertas, nes dabar savo laiką skiriame kūrybiniams darbams, o greta jų užsiimti žeme neįmanoma.

– "Sidabrinėje gervėje" triumfavusi režisierė Kristina Buožytė prasitarė jaučianti, kad Lietuvai nereikia jos kūrybos. O jūs jaučiatės čia reikalingas?

– Kartais prisimenu JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy žodžius: "Neklausk tėvynės, ką ji gali tau duoti. Klausk savęs, ką tu gali duoti tėvynei." Matau juose šiokį tokį savęs ir tėvynės supriešinimą. Aš pats sakau: "Aš – tai Lietuva." Sakyti, kad kūrybos nereikia Lietuvai... Kam nereikia? Daug žmonių pamatė filmą, tai ar jie – ne Lietuva? Jei turiu vieną mokinį, kuris stengiasi kuo geriau pagroti, o aš jam galiu duoti gerą patarimą, tai – Lietuva. Nežinau, kokia mano veikla būtų prasmingesnė kitur.

Iš Amerikos mes grįžome būtent todėl, kad jautėme prasmę. Ten – tik darbas, geri pinigai, žmonių pagarbos pojūtis, bet Lietuva man suteikia upės pojūtį – kiekvienas lašelis yra upės dalis, ir upė yra tokia tik dėl tų lašelių. Man svarbu perduoti lašelio estafetę kitam. Tai – natūralu, paprasta, o ne herojiška.

– Kaip atsidūrėte muzikos kelyje?

– Kaip ir dauguma vaikų, muzikos mokyklą pradėjau lankyti 7-erių. Galiu sąžiningai pasakyti, kad jei ne draugai, bendros pamokos, mokyklos aplinka, kuri mane laikė, nebūčiau pianistas. Muzika mane patraukė tik sulaukus 16-os. Būsimam muzikantui muzikos mokykla labai svarbi, dėl to taip aktyviai kovoju už muzikos mokyklų tinklo išlaikymą. Suardyti tą terpę labai lengva, bet ką mes prarasim, yra neišmatuojama. Mokykloje pats grojau tiek, kiek buvo privaloma. O kai užkibau, pradėjau groti maniakiškai – ir 8-ias, ir 10 valandų per dieną. Pianistu netapsi grodamas po 2–3 valandas per dieną. Tam tikru metu gyvenime turi atsirasti tas su niekuo nepalyginamas jausmas, kai nieko daugiau nenori daryti, tik groti.

– Kas nulėmė tą lūžį, kai ne itin pasinėręs į muziką paauglys pasiryžo tapti pianistu?

– Tarpmokyklinis konkursas. Buvau laikomas gabiu, talentingu ir t. t., konkursui ruošiausi, kaip visada, tinginiaudamas ir iškart po pirmos perklausos mane atmetė. Šešiolikmečiui sukilo adrenalinas, hormonai, suveikė užgauta savimeilė, nepasitenkinimas, kad mane, tokį gabų, išmetė. Be to, dar mano klasės draugė Eglė papasakojo, kad vertinimo komisijoje buvusi jos močiutė lape apsibraukia ratuku neteisingą natą, o mano lape – tiek ratukų, kad jie dideliu juodu ratu tapo. Tai mane įskaudino. Po tokios asmeninės patirties savo jauniesiems pianistams sakau taip: jei nori patikrinti, ar būsi pianistu, užsidaryk savaitei ir grok kasdien po 10 valandų. Jei po tos savaitės išėjęs suprasi, kad viską išmokai, pianistu nebūsi, o jei suprasi, kad beveik nieko nežinai ir vėl nori sėsti groti 10 valandų, tau pavyks. Būti muzikantu – procesas, ir jei jis užkabina, gali susikurti laimingą gyvenimą.

– Smuikininkui didžiausias malonumas – groti Stradivariaus smuiku. O pianistui?

– Manau, dauguma pianistų sutiktų su manimi, kad tai – "Steinway & Sons". Mūsų didžioji Amerikos investicija buvo išmokėtas geras "Steinway & Sons", dabar stovintis mūsų namuose. Aišku, jis negauna tiek darbo, kiek gaudavo Amerikos metais, bet kiekvieną kartą prie jo prisėsti ir prisiliesti yra didelis džiaugsmas. 80–90 proc. visų pasaulio koncertų salių siūlo groti šiuo instrumentu, nors yra specifinių salių, kur grojama kitais. "Steinway & Sons" išsiskiria tuo, kad juo gali kurti garso pasaulį, o kiti instrumentai lyg jau turi tą pasaulį sukurtą ir tu tik ateini su juo pabendrauti.

– Paradoksu galima vadinti tai, kad M.K.Čiurlionio kūryba pristatoma prestižiniuose užsienio šalių renginiuose, ją tyrinėja ir vertina užsienio menotyrininkai, o patys lietuviai net tarsteli: ir vėl M.K.Čiurlionis, jau nebeįdomu, nuobodu. Kodėl taip yra?

