Gražina Ručytė-Landsbergienė – lyg tarp dviejų barikadų: šeimos ir pilietiškumo. Vienoje pusėje – namai ir didelė šeima. Kitoje – Lietuva ir jos likimas. Neatsitiktinai ji sukūrė filmą apie Lietuvai svarbų laikotarpį.
Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio ir jo žmonos pianistės G.Ručytės-Landsbergienės namuose Žvėryne, Vilniuje, ramu ir jauku. "Paskutiniai grimo potėpiai", – moteriškai linksmai tarė ponia Gražina ir paprašė kelias minutes jos luktelėti svetainėje. Ji vilkėjo tamsiai violetinį kostiumėlį, buvo pasipuošusi puikiais auskarais su ametistais, kuriuos vyras padovanojo jubiliejaus proga. Manoma, kad ametistai žmogui suteikia stiprybės. Tačiau ji sakė apie tai negalvojusi.
83-ejų G.Ručytė-Landsbergienė neseniai nustebino pristatydama dokumentinį filmą "Lūžis prie Baltijos". Trijų dalių trijų valandų trukmės filmas, kurį ji sukūrė kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, pasakoja apie Lietuvos kelią į nepriklausomybės atkūrimą.
Apie filmą G.Ručytė-Landsbergienė gali kalbėti valandų valandas. "Šio filmo pasirodymas – tikrai netikėtas. Ir esant mano amžiaus toks darbas – netikėtas, – pripažino G.Ručytė-Landsbergienė. – Jame aš esu pilietė."
– Ponia Gražina, kaip kilo mintis leistis į avantiūrą – kurti filmą apie Lietuvai istorinius laikus, prasidėjusius 1988-ųjų birželį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu ir vedusius į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą?
– Pradžia buvo filmas, kurtas Vytauto jubiliejui. Praėjo gimtadienis, ir abi su Agne matėme, kad tos medžiagos labai daug. Tai, ką abi per du mėnesius sugebėjome padaryti, – kuklus darbas. Mudvi turėjome didesnių ambicijų.
Pastaruosius 25-erius metus drauge su vyru gyvenu gana aktyvų visuomeninį gyvenimą. Stebiu, kaip jis nušviečiamas, kas prisimenama, kas ir kaip akcentuojama. Taip, man kirbėjo mintis tai įamžinti. Turėjau to istorinio laikotarpio matymą. Buvo toks laikas, kuris turbūt greitai nepasikartos. Dokumentiniuose filmuose apie Sąjūdį, ėjimą į nepriklausomybę, valstybės kūrimą visada pasigesdavau nuoseklios sekos. Susipažinusi su režisiere A.Marcinkevičiūte, pajutau, kad tai žmogus, su kuriuo galiu kartu dirbti ir diskutuoti.
Landsbergių asmeninis archyvas, kurį reikėjo tvarkyti, buvo pradžia. Vietomis mums stigo medžiagos, todėl bendravome su operatoriais, kurie filmavo tuos įvykius, – Leonu Glinskiu, Audriumi Petrulevičiumi. Aišku, mums labai padėjo ir Lietuvos televizija, kuri leido naudotis savo archyvu be atlygio, tiktai draudė jį platinti komerciniais tikslais. Tai griežta taisyklė, kurios privalėsiu laikytis, nes kitos išeities neturėjau. Taip pat yra sutartis su dar vienu žmogumi, kuris turėjo labai svarbios archyvinės medžiagos, už kurią teko sumokėti. Bet jeigu ją naudočiau, platindama filmą komerciniais tikslais, tam asmeniui turėčiau mokėti labai didelius mokesčius.
– Kur dėliojote tą filmą? Kas buvo pirmieji jo vertintojai?
– Dėliojome mūsų namuose. Sėdėjom prie didelio stalo, jis visas buvo nuklotas archyvine medžiaga. Būdavo, Agnė atsineša savo aparatūrą, abi sėdim ir žiūrim kadrus. Buvo didelis ir kruopštus darbas. Reikėjo šifruoti tekstus, juos atrinkti, suglausti, o svarbiausia – komponuoti. Filmas gimė mūsų namuose.
Pirmą kartą – dar ne visai baigtas – birželio pabaigoje jis buvo parodytas Seime, Kovo 11-osios salėje. Tai jau nebuvo juodraštis – labai daug padaryta. Filmą žiūrėjo per 100 žmonių. Aš norėjau sužinoti, kokia bus žiūrovų reakcija.
Filmą priėmė geranoriškai. Išgirdome pasiūlymų: vienam atrodė tas neišryškinta, kitam – anas. Už pastabas esu labai dėkinga. Tai mus su Agne labai paskatino dirbti toliau: mūsų kelias teisingas, tik reikia jį išgryninti. Vaizdžiau pasakius, reikia nuvalyti aprasojusius akinius.
