Pasidaliję įžvalgomis apie vieną žymiausių visų laikų kompozitorių – Jonas miuzikle vaidina Wolfgango Amadeus Mozarto tėvą – pamažu pereiname prie Živilės ir Jono šeimos, kuriai po daugybės laukimo metų tarsi iš dangaus nukrito didžiulė Dievo dovana – dukrelė Joana.

– Šiuo metu jūsų namams turbūt jau nieko netrūksta? Turite vienas kitą, Joaną, net terapinį katiną Zygį iš prieglaudos pasiėmėte…

J. L.: Ir pavadinome garsaus psichiatro Sigmundo Freudo vardu. Tikrai, turbūt dabar jau nieko netrūksta. Jei paklaustumėte, kas man yra namai, atsakyčiau: vieta, į kurią gera grįžti. Nes jei nesinori, kokie čia namai?! Tada labiau prieglauda ar pastogė, kurioje tik permiegi. Namų gerumas priklauso nuo tų, kurie juose gyvena. Nuo šeimos. Mūsų šeimoje esame trise – žmona, dukra ir aš.

– Abu su žmona jau beveik 20 metų darbuojatės operetės širdimi vadinamame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

J. L.: Oficialiai aštuoniolika, bet jei skaičiuotume ir studijų laikus – tuomet tikrai bus 20. Magistro studijų metais pradėjau dirbti, gavau pirmąjį vaidmenį. Abu su žmona baigėme Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Mokėmės drauge operinio dainavimo nuo pat įstojimo iki studijų pabaigos. Buvome kursiokai, bet susipažinome gerokai anksčiau.

Guvi: didysis Živilės ir Jono džiaugsmas – dukrelė Joana. Galbūt ateityje – garsi operos solistė, nors šiuo metu jai labiau rūpi sportuoti ir piešti. / Lamauskų šeimos archyvo nuotr.

– Jonai, gimėte ir augote Šiauliuose. Jūsų tėvelis buvo ilgametis Šiaulių meno mokyklos direktorius. Gal ir Živilė iš tų kraštų?

Ž. L.: Aš, kaip ir vyras, mokiausi Šiaulių konservatorijoje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija – aut. past.) Su Jonu susipažinau Šiaulių miesto jėzuitų bažnyčios jaunimo chore.

J. L.: Kadangi choro vadovė ieškojo naujų žmonių, pakvietė ir šiek tiek jaunesnių iš konservatorijos, kurios absolventas buvau, o Živilė dar ten mokėsi (ji už mane ketveriais metais jaunesnė). Tad tiesiog drauge dainavome chore, o jame turėjome progos geriau pažinti vienas kitą.

– Turite omenyje choro gastroles į kitus Lietuvos miestus, repeticijas?

Ž. L.: Būtent. Šių dienų jaunimui taip pat linkėčiau susipažinti dainuojant (šypsosi). Šiandien tiek daug virtualaus bendravimo, pažinčių per internetą, kai du žmonės rodo tik tai, ką nori apie save parodyti… Siūlyčiau jaunimui ieškoti savo žmogaus gyvai, bendrose veiklose.

J. L.: Dainavimas chore – viena iš tų gyvų veiklų. Deja, Lietuvoje chorai pamažu nyksta ir man dėl to labai liūdna. Pats jau trečius metus vadovauju Jonavos kultūros centro moterų chorui „Guoba“, esu jo dirigentas ir vadovas. Dainuojančių vyrų ir taip nedaug, tačiau bėda, kad jau ir moterys nebenori dainuoti. Antrinu savo žmonai ir sakau, kad mišrūs chorai – tai išties puiki terpė žmonėms susipažinti ir geriau vienas kitą pažinti. Juk su choru tu ir keliauji – ne tik dirbi. Tada matai, kaip kas elgiasi suklydęs dainuodamas ar gastrolių metu sugedus autobusui. Netikėtos situacijos puikiai atskleidžia žmonių charakterius.