– Šis klausimas ganėtinai painus ir sudėtingas man atsakyti. Prieš porą metų skaičiau knygą "Aš, Federico Fellini", viena jo mintis man padarė ypač didelį įspūdį. F.Fellini sakė, kad yra labai didelis skirtumas tarp buvimo garsiam ir buvimo legenda. Kai esi garsus, visi domisi, koks bus kitas tavo darbas, kokie sumanymai, o jei tampi legenda, tai žmogus, net nematęs tavo filmo, gali viską žinoti apie tave, ir tampi nebeįdomus. Matau, kad M.K.Čiurlionis Lietuvoje irgi turi legendos statusą, ir tai apriboja galimybes labiau puoselėti jo kūrybą. Manau, daug žmonių niekada nėra buvę M.K.Čiurlionio muziejuje, labai gerai žino apie jo kūrinius, bet niekada nėra patyrę įspūdžio, kylančio iš tiesioginio susiliejimo su jo menu. Su muzika tas pats – nepabandę su ja pabendrauti mano, kad jos skamba per daug, per dažnai, gal ji ne tokia gera, kaip šnekama. Užsienyje M.K.Čiurlionis įdomus, nes žmonės į jį žvelgia atviromis akimis ir mato tokius dalykus, kurie jiems M.K.Čiurlionį stato tarp 50 pačių kūrybingiausių visų laikų žmonių istorijoje.

– 2011-ieji UNESCO buvo įvardyti M.K.Čiurlionio metais, bet juos užgožė kiti įvykiai – nuo Europos krepšinio čempionato iki Czesławo Miłoszo gimimo šimtmečio minėjimo. Neskaudu?

– Man guostis dėl M.K.Čiurlionio nėra kaip. Darau viską, ką galiu, kad jį pristatyčiau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jei koks nors tuometis valdžios žmogus nutarė, kad turi būti kitaip… Nesumenkinčiau M.K.Čiurlioniui skirtų renginių, kurie vyko mokyklose, bet kokiame mažame miestelyje – kultūros namuose, bažnyčiose. Jie nėra mažesni, blogesni už ministerijos programas. Žmonių širdys dažniausiai pavergiamos ne ministerijos programų, o žmogiškų susitikimų. Pavyzdžiui, man susitikti su dešimtokais ar vienuoliktokais M.K.Čiurlionio muziejuje, su jais pakalbėti, jiems pagroti, išklausyti jų minčių yra, ko gero, svarbiau nei Operos ir baleto teatre pagroti tūkstančiui žmonių. Fasadinė kultūra gal ir nelabai nori propaguoti M.K.Čiurlionį, bet šalies viduje, mažuose miesteliuose, jis yra brangus.

– Kuo M.K.Čiurlionis galėtų patraukti Lietuvos jaunimą?

– Iš mokinių pirmiausia išgirstu susižavėjimo gaideles. Ir bandau M.K.Čiurlionį pateikti kaip jiems artimą žmogų – kaip jauną kūrėją, jauną žmogų, kuris ieškojo savęs ir visą gyvenimą praleido atiduodamas save kitiems. Stengiuosi, kad tai jiems būtų gyvenimo pamoka, ne tik muzikos ar tapybos pristatymas.

– M.K.Čiurlionio gyvenimas apipintas klaustukais, spėlionėmis, hipotezėmis, ypač dėl jo paskutiniųjų metų. Svarstoma, jog iš M.K.Čiurlionio laiškų matyti, kad jis mylėjo, o kažin, ar pats jautėsi mylimas?

– Kontroversija, kurią ir filosofas Arvydas Juozaitis stipriai išryškino savo pjesėje "Čiurlionis. Juodoji saulė", – kad gal Sofija nemylėjo M.K.Čiurlionio, gal ta meilė buvo labiau vienpusiška, – manau, yra visiškai išlaužta iš piršto. Kodėl taip kai kurie mano, nežinau, bet tai su manimi asmeniškai susiję, nes pats esu tos meilės palikimas. Jei žiūrėtume į gyvenimo faktus, po M.K.Čiurlionio mirties Sofija 50 metų gyveno viena, niekada nebeįsimylėjo, taigi suprantu, kad jos širdis buvo visiškai sudeginta. Įtarinėti, kad ji kitaip buvo nusiteikusi M.K.Čiurlioniui esant gyvam, man būtų sunku.

Kitas dalykas – Sofijai tuo metu buvo 22 metai, M.K.Čiurlioniui – 34-eri, juodu tikrai negalvojo apie mirtį ir manė, kad liga – kažkoks bjaurus įvykis, kuris praeis, ir vėl viskas bus gerai. Sofija rašė draugėms, kad viskas gerai, kad rado gerus globos namus ir finansavimą, kad jam reikia tik poilsio, kad dabar reikia laukti, melstis ir nieko nesakyti. Visais įmanomais būdais ji stengėsi slėpti vyro bėdą, pati atsakinėdavo į renginių organizatorių laiškus, stengėsi sudaryti įspūdį, kad viskas gerai. O pasirodo, gerai nebuvo. Šitos Sofijos pastangos lieka neįvertintos, tad atsiranda kalbų, kad ji nebuvo šalia vyro, nelankė, neraudojo. O ko jai raudoti? Jos vyras jaunas, jo sugrįžtant laukia ir ji, ir daugybė pradėtų darbų. Vėlgi tai – mano interpretacija. Bet nematau jokios užuominos, kad kas nors būtų buvę ne taip. Gal dėl pavydo tokios kalbos – kai matai mylinčius žmones, o pačiam gyvenime nesiseka, bandai surasti kokį krislą ir kituose.