– Tada Seime filmą žiūrėjo turbūt vien politikai?
– Visokių žmonių buvo: ir politikų, ir Sąjūdžio veikėjų, ir televizijos darbuotojų. Angonita Rupšytė, kuri anuomet stovėjo prie Sąjūdžio ištakų, daug ką patikslino. Esu dėkinga Virgilijui Čepaičiui už jo knygą "Su Sąjūdžiu už Lietuvą". Tai – dokumentas, remdamasi juo galėjau daug ką patikslinti. Todėl beveik nenaudojau prisiminimų. Prašiau dalyvių, kad jie tiksliau identifikuotų, kas nufilmuota tuose kadruose.
Ką žmonės palaikė? Kodėl tų mitingų buvo tiek daug? Žmonės palikdavo namus, vaikus ir važiuodavo į Vilnių. Jie suprato: turime paremti tai, ko siekiame. Juk niekas nelakstė su plakatais "Važiuokite į Vilnių". Neaišku, iš kur buvo tas "skambutis", kad tokios masės suplaukdavo. Aš norėjau tiksliau identifikuoti tą laikotarpį. Tas tikslas buvo nuo pat filmo kūrimo pradžios.
– Ar nebijote, kad žiūrovai gali įgelti, jog tai filmas apie jūsų vyrą – tuometį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V.Landsbergį?
– Ne. Pagrindinis filmo veikėjas – tauta, bet buvo ir V.Landsbergis.
– Ar pavargote kurdama tą filmą?
– Nemaniau, kad bus tiek daug darbo. Bet atgaiva ir vėl pabūti toje įvykių, kovos bei solidarumo terpėje. Filmą padarėme per metus ir mėnesį. Noriu skleisti jį po mokyklas. Kompaktinėje plokštelėje tilps visos trys dalys. Ar jis turės paklausą tarp vadinamosios plačiosios publikos, nežinau.
– "Lūžis prie Baltijos" – tai jūsų pilietinė pozicija. Bet jūs esate dar ir žmona, mama, močiutė. Kurie gyvenimo momentai jums buvo sunkiausi – galbūt Sausio 13-oji, kai po Vilnių važinėjo sovietų tankai, o jūsų vyras buvo užsibarikadavęs Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) pastate?
– Pastarieji 25-eri metai nėra visas mano gyvenimas. Jie, aišku, labai pakeitė mano ir šeimos gyvenimą, vyrui pasukus į politiką. Buvo ir skaudžių išpuolių, ir džiaugsmo. Ypač 1988–1992 m. buvo kupini įvykių, neatidėliotinų sprendimų ir veiksmų. Tas laikotarpis nebuvo ramus.
Mane labai pažeidė tremtis, ją labai skaudžiai išgyvenau. 1949 m., kai mane ištrėmė, buvau Kauno konservatorijos pirmakursė. Ištrėmė atskirai nuo tėvų, nors tą pačią naktį. Visus išvežė į Irkutsko sritį, tik mane nuvežė į Baikalo salą, o tėvus – už 300 kilometrų nuo Irkutsko, netoli Zimos miestelio, į "Novo-Čirkino" kolūkį.
Grįžusi į Lietuvą, 1958 m. pradėjau dirbti akompanuotoja Operos ir baleto teatre. Turėjau labai stengtis užimti savo vietą. Ir kitiems buvo nelengva išvažiuoti į užsienį, o mano kliūtis buvo kategoriška – tremtinė. Į kapitalistinius kraštus – į Australiją – išvažiavau tik 1982 m. Virgilijaus Noreikos dėka.
– Ar prisimenate, kaip susipažinote su būsimuoju vyru – būsimuoju garsiu politiku V.Landsbergiu?
– Su juo susipažinau savo draugės Vidos Kučinskaitės dėka. Tada buvau Sverdlovsko konservatorijos studentė ir atvažiavau atostogų į Lietuvą. Surizikavau sėsti į traukinį ir pusiau nelegaliai čia atvažiuoti. Buvo 1956-ieji. Užėjau į konservatoriją pasiteirauti, ar galėčiau iš Sverdlovsko konservatorijos pereiti į Lietuvos. Pamačiau moterį, labai panašią į mano draugę Vidą. Paklausiau, gal ji yra jos sesuo. "Taip, – atsakė. – Turiu jūsų laiškus, rašytus Vidai. Ateis mano vyras, tada pasikalbėsim." Tas vyras buvo V.Landsbergis. Ji mane pristatė savo vyrui ir taip mes susipažinome. O ta moteris, pirmoji Vytauto žmona, po trejų metų jau vadinosi Rita Sakalienė.