– Stebėjote vienas kitą dainuodami chore, kol galiausiai, po pusantrų metų rimtesnės draugystės, prisiekėte vienas kitam amžiną meilę?

J. L.: Taip ir buvo. Šią vasarą suėjo 27 metai, kaI esame vedę. Kuo mane patraukė Živilė? Gal tas jos sveikas užsispyrimas – nepasiduoti, siekti tikslo. Žinoma, ir jos grožis. Ne tik išorinis, bet ir vidinis. Mane žavėjo jos gražus matymas ir noras siekti to, ką užsibrėžė. Ta mergina nesiblaškė ir nemėtė savęs neaiškiuose ieškojimuose, o viską darė atkakliai ir kryptingai.

Ž. L.: Mane labiausiai žavi, kai vienas žmogus gali papildyti kitą. Jonas turėjo tai, ko galbūt neturėjau aš. Sužavėjo galimybė iš jo pasimokyti.

– Ar tiesa, kad ilgai negalėjote susilaukti vaikų ir kad Joana jums tapo tarsi ilgai laukta Dievo dovana?

Ž. L.: Iš tiesų Joana pas mus atėjo tik po 22-ejų santuokoje pragyventų metų. Žinią priėmėme ramiai. Jau nebesitikėjome. Buvome beveik susitaikę su mintimi, kad vaikelio nebus, ir stengėmės dviese prasmingai nugyventi likusį gyvenimą. Tokį, koks jis mums duotas. Tada, kai jau nieko nebesitikėjome ir kai išmokome gyventi su tuo, ką turime, mums gimė vaikelis!

– Ar belaukiant stebuklo buvo minčių imtis kažkokių konkrečių žygių – gal gydymo, gal dirbtinio apvaisinimo?

Ž. L.: Laikiausi požiūrio, kad jei Dievas neduoda, vadinasi, tam yra priežastis. Gal siela serga, o gal turiu kitų rūpesčių, kuriuos privalau pirmiau išspręsti, skirti jiems visas savo jėgas. Gal reikėjo išmokti tiesiog paprasčiau į viską žiūrėti?

J. L.: Stengiausi keisti savo požiūrį į pasaulį, į aplink supančius žmones, į kasdienes situacijas ir visur matyti Dievo valią.

– Šių dienų jaunimas neskuba, tėvais ryžtasi tapti kur kas brandesnio amžiaus. Esate tėvai, iš kurių vienas jau atšventė penkių dešimčių jubiliejų, o kitas jį minės po ketverių metų.

J. L.: Negalime palyginti, kaip būtų, jei būtume jaunesni tėvai. Tikriausiai būtų ir pranašumų, ir trūkumų. Kalbant apie tai, ką Joanai galime duoti dabar, tai irgi nemažai. Turime daugiau patirties, daugiau kantrybės, bet šiek tiek mažiau fizinės sveikatos. Kiti teatro kolegos jau beveik mūsų dukros amžiaus anūkus augina.

Lamauskų šeimos archyvo nuotr.

– Papasakokite apie savo dukrytę. Ar jau įžvelgiate joje vokalinių gebėjimų – juk abu jos tėvai operos solistai?

J. L.: Pasakysiu taip: mes jos neskatiname užsiimti kokiomis nors veiklomis – nei  dainuoti, nei dar kuo nors. Kol kas atrodo, kad šiuo metu jai labiausiai patinka piešti ir sportuoti. Gal po metų kitų viskas ims ir pasikeis. Gal ims domėtis tuo, kas vyksta teatro scenoje, nes dažnai dukrą vedamės į teatro repeticijas. Ji žiūri, stebi, bet kai paklausiame, ar norėtų pati lipti į sceną, – purto galvą. Turbūt dar per maža.

Ž. L.: Mūsų vėlyva tėvystė, manau, labiau yra pranašumas nei trūkumas. Nes mes su Jonu jau perėję savo ieškojimus ir stengiamės vaiko nespausti. Net jei šių dienų aplinka rodo ką kita! Tik ir matai aplinkui, kaip visi lavina savo vaikus, kiaurą dieną vežioja juos iš vieno būrelio į kitą. Tada ir mane nejučia apima nerimas, kad gal ir aš turėčiau Joaną užrašyti į mažiausiai dešimt skirtingų veiklų. Vis dėlto šiuo metu manome, kad Joanai užtenka ir lankomo darželio, o likusį laiką ji tiesiog būna šalia mamos ir tėčio.

