Renkame Metų klaipėdietę

U.Petraitienė kalba už tyliąją bendruomenę

Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės internatinės mokyklos vieną įkūrėjų, daugelio jau įgyvendintų ir rengiamų projektų vadovę, gestų kalbos mokytoją Ulijaną Petraitienę būtų galima drąsiai vadinti „tyliosios bendruomenės“ ambasadore. Daugybę metų ši veikli moteris ieško būdų, kaip kurtiems vaikams jaustis visaverčiais mūsų visuomenės nariais. Atkakliai, tačiau ramiai siekianti tikslo, nepasiduodanti panikai, jei ištinka nesėkmė, projektų idėjas ilgai brandinanti mintyse, save nepataisoma optimiste vadinanti moteris randa laiko mėgstamam darbui, anūkams, rašymui, fotografavimui, kelionėms po svečias šalis ir netgi politikai. Pastaraisiais metais teigia vis dažniau pasvarstanti, kas verčiau – paplepėti prie kavos puodelio ar skaityti knygą, nors ir sau vienai pasigaminti mėgstamą patiekalą.

Apie darbą

U.Petraitienė neabejoja: jos visas gyvenimas – lemties padovanotas. Nors mokėsi Panevėžio sporto internate, svajojo studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką. Ponios Ulijanos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja neabejojo auklėtinės gabumais ir tikėjo, jog ši parašys ne vieną knygą. „Kai išleidome skaitmeninę pokalbių kurtiesiems knygelę, pamaniau, jog iš dalies įgyvendinau lietuvių kalbos mokytojos pranašystę. Tačiau vėliau supratau: mano gyvenimo knyga dar rašoma“, - sako pretendentė į Metų klaipėdietės titulą.

Moters darbas su klausos negalią turinčiais žmonėmis prasidėjo netikėtai: 1975 metais, mirus tėčiui, dėl sunkios materialinės padėties teko ieškotis darbo. Dvi ponios Ulijanos seserys turi klausos negalią. Todėl gavusi pasiūlymą, nemokėdama nė vieno gesto, pradėjo dirbti Kauno kurčiųjų gamybos mokymo kombinate vertėja instruktore. Visų trijų pašnekovės seserų šeimoms likimas taip pat lėmė patirti tai, ką išgyvena žmonės, turintys klausos negalią. Ją turi dviejų ponios Ulijanos seserų dukros. „Mano darbas - savotiška padėka už tai, kad kažkas padėjo mano artimiesiems. Jis skirtas lemties, ir gal todėl nuo šios negalios apsaugojo mano šeimą“, - teigia pašnekovė.

Vienas pagrindinių šiuo metu U.Petraitienės atliekamų darbų – kurčiųjų profesinio rengimo ir užimtumo projektas „Kelias į gyvenimą“. Projekto, kurį remia PHARE 2001ESS programa, tikslas – partnerių mokymo bazėse pradėti kurčiųjų profesinį rengimą Vakarų regione. Pernai įgyvendintas ir kitas projektas, kuriam vadovavo U. Petraitienė: bendradarbiaudama su kitomis įstaigomis išleido skaitmeninę gestų kalbos mokymo priemonę „Bendraukime lietuvių gestų kalba, taip pat lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai, vokiškai“. Praėjusiais metais U.Petraitienė įgyvendino idėją - išvažiuoti su klausos negalią turinčiais vaikais į kalnus. Projektas išsiplėtė – į Tatrus iškeliavo 45 kurtieji ir neprigirdintieji iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus. Vaikai kelionėje fotografavo, o grįžus buvo surengta pa-roda „Kalnų pašaukti“.

„Džiaugiuosi, jog esu Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės internatinės mokyklos bendruomenės kolektyvo dalelė. Dabar jau labai aiškiai matau, ką reikia pakeisti visoje Lietuvos kurčiųjų draugijos sistemoje, profesiniame rengime, ir stengsiuosi tai įgyvendinti“, - sako U.Petraitienė.

