Anot jos, toks sprendimas priimtas atsižvelgus į istorinius tyrimus, kurie rodo, kad šie agentai nieko nuveikti jau nebespėjo.

Artėjant Sąjūdžio 30-mečiui Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo internetinėje svetainėje paskelbė KGB dokumentus apie Sąjūdį. Pateikiami sovietų saugumo dokumentai atspindi Sąjūdžio gimimą 1988 m. birželio 3 d. ir jo veiklą. Tačiau svarbiausia – KGB dokumentai parodo jo požiūrį į šį politinį sambūrį bei Lietuvoje vykstančius procesus.

– Kokie tai KGB dokumentai, kuriuos paskelbėte? Ką jie atskleidžia?

– Turinys įvairus. Iš pradžių, kaip žinome, pertvarka prasidėjo Rusijos sostinėje Maskvoje. Lietuvoje dar gana ilgai buvo toks komunistinis įšalas. Daugelis Lietuvos senų komunistų partijos kadrų tikėjosi, kad tai, kas vyksta Maskvoje, laikina. Jie, primityviai sakant, nieko nejudino.

Bet ta visuomenė jau buvo pradėjusi laisvėti. Jau buvo galima skaityti spaudą, kuri anksčiau buvo tik „savilaidoje“. [...] KGB, turėdama geresnę informaciją nei komunistų elitas, matė tuos įvykius ir jiems ruošėsi. Be visų kitų politinių dalykų, jie ruošėsi ir susidorojimui.

– Tai kaip vis dėlto veikė KGB? Ar juos domino visa įmanoma informacija apie Sąjūdį ir jo žmones? Ar buvo koncentruotasi į konkretų segmentą?

– Žinoma, labiausiai jiems rūpėjo Sąjūdžio vadovai. Jų kompromitavimas buvo vienas iš didžiausių tikslų. Jie taip pat dar bandė ir verbuoti, bet tai daryti sekėsi labai sunkiai arba užverbuoti agentai labai menkai teikė naudingą medžiagą.

Pagal savo mentalitetą jie dėjo pastangas visais įmanomais būdais – ir dalyvaudavo mitinguose, ir skleisdavo apie vieną ar kitą asmenį (kiek turėjo) kokią nors informaciją. Taip pat bandė žmonės paveikti per darbovietes, gąsdindami, kad nesiburtų. Juk atsimename, toks spontaniškas Sąjūdžio grupių kūrimasis buvo.

Pagal tai mes ir suskaičiavome, bet jų asmenybių nustatyti nesiekiame ir nesieksime, nes vis dėlto tie žmonės, pagal mūsų istorikų atliktus tyrimus, jau nieko ir nenuveikė.

Bet buvo ir labai pavojingų KGB užmačių. Jie kūrė grupes, kurios turėjo, jeigu gautų signalą iš Maskvos, susidoroti su tam tikrais veikėjais ir organizacijomis.

– Tačiau paskutiniais režimo metais KGB galia buvo kiek nusilpusi. Ar ryškėja, kaip buvo pakenkta atskiriems Sąjūdžio žmonėms? Juk vis dėlto buvo įsakyta rinkti jos narius kompromituojančius duomenis.

– Tiesioginės žalos jie nebesugebėjo padaryti, nes laisvėjimas vyko pagal žmonių sąmoningumą. Jau buvo ištirpusi baimė, kad KGB yra visagalis ir gali taip elgtis, taip pakenkti, kaip tai prieš kokį dešimtmetį.

KGB savo ruožtu ėmėsi desperatiškų veiksmų. Dar atsimenate, 1988 m. buvo baisus sambūris, kad neįvyktų Vasario 16-osios minėjimas. Ir vėliau tokius alternatyvinius minėjimus bandė organizuoti mūsų valstybingumo svarbių datų proga. Prisiminkime ir tą „bananų balių“ rugsėjo 28 d. Bet visuomenė jau nebebuvo tokia baili.

– Pranešime nurodoma, kad agentūrų gretos retėjo ir kasmet buvo užverbuojama vis mažiau žmonių. Pavyzdžiui, 1988 m. buvo užverbuota apie 600, 1989 m. – netoli 400, 1990 m. – daugiau kaip 100 asmenų. Ar šiuose dokumentuose, kuriuos skelbiate svetainėje, nurodomi tik skaičiai, ar įvardytos ir agentų pavardės?

– Pavardžių nėra, bet registracijos žurnaluose jie buvo įregistruojami slapyvardžiais. Pagal tai mes ir suskaičiavome, bet jų asmenybių nustatyti nesiekiame ir nesieksime, nes vis dėlto tie žmonės, pagal mūsų istorikų atliktus tyrimus, jau nieko ir nenuveikė.

– Kokia šių skelbiamų dokumentų apimtis?

– Apimtis nėra didelė, lyginant su kitais laikotarpiais. Manome, kad daug šio laikotarpio dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta. Matydami, kad viskas krypsta ne jų [komunistų] naudai, jie jau rūpinosi ir savo išlikimu kaip žmonės.

– Jūsų pranešime pažymima, kad dokumentai atskleidžia ir paties KGB pokyčius, rodo reakciją į pasikeitusias sąlygas. Kokių tų pokyčių būta?

– Buvo pakviesti Sąjūdžio vadovai, pateikti tam tikri represijų skaičiai, nukentėjusių žmonių skaičiai. Toks kontaktas anksčiau buvo neįmanomas. Jeigu anksčiau bet koks streikas ar neformalus sambūris buvo vadinamas bandymu pakirsti sovietų valdžią, tai tuo metu tai jau buvo formuluojama kaip antikonstituciniai veiksmai. Tai jau buvo siejama su Konstitucija, žmonių palaikomu dokumentu.