– Sakote, kad svarbiausia vaikui augti saugioje aplinkoje – su mama ir tėčiu, o paskui jau stebėti, ko jis pats nori?

J. L.: Jau minėjau, kad naujojo teatro sezono premjeroje – miuzikle „Mozart!“ – atlieku Wolfgango Amadeus tėvo vaidmenį. Tas vaikas buvo vunderkindas, labai gabus ir unikalus, tačiau vaikystė jo buvo sudėtinga, nes turėjo tėvą – taip pat unikalų pedagogą, genialų vadybininką, kuris ne tik kad iš visų savo vaikų ugdė genijus, bet ir mokėjo juos pateikti to meto aukštuomenei kaip aukso grynuolius. Kas iš to? Po stulbinančios ir karštligiškai greitos karjeros W. A. Mozartas miršta labai anksti, būdamas vos 35-erių. Jis trokšta kūrybinės ir asmeninės laisvės, nori gyventi savo gyvenimą, svajoti, mylėti. Galbūt jam, kaip vaikui, trūko tos tikros tėvo meilės? Galbūt tėvas perlenkė lazdą, nes W. A. Mozartas, trokšdamas būti laisvas, visą laiką vylėsi ir laukė tėvo pripažinimo.

– Nuo 2010 m. gimę ir iki 2025 m. dar gimsiantys vaikai vadinami alfa karta. Tai pirmoji karta, kuri jau nuo pat gimimo auga šiuolaikinių technologijų apsuptyje. Jai priklauso ir jūsų dukrelė Joana, kuriai ekranai – natūrali kasdienybė. Ar tai jaučiate?

J. L.: Žinoma, jaučiame, nes jau penkerių metų Joana nori žiūrėti vaizdelius ir filmukus internete. Neleisti? Juk negalime uždaryti dukters į akmens amžių ir neleisti jai naudotis tuo, kuo naudojamės patys, kai ieškome erdvės, kur švęsti Joanos gimtadienį, ar klausomės muzikos. Vienintelė išeitis – nustatyti žadintuvą ir riboti laiką.

Ž. L.: Auklėdami dukrą esame minimalistai. Norime išmokyti vaiką to, kas mums patiems šeimoje svarbiausia: gerbti vienas kitą, mokėti atleisti ir būti kantriems. Kad ir kokia būtų sudėtinga situacija (juk nėra nė vienos idealios šeimos, namų be dūmų), vienas kito atsiprašome, atleidžiame, susitaikome ir pradedame viską iš naujo. Kiekvienas rytas mums yra nauja pradžia. Norime nešti lengvumą, o ne pyktį ir nuoskaudas, kurių ir taip daug aplinkui. Stengiamės, kad mūsų šeimoje nebūtų kokių nors nutylėtų dalykų, kurie kauptųsi ir po daugybės metų iššautų skausmingu fejerverku.

– Sakote, kad gyvenime jums svarbiausi trys dalykai: mylėti Dievą, Tėvynę ir savo artimą.

Ž. L.: Būtent. Jei dukra mokės gyvenime susitvarkyti giluminius dalykus, mažiau blaškysis po tą judantį paviršių.

J. L.: Tikrai taip. Svarbu visame kame matyti Dievo veikimą.

– Gal jūsų šeima turi kokių nors ritualų?

J. L.: Vienas iš mūsų ritualų – kiekvieną sekmadienį eiti į šv. Mišias. Dažnai jose giedame. Kaip jas išbūna Joana? Visaip. Kol buvo mažesnė, gal lengviau. Žinojo visą eigą, kartais drauge net pagiedodavo. Dabar dukrelei prasidėjęs toks maivymosi etapas: darosi maža panelytė. Anot kunigų, sėkla jau pasėta – belieka laukti. Kaip viskas klostysis toliau – ne mūsų galioje ir valioje.

