Pastūmėjo valstybė
Nuo 2027-ųjų šalyje nebeliks nė vieno ūkio, kuriame gyvūnai būtų auginami vien dėl kailio, tačiau ūkininkai įsitikinę, kad už priverstinį veiklos nutraukimą jiems turi būti atlyginama sąžiningai. Jie teigia, kad valstybės siūlomos žalos atlyginimo išmokos – simbolinės, o realūs nuostoliai siekia gerokai daugiau nei 100 mln. eurų.
„Galiu drąsiai sakyti – mane valstybė privertė tai padaryti. Aš niekada nebūčiau žvėrelių augintojas, bet valstybė privertė mane imtis to, – apie daugiau kaip 30 metų kurtą verslą sako Kauno rajone veikiančio „Vilkijos ūkio“ savininkas ir Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos (LŽAA) vadovas Česlovas Tallat-Kelpša.
Tarpukariu ūkis priklausė Č. Tallat-Kelpšos seneliui agronomui. Ūkį Jonas Tallat-Kelpša pirko iš Jono Benedikto Tiškevičiaus. J. Tallat-Kelpša – nusipelnęs Lietuvai žmogus. Jis buvo pirmasis Žemės ūkio rūmų direktorius, atvėrė sviesto ir bekonų eksporto kelius į Angliją ir Vokietiją.
J. Tallat-Kelpša buvo nužudytas sovietų, o ūkis paverstas lapių ir audinių ferma, kuri prieš pat nepriklausomybę buvo smarkiai nustekenta.
„Mes norėjome atgauti senelio žemę. Tuo metu buvo įstatymas, kad jei tavo žemėje yra valstybės žemės ūkio paskirties pastatai, turi teisę išpirkti iš valstybės tuos pastatus. Mes taip ir padarėme. Nupirkome pastatus, pasinaudodami ta teise, bet sąlyga buvo nekeisti veiklos, vystyti ją mažiausiai penkerius metus. Įsteigėme akcinę bendrovę, kurioje buvo 365 akcininkų. Kitaip negalėjome elgtis“, – verslo pradžią priminė Č. Tallat-Kelpša.
Tad technikos mokslų daktaras Č. Tallat-Kelpša turėjo mesti darbą universitete: „Šiame ūkyje dirbu jau 33 metus. Tai mano senelio ūkio pasekmė. Aš per tuos metus irgi sukūriau ūkį, kurį ne gėda parodyti pasauliui. Mūsų ūkis žinomas visiems profesionaliems kailių augintojams.“
Simbolinės žalos kompensavimo išmokos
Grįžkime į šiandieną. Konstitucinis Teismas (KT) kovą pasisakė, kad praėjusią kadenciją įteisintas kailinių žvėrelių verslo draudimas neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Dėl numatytų žalos kompensavimo išmokų dydžio KT nnieko nenurodė, nors išmokų tvarką pripažino antikonstitucine.
Ūkininkai nerimauja, nes siūlomos žalos atlyginimo išmokos – simbolinės. Tie, kurie šio verslo atsisakė 2024 m., gali pretenduoti į vos 3 eurų už gyvūną išmoką, atsisakę verslo 2025 m. gali tikėtis 2 eurų, o 2026 m. valstybė numatė skaičiuoti vos 1 eurą už gyvūną. Tačiau tai, anot ūkininkų, nepadengia realių nuostolių, ypač kai įskaičiuojami statiniai, įrenginiai, darbuotojų išeitinės kompensacijos, paskolos, negautos pajamos.
„Į šį ūkį nuo kokių 2007 m. investavome apie 16 mln. eurų. Apyvarta – kokie 5 mln., bet yra buvę ir 10 mln., ir daugiau. Mums aiškina, kad teisingai apskaičiavo išmokas. Tai, kas surašyta, yra absurdas. Mūsų ūkis gautų kiek daugiau nei 50 tūkst. eurų išmoką. Man gėda. Anksčiau prašydavau, kad neskelbtų, kiek ir kokiomis sumomis esame parėmę įvairias organizacijas, bet dabar pasižiūrėjau – beveik 0,5 mln. eurų esame vien paaukoję. O mums siūlo 50 tūkst. eurų kompensaciją“, – tęsia Č. Tallat-Kelpša.
