Trisdešimt penkerius metus paaukojęs jūrai kapitonas Vytautas Rovbutas šiais metais švenčia dvigubą šventę. Praėjo penkiasdešimt metų, kaip jis baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir tiek pat metų pragyveno su savo žmona Nijole.

Lakūnu netapo

– Jūrininko profesija dažnai paveldima iš kartos į kartą. Ar jūs taip pat sekėte tėvo, o gal senelio pėdomis?

– Ne, tėvai buvo paprasti darbininkai. Esu iš Mažeikių. Anksti likau našlaitis. Baigęs vidurinę atvykau pas seserį į Klaipėdą. Labai norėjau tapti lakūnu, bet jaunuolių iš Baltijos šalių nepriimdavo į šią specialybę. Tuomet įstojau į Jūreivystės mokyklą.

– O kaip lietuviams sekėsi šioje mokslo įstaigoje?

– Man, visiškai nemokančiam rusų kalbos, buvo sunku. Mūsų grupėje buvo tik šeši lietuviai. Pirmąją dieną dėstytojai liepė prisistatyti. Mano grupės draugo, taip pat lietuvio, rusiškai paklausė vardo ir pavardės. Šalia sėdintis jam pasufleravo: „Sakyk „mužyk“. Nežinodamas, ką tai reiškia, jis atkartojo. Visi, aišku, prapliupo juoktis. Taigi, gyvenimas privertė greitai išmokti rusų kalbą.

Jūreivystės mokykla buvo sukarinta. Paskaitas dėstydavo tik rusų kariškiai. Kiekvienas moksleivis turėjo atlikti pusės metų praktiką kariniuose laivuose. Man teko plaukioti minų paieškos laivais.Baigę mokyklą ir išlaikę egzaminus visi gavome leitenantų laipsnius.

Prisiminus tokia nostalgija apima. Saugau visas tų laikų nuotraukas. Neseniai su kurso draugais susitikome po penkiasdešimties metų. Mūsų laidoje mokėsi ne vienas žinomas jūrininkas. Nors dabar daugelis jų – solidūs kapitonai, atrodo, mes vėl tokie pat jauni kaip studijų laikais.

– Kaip vėliau klostėsi jūsų grupės draugų likimai?

– Beveik visi tapome jūrininkais. Iš dvidešimt devynių baigusių žmonių gal tik keli netapo kapitonais. Bet kiekvienas šį postą išsikovojo skirtingai.

Vieni pradėjo eiti į jūrą, kiti dirbo krante. Mūsų laidoje mokęsis Ričardas Lučka tapo uosto kapitonu. Kartu studijavęs jo brolis Alfredas žuvo jūroje. Alfonsas Vaickus tapo legendinio laivo \"Antanas Sniečkus\" kapitonu. Populiarumo nestokojantis Zenonas Kaupas vadovavo tuometiniam „Baltijos“ kolūkiui, dirbo Nidos žuvininkystės stotyje. Aš pats tapau žvejybinių laivų kapitonu.

Kamavo jūrligė

– Koks buvo pirmasis Jūsų plaukimas?

– Pirmą kartą į jūrą išplaukiau žvejybiniu laivu. Ten turėjau atlikti praktiką. Mane paskyrė virėjo padėjėju. Net gėda pasakyti, bet pirmą kartą mane taip užsupo, kad maniau, jokių jūrų man nereikės. Tačiau po to manęs jau niekada nebekamavo jūrligė.

Pusę metų atlikome praktiką burlaivyje „Tropikas“. Tai klaipėdiečiams gerai pažįstamo „Meridiano“ brolis dvynys. Plaukdavome iš tuometinio Leningrado, dabartinio Sankt Peterburgo, uosto į Kaliningradą. Kadangi buvau žemesnis, teko dirbti pačiame stiebo viršuje. Keldavome bures, traukdavome virves. Nors buvo šalta, neturėjome tokių drabužių kaip dabar.