Ž. L.: Stengiamės reaguoti į vaiko norus ir jei matome, kad Joanai labai pabodo būti Mišiose, vedamės ją į lauką pasivaikščioti. Nenorime, kad vaikas jaustų prievartą.

Mūsų vėlyva tėvystė, manau, labiau yra pranašumas nei trūkumas. Nes mes su Jonu jau perėję savo ieškojimus ir stengiamės vaiko nespausti.

– Ką atsakytumėte tėvams, kurie mestų jums pirštinę, kaltindami, kad primetate vaikui konkrečią religiją, neleidžiate pasirinkti?

J. L.: Yra toks geras pasakymas, kad sveikiausia valgyti tai, kas auga tavo šalyje. Lygiai tas pats ir dėl tikėjimo. Tikėjimas, manau, mums pats geriausias tas, kuris labiausiai paplitęs ir praktikuojamas mūsų šalyje.

Ž. L.: Mūsų krašte katalikų tikėjimas yra pagrindinis. Be to, jį jau skleidė mūsų tėvai, Joanos seneliai. Jei vaikas suvoks, kad yra tarsi tų senolių, kurie šitaip gyveno, tikėjo Dievą, tęsinys, – viskas su juo bus gerai. Tai bus jos tvirtybė ir atrama gyvenime. Norime padovanoti vaikui žinojimą, kad tai, ką jis atsinešė iš savo praeities, ir yra jo tvirtybė, jo stuburas, jo gyvenimo kojos.

– Ar dažnai su Joana nuvykstate pas senelius: juk Šiauliai ne taip ir arti?

Ž. L.: Taip jau nutiko, kad iš visų senelių likusi tiktai mano mama. Tačiau seneliai gyvi jos vaizduotėje.

J. L.: Vieną senelį, mano tėtį, Joana dar matė, nors tada buvo labai mažytė. Įdomu, kad jos kalbose senelis dažnai egzistuoja (tiesa, nežinome, kuris). Kai nori saldumynų ar dar kažko, dukrelė dažnai mums sako, kad senelis leido. Tai pats rimčiausias jos argumentas (juokiasi).

– Teko girdėti, kad jūs, Jonai, spėjate ne tik teatre dainuoti, moterų chorui vadovauti, bet ir savanoriauti?

J. L.: Truputį tenka. „Marijos radijuje“ įskaitau tekstus – ištraukas iš Šventojo Rašto, liturginius leidinius, popiežiaus kreipimusis. Kartais abu su žmona pagiedame. Ką man tai duoda? Dalijimąsi… Pasijauti naudingas, o tuomet ir prasmingas. Duodamas kitiems ir pats gauni. Visų pirma, bendrystę. Arba tokių nemokamų dovanų, malonių, kurių iš pradžių net pats nesuvoki. Suvokimas ateina gerokai vėliau. „Marijos radijuje“ man patinka, nes ten viską galiu daryti ramiai – savo tempu ir laiku.

– Visi dar gyvename prabėgusios vasaros akimirkomis. Ką veikėte – atostogavote, keliavote, ilsėjotės?

J. L.: Vaikštinėjome po mišką. Labai mėgstame tai daryti, jei geras oras. Ypač Kačerginės pušynuose. Kitas mėgstamas užsiėmimas – darbuotis sode, o paskui eiti į pirtį. Net ir Joanai tai pamažu ima patikti. Bandome būti tos gerosios pirties atstovais, kur šiluma maloni, 50–60 °C, ir kitoks pėrimasis su vantomis – ne daužymas už būtas ir nebūtas nuodėmes. Domimės, skaitome, žiūrime laidas. Juk scenos žmonės talentingi visose srityse – jie geba ne tik lengvai perprasti naują informaciją, bet ir jautriai savimi perimti naują veiklą. Tarsi naują vaidmenį. Jei kas nepavyksta – galima ir suvaidinti!