Anot ūkininko, išmokos turi būti ne simbolis, o įrankis pokyčiams, išmokos turėtų padėti sukurti naują verslą nuo nulio, na, kad ir kokią karvių fermą, jei kompensacijos dydis būtų sąžiningas ir adekvatus. „Žmonėms, kurie siūlo imtis ko nors naujo, arba su logika kažkas negerai, arba įžūliai meluoja, – nedvejoja Č. Tallat-Kelpša. – Mūsų ūkio darbuotojų atlyginimams reikia 136 tūkst. eurų per mėnesį. Viena darbo diena fermoje kainuoja 20 tūkst. eurų, kad viskas veiktų, o jie sako: „Mes sąžiningai paskaičiavome – 50 tūkst. yra pakankama išmoka.“
Ūkininkas juokiasi iš raginimų esamus statinius pritaikyti kam nors kitam. Tai esą neįmanoma. Kailinių žvėrelių auginimas – specifinė verslo rūšis ir tai, kas tinka šiam verslui, niekaip nepritaikoma kitokiam.
Konfliktai kyla posovietinėse šalyse, kur žmogus nėra vertybė.
„Turtas bevertis, nes to, kas pastatyta, niekur kitur, jokiam kitam verslui nepritaikysi. Netgi pastatai – klojimas – ką su juo laukuose daryti? Ką daryti su maždaug 300 kv. m buitinėmis patalpomis laukuose, kurias pastatėme darbininkams ir kuriose yra dušai, tualetai, valgykla. Kam jos reikalingos viduryje laukų?“ – apie visišką ūkio sugriovimo scenarijų pasakoja Č. Tallat-Kelpša.
Nepaisoma žmogaus
Sprendimas uždrausti kailinių žvėrelių fermas palietė ir žmogiškąjį faktorių. Juk už kiekvieno verslo – žmogus. Č. Tallat-Kelpša dėl savęs mažiau jaudinasi, tačiau sako, kad jauniems ūkininkams, auginantiems vaikus, tai didžiulis išbandymas.
„Niekas nesupranta, ką tai reiškia žmogui, kuris 30 užsiėmė šiuo verslu, arba tuo užsiima trečia karta – kaip Danijoje. Mano sūnus – nuo trylikos metų fermoje. Jis, būdamas keturiolikos, jau dirbo Danijoje pas ūkininką, kad išmoktų. Aš jau pensininkas, kaip nors išgyvensiu. Tačiau yra šeimų, kurios šiuo verslu vertėsi penkiolika metų, augina tris mažamečius vaikus. Ką jiems daryti? Įsivaizduokite, 35 metų žmogui, turinčiam tris vaikus, viską reikia pradėti nuo nulio. Dar daugiau, turėsi turtą, kurio nenaudosi, bet privalėsi jį prižiūrėti. Lengva pasakyti: daryk ką nors kita, bet jei reikėtų patiems imti ir pliku užpakaliu pradėti...“ – anot Č. Tallat-Kelpšos, todėl ir kalbama apie tikrai sąžiningą žalos atlyginimo mechanizmą.
Dar kita nekompetentingo sprendimo rakštis yra fermose dirbantys žmonės, kuriuos teks atleisti iš darbo.
„Pas mus yra žmonių, kurie dirba fermoje po 30 metų, jie nieko kito nemoka. Aišku, tie, kuriems arti pensija, išeis ir nesuks galvos. Dabar ūkyje dirba pensininkės moterys, gauna padorų atlyginimą ir jaučiasi reikalingos“, – verslo uždarymo realybę mini ūkininkas.
