„Daugelis nuteistųjų, dalyvavusių tyrime, teigia, kad, norėdami pritapti, jie elgiasi taip, kaip to tikisi kiti. [...] Kalinamieji pabrėžia, kad fizinė jėga yra vienas iš būdų pademonstruoti savo jėgą, bet dvasinė tvirtybė, kai sugebama nepalūžti ir neišsigąsti, kur kas svarbesnė“, – teigia R. Vaičiūnienė.

– Ar kalėjimų subkultūros tyrimai leidžia parodyti sistemos spragas?

– Taip, tai leidžia apie šią sistemą kalbėti plačiau, galvoti apie jos reformas, viziją, kaip ji galėtų atrodyti ateityje.

– Kokie pokyčiai pastebimi kalėjimų subkultūroje?

– Pirmiausia, noriu pabrėžti, kad apie kalėjimo subkultūrą reikėtų galvoti ne kaip apie savaiminį darinį. Šis darinys – labai glaudžiai susijęs su pačia sistema. Reikia pabrėžti, kad ši subkultūra veši kolektyvinio kalinimo sąlygomis. Taip šią kalinimo formą, kurią paveldėjome iš sovietinio laikotarpio, vadina posovietinių kalėjimų tyrėjai.

Kas yra kolektyvinis kalinimas? Tai nėra kamerų tipo gyvenamosios patalpos, kaip dažnai įsivaizduojame. Kai galvojame apie kalėjimą, įsivaizduojame, kad tai kameros, grotos, vienutės. Iš tiesų, tokių įkalinimo įstaigų neturime, išskyrus Lukiškes.

Mes turime pataisos namus, kuriuose nuteistieji atlieka bausmę. Po keliasdešimt nuteistųjų gyvena viename kambaryje. Kambariai nėra rakinami naktį, nes sanitarinis mazgas yra koridoriuje, nuteistieji turi neribotą priėjimą prie jo.

Tai – specifinės kalinimo sąlygos, kurios Vakarų Europoje nėra žinomos ir priimtinos. Esant tokioms sąlygoms, nuteistieji turi labai geras galimybes kontaktuoti, bendrauti ir kurti įvairius darinius, tokius kaip subkultūra, juos palaikyti. Galima įsivaizduoti, kad jei nuteistieji bausmę atliktų gyvendami mažomis grupelėmis kamerų tipo patalpose, kontaktas būtų daug mažesnis.

Su naujoku susidorojama fiziškai tam, kad būtų galima sužinoti, ar jis nėra išdavikas, ar nepasiskųs. Tai tarsi vyriškumo išbandymas.

– Taigi sistema suponuoja tai, kad vyrauja hierarchiniai santykiai?

– Nebūtinai hierarchiniai. Tačiau socialiniai santykiai gali vyrauti labai intensyviai.

– Kaip tai atrodo Lietuvos kalėjimuose šiandien?

– Vis dėlto šiandien mūsų įkalinimo sistema keičiasi, vyksta įvairios reformos. Jau keletą dešimtmečių vykdoma lokalinių sektorių politika – bandoma atriboti vienus nuteistuosius nuo kitų tam, kad dominuojantieji nedarytų įtakos kitiems nuteistiesiems. Daromi įvairūs žingsniai, todėl subkultūra akivaizdžiai praranda svarbą.

Kalbant apie tai, kaip ji keičiasi, svarbu tai, kad stipriai išauga finansinių santykių svarba. Sovietmečiu finansiniai dalykai neturėjo tokios reikšmės, o šiandien kalėjimuose galime matyti kone laukinį kapitalizmą. Vienas gyvena labai gerai, disponuoja finansiniais resursais ir gali įsirengti kamerą labai prabangiai, turėti didžiulį šaldytuvą, pilną įvairiausių gėrybių. Kitas gali gyventi labai blogai, neturėdamas nieko. Tuomet jis mato, kad kiti gyvena labai gerai, o jis to neturi.

Mana atrodo svarbu, kad ta subkultūra nevirstų pinigų kultu paremta subkultūra. Juk įkalinimo įstaigose nuteistieji gali demonstruoti tai labai lengvai. Reikia galvoti, kaip apriboti išteklių cirkuliaciją ir per didelį išteklių demonstravimą.

– Radijo klausytojas teigia, kad yra dvi kalinių rūšys. Vieni – nusikaltėliai, izoliuoti nuo visuomenės. Kiti – atliekantys bausmę už avariją ar nelaimingą įvykį, pavyzdžiui, statybose. Koks skirtumas tarp šių kalinių? Juk kalintys už nelaimingus atsitikimus nėra pavojingi visuomenei.

