Mokslininkų spėjimu, neandertaliečiams jau prieš 30 000 metų buvo būdinga kaklo struktūra, kurios dėka šie jau galėjo išleisti verbalinius garsus, panašius į šiuolaikinių žmonių. Jei taip, tuomet kodėl kūno kalba vis dar tokia gyvybinga ir tokia svarbi kasdieniame mūsų tarpusavio bendravime? Kodėl evoliucija nepanaikino šio žmonijos tylaus būdo išreikšti jausmus, naudojant vien išraiškingus gestus ir atitinkamas pozas.

„Mes vis dar naudojame kūno kalbą todėl, kad tai tiesiog užkoduota smegenyse dar nuo tų laikų, kai tapome žmonėmis“, – dėsto Margareth J. King, Kultūros studijų ir analizės centro Filadelfijoje, JAV, direktorė.

„Mumyse, XXI amžiaus žmonėse, veikia vis dar tos pačios protėvių tipo smegenys – tai įrodyta tyrimais, grįstais evoliucine psichologija. Mes vis dar turime tą pačią kūno dirbtuvę, tik ją naudojame kitaip“, – aiškina M. J. King.

„Situacija su kūno kalba nėra „arba-arba“. Jei verbalinė kalba yra rafinuotesnė už kūno kalbą, kodėl šimpanzės, šunys ir kiti gyvūnai per savo evoliucijos istoriją neišvystė verbalinės kalbos? Kūno kalba greičiau praturtina žodinį bendravimą“, – dėsto Dennisas Kravetzas, psichologas, besispecializuojantis vyro ir moters tarpusavio santykių bei kūno kalbos srityje.

Abu specialistai sutaria, kad nors evoliucija atsikratė nemažai „iš mados išėjusių“ ir nebereikalingų žmogaus kūno dalių ir polinkių, tačiau net ir šiuolaikiniame bendravime kūno kalba išlieka esmine priemone, rašo msn.com.

„Mes siunčiame tam tikrus signalus, nes toks elgesys mums jau būdingas tūkstantį metų: bet kas, ką jau darome tokį ilgą laiką, artimiausiu metu nesikeis. Tai visuomeniškumo, socialumo, darugiškumo kalba: gali pasakyti, kai kam nors patinki. Ar galime dirbti drauge? Ar galiu tavimi pasitikėti? Mes visąlaik tiriame kūno signalus tam, kad, pirmiausia, išsiaiškintume, ar žmonės yra „saugūs“ ar „nesaugūs“. Pasitikėjimas – tai vienas iš svarbiausių dalykų bet kokiame sandėryje, tad būtina išsiaiškinti, ar saugu turėti reikalų su tam tikrais žmonėmis. Tai galioja visur – ir darbo, ir asmeniniuose santykiuose. Verbalinės ir kūno kalbos lyginimas – būdas ištirti, ar galima žmogumi pasitikėti. Jei kūno kalba nedera su plaukiančiomis iš burnos gražbylystėmis, verta sunerimti ir tokiu žmogumi nepasitikėti“, – kalba M. J. King.

Viskas atrodo savaime suprantama, tačiau remiantis Charleso Darwino natūralios atrankos teorija, tam tikri žmogaus bruožai ir savybės yra perduodamos iš kartos į kartą, leidžiančios žmonių palikuonims geriau prisitaikyti prie šio pasaulio tvarkos. Tuomet kaip nesąmoningai per kūno kalbą pasireiškiantis pyktis, liūdesys ar nusivylimas gali padėti išlikti mums ir mūsų būsimiems pro provaikaičiams? Kodėl evoliucija neištrynė šių keistų gestų iš neverbalinio bendravimo arsenalo?

Nors tam tikri gestai (sukryžiuotos rankos, kumščiai ir pan.) nesąmoningai perteikia neigiamus, „blogus“ jausmus, jie tuo pat metu įspėja mus supančius aplinkinius – tikėkimės, draugus ir kolegas, – kad šis nerimastingas žmogus gali būti patekęs į emocinę bėdą. Šios nesąmoningos išraiškos, vaizdžiai tariant, yra tylus pagalbos skambutis.

„Parodyti nerimą ar liūdesį nėra blogai. Šie jausmai – lygiai tokie pat svarbūs ir reikšmingi kaip ir džiaugsmas, susijaudinimas bei kitos pozityvios vidinės būsenos. Kūno kalba mums padeda pilnavertiškiau bendrauti su kitais žmonėmis, nesvarbu, ką garsiai pasakome“, – teigia D. Ktavetzas, „Relating Effectively“ autorius.

Darbovietėje tokių neigiamų emocijų išdava per kūno kalbą taip pat yra savaip naudinga. „Tuomet grupėje iškyla jausmas, kad kažkas šis kolega kažkoks nesavas, praradęs pusiausvyrą. Tai signalas, jog grupei reikia susitelkti, rasti problema ir drauge ją išspręsti. Mes turime dirbti drauge, grupėmis. Žmogaus gyvenimas yra socialinis reikalas. O kūno kalba mums, kaip ir mūsų protėviams bei būsimiems palikuonims, padeda bendrauti su kitais žmonėmis“, – tikina J. M. King.