Vienas didžiausių Vilkijos apylinkių darbdavių piktinasi, esą aiškinama, kad darbo fermoje netekusiems žmonėms 10 km spinduliu nebus sunku susirasti darbą: „Aš pasiūlyčiau taip sakantiems pabandyti kaime 10 km spinduliu susirasti darbą. Per valandos pietų pertrauką pas mane dirbančios mamos spėja parbėgti namo, pažiūrėti vaikus, ar jie pavalgę pietus, ir grįžti atgal į darbą. Dirbdamas didesniu atstumu to nepadarysi.“
Anot ūkininko, gera darbininkė fermoje uždirba ne blogiau nei, tarkime, kvalifikaciją turintis sunkvežimio vairuotojas. Atlyginimo vidurkis fermoje yra apie 2 tūkst. eurų, neatskaičiavus mokesčių. Č. Tallat-Kelpša neslėpė pasididžiavimo, kad paprastai vidutinis darbo užmokestis jų fermoje būna didesnis nei Lietuvos, o moterų dažniau didesnis nei vyrų.
Viena iš fermoje kalbintų darbininkių susiėmė už galvos: „Aš nežinau, ką reikės daryti. Čia dirbdama galėjau neieškoti auklės – namai, darželis čia pat, mokykla netoli. Susiskambinu su vaiku, parbėgu namo, jei reikia, ir vėl grįžtu į darbą. Viskas griūva.“
Moteris tikino, kad negyvenantiems kaime tik atrodo, kad labai paprasta susirasti nuolatinį darbą, gauti pastovias pajamas. „Kaime gyvenimas yra kitoks ir darbai čia nesimėto, – ne teoriniais pamąstymais, o gyvenimiškąja patirtimi rėmėsi darbininkė: „Man išvis nesuprantamos šios verslo uždraudimo priežastys. Kailinių žvėrelių fermos įvardijamos kaip verslas, kuriame žiauriai elgiamasi su gyvūnais, nes naudojamas tik jų kailis. O kaip skerdyklose? Nežiauru? Mėsa irgi yra prabanga.“
Fermoje auginamos audinės šeriamos atliekomis iš skerdyklų, o atliekos, nudyrus kailiukus, naudojamos biokurui.
Prašo ekspertizės
Šiaulių teisme jau pradėtas nagrinėti ūkininkų skundas dėl kompensacijų, kurias apskaičiavo valstybė. Anot Č. Tallat-Kelpšos, ši byla – ne tik ginčas dėl padarytos žalos. Joje bus suformuota nauja teisinė praktika dėl valstybės atsakomybės, kai ši nusprendžia uždrausti tam tikrą verslą.
„Kitos valstybės sumokėjo su kaupu. Turiu lentelę, kiek kitos valstybės sumokėjo savo ūkininkams, tai ten minimumas yra apie 130 mln., iki 260 mln. eurų. Net latviai davė penkerius metus užbaigti verslą be kompensacijų, bet ir ten jau yra bylų, o lietuviai – tik trejus metus, Rumunija nori uždrausti ir nemokėti kompensacijų. Konfliktai kyla posovietinėse šalyse, kur žmogus nėra vertybė. Matydamas, kaip valstybė elgiasi su savo žmonėmis, drįstu teigti, kad tai parodo, kur mes gyvename: Vakarų ar Rytų civilizacijoje. Taip, tolyn nuo Rusijos pajudėjome, bet ne tiek daug“, – kritikos negailėjo Č. Tallat-Kelpša.
Kaip pavyzdį ūkininkas pateikė Danijos modelį. 2020 m. Danijoje dėl COVID-19 grėsmės buvo sunaikinta milijonai audinių. Paskelbta kompensacijų sistema siekė milijardus Danijos kronų – tiek už sunaikintus gyvūnus, tiek už nutrauktą veiklą, statinius, įrenginius. Iš viso kompensacijų suma siekia daugiau kaip 24 mlrd. kronų, o mokėjimai gali trukti iki 2027 m.
„Danai į draudimą žiūrėjo kaip į turto nusavinimą valstybės reikmėms ir jie nupirko ūkius. Ūkininkas nieko negalėjo padaryti, nes tai buvo valstybės. Valstybė rengė konkursą fermoms nugriauti. Viską darė valstybė, rekultivavo žemę, kad būtų galima užsiimti kitkuo. Be to, sumokėjo ūkininkams už ūkį, už negautas devynerių metų pajamas. Jei jis per metus uždirbo 100 tūkst., gavo 900 tūkst. Valstybė jautėsi kalta, kad sukelia žmogui diskomfortą“, – tęsė Č. Tallat-Kelpša.