– Noriu pabrėžti, kad Vakarų Europoje tam teikiamas didelis dėmesys. Sprendžiamas klausimas, kad tie žmonės nebūtų izoliuoti nuo visuomenės, neatsidurtų tarp tų, kurie laikomi recidyvistais. Lietuvoje šis klausimas taip pat sprendžiamas. Kaip minėjau, vykdoma lokalinių sektorių politika.

Vienuose lokaliniuose sektoriuose gyvena tie, kurie nenori turėti nieko bendra su kalėjimo subkultūra, atvykę į įkalinimo įstaigą jie iš karto deklaruoja, kad atsiriboja, nėra suinteresuoti įsitraukti į nusikaltimų darymą, nori čia ramia praleisti laiką ir užsiimti kažkokia veikla.

– Ar jie turi galimybę atsiriboti?

– Taip. Galima pasidžiaugti, kad tokia galimybė vis didesnė. Žinoma, visiškai atriboti vienus nuo kitų nėra įmanoma. Ypač dėl to, kad mūsų įstaigos labai didelės. Tai nebūdinga Vakarų Europai. Korekciniame darbe lyderiauja Skandinavijos šalys, jų įkalinimo įstaigose būna po 70–100 nuteistųjų. Orientuojamasi į nedideles įkalinimo įstaigas, kurios yra arti namų, paskleistos po visą šalį.

Mūsų sistema tokia, kad turime labai dideles įkalinimo įstaigas. Atsiranda problema, kaip atriboti vienus nuo kitų, kad jie nesusitiktų, neturėtų kontakto. Tai problema, bet ji sprendžiama kiek įmanoma.

– Tyrinėjote ir tai, kaip kalėjimuose suprantamas vyriškumas. Jau minėjote finansinių išteklių klausimą. Turbūt tai susiję veiksniai?

– Šiandien tai labai svarbu, taip galima demonstruoti savo vyriškumą. Tyrimas parodė dar vieną įdomų dalyką. Vyriškumas labiau naudojamas kaip kaukė, kaip tam tikra pritapimo forma. Demonstruojamas toks vyriškumas, kokio tikisi kiti, koks yra priimtinas toje socialinėje aplinkoje, nors iš tiesų toks vyriškumas gali būti labai tolimas.

Daugelis nuteistųjų, dalyvavusių tyrime, teigia, kad, norėdami pritapti, jie elgiasi taip, kaip to tikisi kiti. Reikia būti agresyviam, dominuojančiam.

– Fizinė jėga vis dar svarbi?

– Fizinė jėga – antraeilis dalykas po dvasinės tvirtybės. Kalinamieji pabrėžia, kad fizinė jėga yra vienas iš būdų pademonstruoti savo jėgą, bet dvasinė tvirtybė, kai sugebama nepalūžti ir neišsigąsti, kur kas svarbesnė.

– Gal tai susiję su skundimųsi? Tuo, kad negali kreiptis į prižiūrėtojus ir sakyti, jog kiti terorizuoja.

– Yra įvairių išbandymo formų. Dabar jos ne tokios ryškios, bet anksčiau buvo labai paplitusios. Su naujoku susidorojama fiziškai tam, kad būtų galima sužinoti, ar jis nėra išdavikas, ar nepasiskųs. Tai tarsi vyriškumo išbandymas.

– Ką galima pasakyti apie tatuiruotes?

– Jų yra ir šiandien. Tačiau, nykstant subkultūrai ir jos reikšmei, tatuiravimas keičia prasmę. Tai nėra susiję vien su savo kastos ženklų demonstravimu. Visgi kūno kultas yra, tik šiandien jis įgyja kitokią formą.

Anksčiau per tatuiruotes perduoti ženklai, o šiandien matoma net tam tikra sveika gyvensena, svarbus tampa išpuoselėtas, treniruotas kūnas. Tai ir kažkoks vyriškumo ženklas.

– Taigi kastų sistema dar egzistuoja, bet turi tendenciją nykti?

– Galima taip teigti. Tyrimas, apie kurį kalbame, buvo atliktas 2012 m. Po kelerių metų atlikome ir kitą tyrimą – apie įkalinimo sąlygas. Matome tendenciją, kad subkultūros reikšmė menksta. Lokaliniai sektoriai, skirti tiems, kurie išpažįsta subkultūrą ir jos laikosi, traukiasi.

Didėja tie sektoriai, kuriuose kali asmenys, teigiantys, kad subkultūra jiems nėra svarbi. Pavyzdžiui, kelis kartus atlikome tyrimą Pravieniškių pataisos namuose. Iš keturių lokalinių sektorių belikęs vienas, kuriame bausmę atlieka deklaruojantys apie subkultūrą.