Rusijos ekonomika nedemonstruoja didelio augimo, pragyvenimo lygis, išskyrus galbūt Maskvą ir Sankt Peterburgą, negerėja, be to, didžiausia pasaulio valstybė ir toliau išlieka viena didžiausių energetinių išteklių eksportuotojų pasaulyje. Daug dėmesio Rusijos viešojoje erdvėje skiriama įvairiems geopolitiniams klausimams gvildenti: nuo Sirijos, Rytų Ukrainos iki santykių su Vakarais. Retai iš esmės diskutuojama apie ekonominę perspektyvą. Pavyzdžiui, kaip diversifikuoti ekonomiką, atsisakant ydingos priklausomybės nuo naftos ir dujų eksporto, kaip ir kokias technologijas bei gamybą reikėtų vystyti, kuo Rusija gali būti patraukli užsienio investuotojams ir t. t.

Pasaulio ekonominėje sistemoje Rusija ir toliau atlieka viso labo išteklių tiekėjos vaidmenį ir, atrodo, didelių ambicijų ką nors keisti neturi.

Tačiau keistis reikės – Rusija yra per didelė, per įvairi, kad dabartinis status quo tenkintų. Jau dabar nemažai didžiųjų miestų gyventojų nebepalaiko režimo, o ateityje valdžios šalininkų gali sumažėti ir periferijoje. Sirijos, Krymo, Rytų Ukrainos nebepakaks elektoratui konsoliduoti.

V.Putinas turėjo galimybę pasitraukti, kai perleido valdžią Dmitrijui Medvedevui, tačiau jis to nepadarė – tapo antruoju Leonidu Brežnevu. O stovintis vanduo prarūgsta. Žinoma, jei politinis elitas turi ryžto vykdyti reikšmingas reformas, tokiu atveju stabilumas politikoje – būtinas. Bet ar V.Putinas ir jo aplinka tokių planų turi? Retrospektyviai žiūrint, galima tuo suabejoti.

Problema yra ir tai, kad Rusijoje nėra susiklostęs sklandus valdžios perdavimo mechanizmas, tad kyla klausimas, kaip bus po V.Putino? Ar Rusija nepanirs į chaosą?