Pastarosiomis dienomis visa žiniasklaida mirga žinutėmis apie tai, kad mažieji Lietuvos aludariai rengiasi bylinėtis su valstybe ir reikalauti atlyginti gamintojų patiriamus nuostolius, patirtus dėl sausio 1 dieną įsigaliojusių Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, uždraudusių pardavinėti stipresnį nei 7,5 proc. alų ir alų, sidrą bei alkoholinius kokteilius didesnėje nei 1 litro taroje.

Manau, kad šiandien ypač kruopščiai tiesos beieškantiems smulkiesiems aludariams reikėtų priminti, kad kurį laiką valstybė jų ne tik nediskriminavo, bet ir buvo suteikusi akcizo lengvatas. Matyt būtent tuomet ir panižo delnai verslininkams tokiu verslu užsiimti ir susižerti pinigėlius iš Lietuvoje vis didėjančių alkoholikų gretų. Besimėgaudami mokesčių lengvatomis aludariai skųstis nematė reikalo ir nematė reikalo kalbėti apie diskriminaciją. Dėl ne vienodo apmokestinimo skųsti ES taip pat nepuolė. Noras atsirado tik dabar.

O dabar pažiūrėkim rinkodaros prasme, kodėl taip entuziastingai buvo imtasi gaminti alų „bambaliuose“ ir gaminti jį maksimaliai stiprų. Yra keli labai aiškūs dalykai. Pirmiausia dėl ydingo mūsų šalyje esančio alkoholinių gėrimų apmokestinimo stiprus alus kainuoja ne brangiau, kaip tai yra daugelyje kitų Europos šalių, o pigiau, kas jau savaime padaro jį patrauklų ne stipraus alaus ištroškusiems „alaus gurmanams“, o alkoholikams ir „bomžams“, kuriems aktualu įsigyti kuo didesnį paties alkoholio kiekį už įmanomai mažesnę kainą ir kuo greičiau bei pigiau prisigerti. Mokslinėse studijose labai aiškiai teigiama, kad egzistuoja tiesinė priklausomybė tarp suvartoto alkoholio kiekio ir jo sukeliamų problemų. Vadinasi kuo didesnis paties alkoholio kiekis, tuo baisesnes pasekmes patiria jį vartojantis žmogus.

Jei alus, kaip ir stiprieji gėrimai, būtų apmokestinamas ne tik už dekalitrus, o ir už laipsnius, tai stirus alus kainuotų brangiai ir tai savaime labai mažintų jo vartojimą. Alkoholio pakuotė taip pat labai svarbi dėl to, kad kuo didesnė yra alkoholio pakuotė, tuo mažesni alkoholinio gėrimo gamybos kaštai, nes bent teoriškai alaus tarai sumažėjus nuo 2 ar net nuo 2,5 litro iki 1 litro, taros kaštai išauga beveik dvigubai, o tai žinoma taip pat prisideda prie didesnės kainos ir mažėjančio tokių gėrimų prieinamumo. Taigi viskas alkoholio kontrolės prasme yra teisinga. Tokių siekių valstybė niekada neslėpė ir gaila, kad tik dabar ėmėsi juos įgyvendinti.

Jei jau mažieji aludariai galėtų bylinėtis ir laimėti tokią bylą, tai reikštų, kad jokia valstybė negali priimti jokio sprendimo ir jokio ribojimo, kuris mažintų bet kokio verslo (ar tai būtų tabako ar alkoholio verslas) pajamas, nes tuomet kiekvienas verslas galėtų bylinėtis dėl nuostolių atlyginimo. Tačiau matyt tokia tarptautinė praktika ne tik neegzistuoja, bet dar daugiau, kuo toliau, tuo intensyviau svarstomi nauji dokumentai, turėsiantys riboti tabako ir alkoholio verslus ir jų gaminamų produktų vartojimą, o tai reiškia ir mažinsiantys šiuos produktus gaminančių įmonių pelnus. Dar daugiau – kiekvienas į šį verslą ateinantis verslininkas nėra analfabetas ir moka skaityti. O paskaityti reikėtų labai nedaug. Užtektų paskaityti Alkoholio kontrolės ar Tabako kontrolės įstatymuose įvardintus valstybės tabako ar alkoholio kontrolės principus bei siekius. Visur juodu ant balto yra rašoma, kad valstybė siekia mažinti šių produktų vartojimą bei su tuo susijusią žalą gyventojų sveikatai bei šalies ekonomikai. Tai apie kokius teisėtus lūkesčius į šį verslą ateinantys verslininkai gali kalbėti ir į kokių nuostolių atlyginimus galima apeliuoti. Jei pradedant verslą aišku, kad valstybės stengsis mažinti šio verslo plėtros galimybes, tai kiekvienas bandymas šį verslą pradėti ar plėtoti gali būti vertinamas tik kaip asmeninė rizika, už kurią atsakomybę prisiima pats verslininkas.