Apie šeimą

„Mano tėtis buvo politinis kalinys. Manau, jog iš jo paveldėjau pilietinės pozicijos poreikį ir daugelį kitų bruožų. Lenkiu galvą prieš savo mamą, kuri gyva, sveika. Ji viena užaugino penkis vaikus, iš kurių vieno nesulaukė grįžtančio iš sovietinės armijos, ir sunkiais pokario metais į mokslus išleido klausos negalią turinčias dvi seseris“, - sako moteris, jaučianti ypatingą pagarbą savo šaknims ir teigianti, kad jos šeima – tai pats didžiausias turtas, kurį šiame gyvenime pavyko susikrauti. U.Petraitienė užaugino tris vaikus – dvyniai Diana ir Ramūnas moteriai jau padovanojo penkis anūkus. Dukra Diana dirba Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje. Sūnus Ramūnas – žinomas sportininkas, triskart Europos taekvondo imtynių čempionas, verslininkas, neretai finansiškai prisidedantis prie mamos vykdomų projektų. Jaunėlis Andrius šiuo metu gyvenimo universitetus eina Amerikoje. „Mane palaiko ir šeima, ir draugai, ir kolektyvas. Ir jeigu šiandien kažką padarau,– tai jų visų didžiulis nuopelnas“, - džiaugiasi.

Apie Klaipėdą

Į Klaipėdą su pirmagimiais dvyniais ir vyru U.Petraitienė atvyko 1977 metais. „Myliu Klaipėdą, čia gyvenančius žmones. Džiugu, kad galiu kažką padaryti jos gyventojams – žmonėms su negalia, socialiai remtiniems. Manau, jog Klaipėda mane išugdė kaip asmenybę“, - neslepia U.Petraitienė, įsitikinusi, jog Klaipėda suteikia ypatingą laisvę veiksmams.

Apie pomėgius

Ponią Ulijaną visada traukė kalnai. Sunkiausi ir įdomiausi žygiai – į Karakumų dykumą, Fanų, Tian Šanio ir kitus kalnus. Pasak pašnekovės, tai – didžiulė patirtis. Su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų grupėmis apkeliavo visą buvusią Sovietų Sąjungą. Šiuo metu visos kelionės dažniausiai susijusios su darbu. Kiekvienais metais U.Petraitienė vyksta bent į vieną kelionę, kur galima ką nors sužinoti apie kurčiųjų ugdymą ar jų profesinį rengimą. Dar vienas pomėgis – fotografija. Moteris svajoja kada nors surengti savo darbų parodą, džiaugiasi itin vykusiomis nuotraukomis iš kelionės į Tatrus. Labai daug skaito. Paskutinė perskaityta knyga – E.Laborit „Žuvėdros klyksmas“ – taip pat susijusi su kurčiaisiais. Nemažai laisvo laiko U.Petraitienė skiria ir politinei veiklai. Veikli moteris – Nacionalinės centro partijos, vadovaujamos R.Ozolo, vicepirmininkė ir Klaipėdos regiono koordinatorė.

Gyvenimo credo

Nedaryk to, ko nenori, kad tau padarytų kitas. „Visą laiką siekiu būti taikoje su savimi, gyventi taip, kad nekirbėtų viduje, jog pasielgiau ne taip“, - priduria.

Apie Metų klaipėdietę

„Pagarbiai vertinu viską, kas vyksta mano gyvenime. Vertinu tai, jog balsus už mane atidavė pakankamai didelis būrys klaipėdiečių. Tai ne tik mano, bet ir visos pedagoginės bendruomenės įvertinimas. Pirmame ture už kiekvieną kandidatę atidaviau po balsą. Didžiuojuosi, jog yra toks gražus pulkas moterų, miesto labui darančių gerus darbus. Šiame ture taip pat neišskirsiu nė vienos“, - sako U. Petraitienė. Jos teigimu, visos klaipėdiečių pastebėtos moterys vertos dėmesio. Konkursas verčia pasitempti. „Man patinka, kad yra gana griežti vertinimo kriterijai“, - sakė pretendentė į Metų klaipėdietės titulą U. Petraitienė.