Vėliau teko plaukioti vidutiniais, mažaisiais, didesniais žvejybos traleriais. Iš pradžių šis darbas atrodė romantiškas, ypač kai plaukiojau burlaiviu. Tačiau žvejybiniuose traleriuose buvo labai sunku. Kai žuvis „ėjo“, žmonės dirbo be poilsio. O kokias audras Šiaurės Atlante atlaikydavome. Nors vandenynas siautėdavo, reikėdavo kilnoti 120 kilogramų statines su žuvimis ir mesti tinklus. Per žvejybos Šiaurės Atlante sezoną žuvis gaudydavo apie šimtas tralerių. Per audrą jie netekdavo penkių septynių žmonių, kuriuos bangos tiesiog nuplaudavo nuo denio. Tai buvo įprasta. Dabar žmonės taip nedirbtų.

Be avarijos – 25 metus

– Kaip tapote kapitonu?

– Anksti pradėjau vadovauti laivui. Pirmą kartą ant kapitono tiltelio atsistojau būdamas dvidešimt penkerių. Keista buvo įsakinėti vyresniems žmonėms. Pirmasis mano vadovaujamas laivas buvo vidutinio dydžio žvejybinis traleris. Juo gaudėme žuvis prie Kanados krantų. Panašiu laiku karjeros laiptais pradėjo kopti ir kiti mano kurso draugai.

Jūrai atiduoti trisdešimt ketveri metai. Gavau net apdovanojimą už tai, kad 25 metus būdamas kapitonas nepadariau nė vienos avarijos. Ne visi ištveria tiek laiko jūroje.

Dvidešimt metų praplaukioti – jau labai daug.

Pradėjau plaukioti 1962 metais, o 1996 palikau paskutinį savo laivą. Tai buvo žvejybinis traleris „Pajūris“. Jis priklausė žvejybos laivyno įmonei „Jūra“. Sužlugus bendrovei, laivas buvo atiduotas į metalo laužą.

– Jūrininkams tuomet pavydėdavo, kad šie gali pamatyti pasaulio. Turbūt patyrėte daug nuotykių?

– Buvome ir prie Kanados, Pietų Amerikos krantų, Šiaurės Atlante. Kartu su Z.Kaupu teko dirbti prie Islandijos salos už poliarinio rato. Jis buvo vieno laivo kapitonas, aš kito. Smagu dirbti su savo kurso draugu.

Prie Mauritanijos mūsų laivus nuo piratų saugodavo kariškiai. Tuo metu kapitalistinė Pietų Afrikos Respublika nenorėdavo, kad žvejotume prie jos krantų. Nedaug trūko iki tarptautinio konflikto. Latvių žvejybinį laivą jie buvo areštavę, atėmė visas žuvis.

Šeimoje – trys Vytautai

– Šiais metais švenčiate ne tik profesinės, bet ir šeimyninės laimės sukaktį. Kaip žmonėms, mėnesių mėnesius gyvenantiems toli vienas nuo kito, pavyko sukurti ir išsaugoti darnią šeimą?

– Lygiai prieš penkiasdešimt metų buvo mano vestuvės. Su Nijole susipažinome šokiuose Jūreivystės mokykloje. Tai buvo viena iš kultūringiausių jaunimo susibūrimo vietų. Pradėjome draugauti. Vėliau susituokėme. Jai tikrai buvo sunku, kai išplaukdavau į jūrą. Bet tokia jūreivių žmonų dalia. Išauginome du sūnus. Vyresnysis – Vytautas baigė tą pačią Jūreivystės mokyklą. Pasirinko mano profesiją. Jaunesniojo sūnaus Rolando, nors jis ir įstojo į Jūreivystės mokyklą, jūra netraukė. Jis pasirinko vadybininko darbą.

Dabar jau turiu ir keturis anūkus. Vieni jau suaugę, kiti dar mokosi. Panašu, kad nė vienas jūrininku netaps. Gal ir gerai, nes tai labai sunkus darbas.

– Savo sūnų pavadinote Vytautu, vaikaitis taip pat gavo šį lietuvišką vardą. Tai šeimos tradicija?

– Norėjau, kad sūnus turėtų lietuvišką vardą, tęstų šeimos tradicijas. Tai labai gražus lietuviškas vardas. Net į Vytautų klubą įstojau.

Palaikau lietuvybę. Man nepatinka, kai mūsų šalyje gyvenantys žmonės per dešimtis metų negali išmokti lietuvių kalbos. Mes, pavyzdžiui, rusų kalbą turėjome išmokti labai greitai.