Byloje 48 ūkiams prieš valstybę atstovaujantis „HubLegal“ advokatų kontoros partneris Vytautas Kaktys papildė: „Mūsų prašoma suma paskaičiuota pagal Danijos formulę. Ta pačia formule pasinaudojome skaičiuodami kompensaciją ir žalos atlyginimą 48 ūkiams. Išėjo 113 mln. eurų.“
Advokatas atkreipia dėmesį į svarbią detalę – byloje prašoma skirti teismo ekspertizę, pasamdyti nepriklausomą teismo ekspertą, kuris nuvažiuotų į kiekvieną ūkį, nustatytų jo vertę ir patiriamą žalą dėl verslo uždarymo.
„Mes patys prašome, kad ekspertai įvertintų. Jei kam nors kyla abejonių, tas abejones turi išsklaidyti specialistai. Bylose teismo ekspertizė yra kasdienis dalykas, ar reikia įvertinti nekilnojamąjį turtą, ar verslą. Tiesiog šiuo atveju yra 48 verslai. Tačiau verslo vertintojų Lietuvoje yra nemažai. Čia reikia specialių žinių, nes nei teisėjai, nei advokatai nepasakys, kiek kiekvienas ūkis vertas, o tik teismo ekspertas. Tai įprasta“, – aiškina advokatas.
Turtas bevertis, nes to, kas pastatyta, niekur kitur, jokiam kitam verslui nepritaikysi.
Nuslėpta realybė?
Yra dar viena niuansas. Jau minėjome, kad Lietuvoje siūloma kompensacija už žvėrelį. Antra kompensacija – už ūkininkų nugriautas fermas. „Vadinasi, patys ūkininkai turi organizuoti konkursus griovimo darbams, atrinkti pasiūlymus ir tik tada, kai jie bus nugriauti ir sumokėta pasamdytai kompanijai už darbą, o tai turės padaryti patys nevykdydami jokios veiklos, nes juk verslas uždraustas, pateiks sąskaitas ir valstybė galbūt kompensuos. Dar vienas svarbus momentas: jeigu jūs bankrutuosite – mes nieko nemokėsime“, – valstybės numatytas kompensacijas mini advokatas V. Kaktys.
Kitaip tariant, ūkininkai turi nevykdyti veiklos, bet sugebėti suorganizuoti konkursus, turėti kuo atsiskaityti ne tik darbus atliekančioms firmoms, bet ir su iš darbo atleidžiamais darbuotojais.
„Nebuvo vertinta, kiek ūkininkai investavo į savo verslą. Valstybė užsakė vertinimą. Viešąjį pirkimą vykdė Žemės ūkio ministerija. Sumokėjo vertintojams 36 tūkst. eurų. Vertintojai atliko bendrą vertinimą ir pasakė, kad šitą verslą uždaryti kainuotų 58 mln. eurų. Tačiau kur tas vertinimas? Dingo? Ar Seimo nariai matė tą vertinimą – juk jie balsavo, kad verslui uždaryti būtų skirta apie 1 mln. eurų. Pati valstybė įvertino ir vertinimą paslėpė? Tikėtina, kad paslėpė nuo asmenų, kurie balsavo. Gal apie mano minėtiną vertinimą niekas nežinojo ir tikrai galvojo, kad Lietuvai tai kainuos santykinai nedaug“, – tęsė V. Kaktys.
Advokatas svarstė, kad jei ši informacija būtų buvusi žinoma Seimo nariams, galbūt ir sprendimas dėl verslo uždarymo galėjo būti kitoks: „Užsienio šalyse valstybės pačios prisiėmė atsakomybę. Valstybė sumoka ūkininkui deramą kompensaciją, pati nugriauna fermas, pati valstybė patiria išlaidų, sulygina žemę, užpila dirvožemio sluoksnį, kad būtų galima toje vietoje ką nors kitą vykdyti. Mūsų atveju valstybė neprisiima jokių savo sprendimo padarinių.“
Naujausi komentarai