– Neretai pasvarstoma, kodėl menininkai tokie pasyvūs visuomeniniame, politiniame gyvenime?

– Manau, aš pats esu labai aktyvus politiniame ir socialiniame gyvenime tuo, kad stengiuosi kuo geriau padaryti savo darbą. Man atrodo, neproduktyviausia yra menininkui kištis, kai visuomenėje išsiskiria dvi didelės minios, įrodinėjančios savo tiesas. Nuoroda būtų Garliavos problemos. Abiejose pusėse būtų galima susodinti po dešimt menininkų, grojančių, dainuojančių poeziją ar kt., bet ten žmonės nebegirdi vieni kitų – tiesiog rėkia.

Mano nuomone, menininkas yra komunikatorius, tam tikrų gilių tiesų atskleidėjas, ir svarbiausias jo darbas – nutiesti tiltą tarp žmonių. Nemanau, kad menininkas turi eiti į politiką, – jam reikalingas gebėjimas apnuoginti širdį, o politika moko paslėpti jausmus, žaisti loginį žaidimą. Tai – nemeniški dalykai.

– Jokia paslaptis, kad gyvuoja požiūris, jog menininkas yra išlaikytinis, ir net patys menininkai, rodos, tuo įtikėję – suvokia, kad jų darbas gyvybiškai būtinas visuomenei, bet sutinka, kad iš jo negali išgyventi. Prašyti – gėda, reikalauti lyg ir neturi teisės, tad belieka tenkintis tuo, ką turi?

– Man truputį lengviau, nes turiu savo fortepijoną, ir, kai noriu koncertuoti, bet nenoriu būti prašytoju, galiu pasikviesti draugus ir padaryti koncertą. Tai kartais ir darau. Mano meninis poreikis šiuo atveju yra patenkinamas, ryšys su žmonėmis išlaikomas, emocijos perduodamos. Tuo negali pasidžiaugti nei aktoriai, nei kino žmonės.

O tai, kad menininkai – išlaikytiniai, yra vienas pačių negražiausių mitų ir neteisybių. Jei pas mus nebūtų meno, kiek atvažiuotų turistų, kuo būtume įdomūs kitiems, kiek pas mus būtų investuotojų? Manau, investuotojas stebi, kiek vienoje ar kitoje vietoje yra galerijų, koncertų salių, ir sprendžia, kokio sveikumo ta visuomenė. Technokratinė visuomenė pasmerkta žlugti, tai – aksioma. Visi bandymai sukurti pragmatinių interesų siejamas visuomenes žlugo. Tad supriešinimo akcija yra bevaisė, absurdiška.

– Kuo galėtumėte užsiimti, jei ne muzika?

– Neįsivaizduoju. Jei bandau save identifikuoti kaip gabumų visumą, analizuoju savo veiksmus, atrandu, kad mano pagrindinė šaka yra komunikacija. O muzika yra įrankis. Jei tai nebūtų muzika, atsirastų kas nors kitas – gal būčiau koks derybininkas tarptautinėse krizėse. Man svarbu atrasti galimybę susikalbėti, atrasti žmones siejančius taškus. Šiandien džiaugiuosi, kad muzika, M.K.Čiurlionis gali tai padaryti.

Vizitinė kortelė

Rokas Zubovas

Gimė 1966 m. liepos 31 d.

Vedęs, žmona – pianistė Sonata Deveikytė-Zubovienė.

Mokėsi Kauno J.Naujalio vidurinėje meno mokykloje, 1990 m. Lietuvos muzikos akademijoje įgijo magistro laipsnį, o 1993 m. Šv. Vincento Pauliečio universitete Čikagoje, JAV, – muzikos magistro laipsnį, tobulinosi pas pianistus Esther Yellin, Andrių Kuprevičių ir Edwardą Auerį.

1994–2000 m. pianistas dėstė Čikagos šv. Ksavero universiteto Muzikos fakultete. 2001–2012 m. dirbo, dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, nuo 2012-ųjų – VDU Muzikos akademijos Fortepijono katedros vedėjas, ryšių su užsieniu prodekanas.

Kaip solistas, kamerinių ansamblių bei fortepijoninio dueto su žmona "Duo Zubovas" narys, koncertuoja įvairiose šalyse, organizuoja įvairius kultūrinius renginius, rengia festivalius, bendradarbiauja muzikinėje spaudoje.

Ypatingą vietą pianisto repertuare užima prosenelio, M.K.Čiurlionio, kūrybinis palikimas. Pratęsė vokiečių pianisto Nikolauso Lahuseno darbą ir įrašė visus M.K.Čiurlionio kūrinius fortepijonui.

Išrinktas įsimintiniausiu 2010-ųjų Kauno menininku.

2011 m. apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi.