Mokslininkai ilgą laiką manė, kad jei nebūtų Mėnulio, Žemės pokrypis bėgant laikui smarkiai pakistų.

Jis svyruotų nuo nulio laipsnių, kai Saulė yra virš pusiaujo, iki 85 laipsnių, kai ji šviečia beveik tiesiai virš vieno ašigalių, rašo SPACE.com.

Planetos stabilumas daro įtaką gyvybės vystymuisi. Planeta, kuri besisukdamaReklama
aplink Saulę ant savo ašies svyruoja pirmyn ir atgal, pasižymėtų didžiuliais klimato svyravimais, o tai potencialiai gali paveikti sudėtingų gyvybės formų evoliuciją.

Tačiau naujos simuliacijos rodo, kad net jei Mėnulio nebūtų, Žemės ašies posvyris, vadinamas ekliptikos pasvirimu, keistųsi tik maždaug 10 laipsnių. Kitų Saulės sistemos planetų poveikis padėtų palaikyti palydovo neturinčios Žemės stabilumą.

Taigi stabilizuojantis poveikis, kurį mūsų didelis palydovas daro Žemės sukimuisi, galbūt nėra toks gyvybiškai svarbus, kaip anksčiau manyta, teigiama Jasono Barneso iš Idaho universiteto ir jo kolegų tyrime.

Jie taip pat teigia, kad kitos planetos visatoje nebūtinai turi turėti palydovų, kad būtų tinkamos gyvybei.

Dėl gravitacinės savo žvaigždės traukos, per dešimtis tūkstančių metų planetos ašis apsisuka kaip vaikiškas vilkutis. Nors traukos centras lieka pastovus, pokrypio kryptis bėgant laikui kinta. Astronomai tai vadina precesija.

Lygiai taip pat vyksta ir planetos orbitinės plokštumos precesija. Kai abi jos sutampa, planetos absoliutus ašies posvyris gali pradėti svyruoti chaotiškai. Tačiau nustatyta, kad Mėnulio gravitacinė trauka sukuria stabilizuojantį efektą. Paspartindamas Žemės sukimosi precesiją ir neleisdamas jai sutapti su Žemės orbitos precesija, palydovas sumažina svyravimus, sukurdamas daug stabilesnę sistemą.

Kalbant apie Žemės tipo palydovus, Mėnulis yra didelis – tik maždaug šimtą kartų mažesnis nei jo motininė planeta. Palyginimui, Marsas daugiau kaip 60 mln. kartų masyvesnis nei jo didžiausias palydovas Fobas.

Šis skirtumas yra esminis ir turintis svarią priežastį. Marso palydovai yra pagriebti asteroidai, kai tuo metu Žemės palydovas, anot mokslininkų, susiformavo po to, kai į mūsų jauną planetą atsitrenkė Marso dydžio kūnas, o iš nuolaužų vėliau susidarė Mėnulis – palydovas, veikiantis planetos posvyrį.

Mokslininkai skaičiuoja, kad tik vienas procentas visų Žemės tipo planetų turės stabilizuojantį palydovą. Tai reiškia, kad dauguma šių planetų, kaip galima tikėtis, patiria didžiulius ašies posvyrio pokyčius.

Žemės palydovas suteikia planetai stabilumo, tačiau nauji duomenys rodo, kad ir kitų aplink Saulę skriejančių planetų, o ypač – Jupiterio, trauka neleistų Žemei per smarkiai įsisiūbuoti.
J. Barnesas su kolegomis nustatė, kad jei Mėnulio nebūtų, Žemės ašies posvyris per pusę milijardo metų kistų 10–20 laipsnių. Neatrodo, kad tai daug, tačiau 1–2 laipsnių pokytis, kuris stebimas dabar, kaip manoma, iš dalies atsakingas už ledynmečius.

Pasak J. Barneso, dabartinis pokytis yra „mažas efektas, tačiau kartu su dabartiniu Žemės klimatu, jis sukelia didelius pokyčius“.

Vis dėlto, 10 laipsnių pokytis nėra didelė problema kalbant apie gyvybę. „Tai turėtų poveikį, tačiau nesutrukdytų didelio masto, protingos gyvybės vystymuisi“, – aiškino mokslininkas.
Be to, jei Jupiteris būtų anksčiau, anot jo, Žemės orbitos precesija kistų sparčiau, o palydovas verstų planetą dar smarkiau svyruoti.

„Mėnulis gali stabilizuoti ar destabilizuoti, priklausomai nuo to, kas vyksta su likusia sistema“, – sakė J. Barnesas.

Tyrėjai taip pat nustatė, kad planetose, judančiose atbulai, svyravimai turėtų būti mažesni nei tose, kurios sukasi tokia pačia kryptimi kaip ir jų motininė žvaigždė, nepaisant didelio palydovo.

„Manome, kad pirminė rotacijos kryptis turėtų būti atsitiktinė. Jei taip yra, pusė planetų neturėtų turėti problemų su ašies posvyrio svyravimais“, – teigė J. Barnesas.
Kas nulemia, kaip planeta sukasi? Mokslininkas mano, kad sukimosi greitį nulemia paskutinis į planetą atsitrenkęs objektas.

Lygi atgalinio judėjimo precesijos galimybė bei tikimybė, kad kitos sistemos planetos neleidžia planetai pavirsti ant šono reiškia, kad daugiau Žemės tipo planetų potencialiai gali būti tinkamos gyvybei. J. Barnesas drįsta teigti, kad mažiausiai 75 proc. uolingų planetų, esančių gyvybės zonoje, gali būti pakankamai stabilios, kad jose vystytųsi gyvybė, nors jis pažymi, kad tam patvirtinti dar reikia tolimesnių tyrimų.

Palyginimui, laikantis nuostatos, kad pastoviam pokrypiui palaikyti būtinas didelis palydovas, šiuos reikalavimus atitiktų vos 1 proc. Žemės tipo planetų, kuriose klimatas būtų pastovus.
„Didelis palydovas gali stabilizuoti planetą, tačiau daugeliu atvejų jis nėra būtinas“, – sakė J. Barnesas.