– Sakykite, kokie vairuotojų veiksmai net ir pačių spūsčių metu gali jas dar labiau padidinti ir situaciją pabloginti?

– Nenorėčiau kaltinti vien tik vairuotojų, nes tai yra labai kompleksiška problema. Tačiau kalbant tik apie vairuotojus, kas gali paskatinti spūsčių susidarymą, tai, visų pirma, – vairuotojų elgesys. Kaip jie elgiasi, ką daro eisme. Policija pradėjo intensyviai stebėti tas sudėtingiausias sankryžas, kuriose formuojasi spūstys, atkreipdami dėmesį, ar visi vairuotojai laikosi vadinamojo korio, geltono žymėjimo sankryžose, ar neužvažiuoja ant korio, kai jau yra kitų automobilių sankryžoje. Kitas dalykas, ką vairuotojai mėgsta daryti ir su kuo, matyt, reikia gana stipriai kovoti, – naudojimasis telefonu ar kitomis priemonėmis arba užmaršumas, kuris mažina reakcijos laiką ir dėmesingumą, dėl ko vėliau pajudama. Jeigu, tarkime, suprojektuojame, kad per x sankryžą turi pravažiuoti 1 tūkst. automobilių, bet penki vairuotojai per penkis skirtingus ciklus pajuda vėliau, mes jau nepraleisime 1 tūkst. automobilių, galbūt praleisime 950. Taigi vienas iš faktorių – vairuotojo dėmesingumas. Dar vienas dalykas, kuris susidaro ne tik užmiesčio keliuose, bet ir mieste, yra vadinamoji fantominė spūstis, sukeliama, kai eismo dalyvis važiuoja netolygiai – pagreitėja, sustabdo ir t. t. Tai irgi išprovokuoja spūstis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tai yra ta situacija, kai vasarą važiuodami į pajūrį prastovime neaiškioje, vos judančioje spūstyje ir paskui nesuprantame, dėl kokios priežasties ji buvo ir vėl važiuojame leistinu greičiu?

– Gali būti ir dėl to. Aišku, kitas dalykas, dėl ko gali susidaryti spūstys ypač užmiesčio keliuose, tai – kelio darbai. Tai vėlgi kaip ir neišvengiama, nors ir planuojama. Intervencija į kelio dangą yra reikalinga, mes visi norime važiuoti patogesniais keliais, bet reikia pripažinti, kad kelio darbai visgi iškreipia tas realias kelio sąlygas ir gali formuoti spūstis. Kelio darbai gali būti būtent fantominės spūsties priežastis, nes vieni kreipia dėmesį į kelio ženklus, kiti nekreipia, vieni važiuoja 70 km/val. greičiu, kiti 60 km/val., vieni greitėja, kiti stabdo ir t. t. Tai yra būtent ką ir minite – pravažiuojame spūstį ir nesuprantame, dėl ko ji kilo.

– Kaip tie vairuotojai, kurie bando gudriau važiuoti spūstyje persirikiuodami iš vienos juostos į kitą, vėl grįždami, nors galiausiai juos vis vien sutinki prie šviesoforo, veikia spūstis, ar jie apsunkina situaciją?

– Manau, taip. Mes visi važiuodami laikomės savo susigalvoto, komfortabilaus atstumo nuo kito automobilio, tokio atstumo, kad jei kas nors nutiktų, mes saugiai galėtume sustabdyti ir nepakenktume kitam automobiliui. Jei mes besilaikydami šio saugaus atstumo matome, kad į mūsų saugų atstumą kas nors lenda, natūralu, kad mes turime stabdyti ir tada formuojasi spūstis – ne tik mes stabdome, stabdyti turi ir už mūsų esantis automobilis, kitas už jo ir t. t. Tada susiformuoja mikrokonfliktas, kuris geriausiu atveju neiššaukia eismo įvykio, bet gali turėti įtakos spūsčių susidarymui.

Dažnai susiduriame su dilema – saugumas ar pralaidumas? Visuomet reikia ieškoti tarpinio varianto, nes kartais tai, kas yra saugiau, nereiškia, kad bus pralaidžiau.

– Kokie infrastruktūros sprendimai, pavyzdžiui, žiedinė sankryža vietoje įprastos, sprendžia pralaidumo problemą ir ar yra kita paskirtis tokių pakeitimų?

– Vien pasakyti, kad žiedinė sankryža išspręstų palaidumo problemą, būtų neteisinga. Reikėtų žiūrėti į konkrečią situaciją. Kartais šviesoforinė sankryža gali būti pralaidesnė nei žiedinė sankryža. Čia reikia žiūrėti kiekvieną atvejį individualiai. Mes, kaip saugaus eismo specialistai, spręsdami problemas mieste, dažnai susiduriame su dilema – saugumas ar pralaidumas? Visuomet reikia ieškoti tarpinio varianto, nes kartais tai, kas yra saugiau, nereiškia, kad bus pralaidžiau. Taip, mes galime formuoti spūstis vardan to, kad pėstieji nežūtų perėjose. Visąlaik reikia ieškoti aukso viduriuko. Grįžtant prie klausimo, šviesoforinė sankryža ar žiedinė, iš saugaus eismo perspektyvos – keturšalė šviesoforinė sankryža formuoja 32 konfliktinius taškus, t. y. vietas, kur gali nutikti eismo įvykis, žiedinė sankryža iš keturių gatvių formuoja tik aštuonis konfliktinius taškus – keturis kartus saugiau. Jei žiūrėtume statistiką, tose vietose, kur yra žiedinė sankryža, eismo įvykiai dažnai nevyksta.