Juolab, kad ir Konstitucinis teismas dar 1997 metais verslui aiškiai davė suprasti, kad valstybė neprivalo beatodairiškai skatinti kiekvieno verslo neatsižvelgdama į visuomenė sveikatos poreikius. Taigi tiek mažieji, tiek didieji, tiek vidutiniai aludariai žinojo, kokį verslą pradeda ir koks yra valstybės požiūris į alkoholio vartojimą.

Kalbant apie bylinėjimąsi manau, kad tokia aludarių elgsena labai aiškiai demonstruoja, koks išsigimęs yra šis verslas Lietuvoje ir kaip suvokiama atsakomybė. Manau, kad valstybė galėtų be didesnių problemų rasti kelis šimtus šeimos vyrus praradusių kaimo šeimų, kurių vyrai mirė nuo besaikio mėgavimosi „bambaliniu gurmanišku alumi“ sukeltos alkoholio priklausomybės ir kepenų cirozės ir apmokėti toms šeimoms teisines išlaidas bei paraginti šeimas kreiptis į teismus. Tokiu atveju būtent aludariai, sudarę sąlygas pigiai gerti stiprų alkoholį ir prisidėjo prie jų šeimos narių mirties, atlygintų šeimoms nuostolius, kuriuos jos patyrė dėl fizinio, psichologinio smurto šeimoje, artimo žmogaus netekties. Gal tada aludariai suprastų, kas iš tiesų ir iš ko turi reikalauti kompensacijų ir mokėti pinigus už patirtas žalas. Dabartinę aludarių komunikaciją galima vertinti tik kaip cinišką šantažą, kuomet neatsižvelgiant į jokius jų verslo daromus padarinius visuomenei siekiama tik pelno.

Manau, kad mažieji aludariai teisūs tik dėl vieno – nereikėjo įvedant šiuos reguliavimus išskirti tik alų, sidrą ir kokteilius. Nes kartu su apribojimais silpniesiems gėrimams buvo siūlomi apribojimai ir stipriesiems gėrimams, kuriems, skirtingai nuo alaus ir sidro, buvo siūloma riboti pilstymą į ypač mažą tarą (pvz., 100 ml degtinės plastikiniuose indeliuose), kuri taip pat yra patogi pirmiausia norintiems pigiai ir greitai prisigerti ar pasilengvinti pagirias. Tačiau tie siūlymai net nebuvo svarstyti, ir tai jau politikų apsisprendimo reikalas. Sutikti, matyt, galima ir su tuo, kad reikėtų tvarkytis ir su spirituotais vynais, kurie vėlgi yra savotiškas prasigėrusių šalies gyventojų pribaigimo įrankis. Matyt, sprendimu čia taip pat galėtų būti mokestis už laipsnius, kuris lemtų, kad stipresnis gėrimas ir kainuotų brangiau.

Bet kokiu atveju mažieji aludariai dar prieš kelis mėnesius savo atstovės lūpomis labai aiškiai deklaravo, kad nepaisant artėjančio draudimo įsigaliojimo, kuriam tikrai turėjo laiko pasiruošti, net nesiruošė to daryti. Tai, matyt, yra tikrai socialiai atsakingo verslo elgesio pavyzdys, kurį reikia „skatinti ir puoselėti“.