Aš vėl išvažiavau dar metams į Sibirą, kur turėjau savo istorijų, savo gyvenimą. Buvau laisvas žmogus. Kai po metų galutinai grįžau į Lietuvą, buvau priimta į jų ir dar kelių žmonių bendriją – po Sibiro man reikėjo adaptuotis Lietuvoje.
Su Rita Kučinskaite bendravome lyg tęsdamos pažintį su jos jau mirusia seserimi. Jokios intrigos nebuvo. Ji išsiskyrė su V.Landsbergiu, man esant "ne prie ko".
– V.Landsbergis – iškili ir sudėtinga asmenybė. Su tokiu žmogumi turėtų būti nelengva drauge gyventi?
– Drauge praėjo jau 54-eri bendro gyvenimo metai. Galbūt sunkumai ir padaro gyvenimą nelaikiną? Vytautas – įdomus, savo dvasia turtingas žmogus. Ir jo tikslas yra garbingas. Jeigu tu gali pasijusti jo padėjėja, pagalbininke, galbūt verta tuo didžiuotis? Aš palaikiau tą žmogų.
– Jums puikiai pavyksta suburti didelę šeimą. Jeigu per šventes vaikai ir anūkai suvažiuoja į Žvėryną – didelis jūsų nuopelnas.
– Prie stalo per šventes būna apie 30 žmonių. Suruošti vaišes man padeda anūkės, užsiriša prijuostes, pasiima peilius į rankas – ir verda darbas. Man labai patinka, kai jos ateina į pagalbą. Ir dukters Birutės duktė Gabija, ir sūnaus Vytuko dukra Elena gerai sutaria, sugeba gaminti ir valgius gražiai papuošti. Jaunesnės Vytuko dukterys irgi sakydavo, kad nori eiti pas močiutę padėti ruošti vaišių. Bet dabar sunkiau – aš labiau pavargstu. Todėl spalį per Vytauto gimtadienį visi nuvažiavome į Dargužių sūrinę. Labai gražiai praleidome laiką.
Sūnus Vytukas gyvena Vilniuje, bet labai gerbia mano tėviškę – Anykščius. Jie ten turi namelį su mažu sodeliu, pirtim. Sode – rožės, obelys, vyšnios. Jam ten patinka kurti, dažnai ten būna.
Dukra Birutė dabar gyvena Kačerginėje. Ten mes puoselėjame Vytauto tėvo palikimą – vasaros vilą, daug ką sutvarkėme. Iš pradžių patys tinkavome, dažėme, klijavome tapetus. Vytautas sodino medžius – jį traukia vaikystės vietos. Bet kai atėjo Birutė ir virvute padarė lysves, senelis visai susižavėjo. Jis matė jos meilę žemei, aplinkai. Ir turbūt todėl ji galų gale iškeitė Vilnių į Kačerginę.
Mūsų šeimos nariai yra ir Jūratė – Vytauto dukra iš pirmosios santuokos – su savo dviem sūnumis Gerdeniu ir Vytuku. Neseniai dailininkas ir kalbininkas Gerdenis iš Prancūzijos man parvežė lauktuvių prancūziško vyno. Tai buvo šiltas mostas, jis žino, kad mėgstu raudonąjį vyną. Bet ne vynas svarbiausia, o dėmesys. Su fleitininku Vytuku noriai muzikuojame.
Iš viso turime 10 anūkų ir penkis proanūkius.
– Ar aplankote vyrą Briuselyje?
– Taip. Jei yra galimybė, nuvažiuoju į Briuselį ir dvi savaites praleidžiu su juo. Mes ten nuomojamės butą. Jaukus butelis, visiems patinka, kas ateina. Ten nuvažiavusi paskaitau gerą knygą, nes turiu daugiau laiko. Be to, ten patogesnis gyvenimas. Produktų pasirinkimas – platus. Žuvų parduotuvėje galima nusipirkti puikiausių žuvų. Aišku, Vytautas visą dieną dirba, bet vakare galime kur nors nueiti. Kelis kartus buvome nuvažiavę į Paryžiaus Bastilijos teatrą. Briuselyje klausiausi puikių koncertų.
– Jūs – žvali, darbinga, nepuolate į pesimizmą. Kaip jums pavyko nugalėti vėžį?
– Kartu su gydytojais. Ypatingo recepto neturiu. Ką man atnešdavo sūnus ir dukra, viską gėriau ir viską valgiau. Aš nenoriu knaisiotis ligos praeityje. Manau, kad yra aukštesnės jėgos, kurios paskirsto, kiek žmogus gali išgyventi ir kiek jam duota laiko. Skyrė man tikrai nemažai. Dėkoju Dievui už kiekvieną dieną. Ir kaip galiu nedėkoti, jei dar davė galimybę sukurti tą filmą?
Nuotraukos: Margaritos Vorobjovaitės ir Gražinos Ručytės-Landsbergienės asmeninio archyvo.
Naujausi komentarai