Dvasingumo Mekoje, kurioje taip pasikraunama vidinės substancijos, kad normalios orientacijos vyriškiai grįžta tapę gėjais, o būsimosios bestselerių autorės gali kaupti įkvėpimą, gyvendamos trise su savo meilužiu-doktorantu ir jo nėščia žmona.

Referendumas čia atvyko iš supuvusių Vakarų – baisios vietos, kur, kaip pasakytų Levas Tolstojus arba Nikita Michalkovas, klesti vartotojiškas kapitalizmas, iškrypimai bei ištvirkimai (pvz., individualizmas). Referendumas buvo ne toks (o gal ne tokia?). Nepaisant fakto, jog gimė nekilnojamojo turto magnato, milijardieriaus ir "Mis Visata" nugalėtojos šeimoje bei gyveno apsupta prabangos ir tuštybės, Referendumas šlovino dvasingumą ir paprastą gyvenimą.

Kas gi tas dvasingumas? Kas gi tas paprastas gyvenimas? To negalėjo paaiškinti net pati Referendumas. Vis dėlto laisvu nuo vakarėlių ir apsipirkinėjimų metu, skaitydama jau minėto L.Tolstojaus, Henry Davido Thoreau, Fiodoro Dostojevskio, Karlo Marxo, Vladimiro Lenino ir kitų mokslinės fantastikos kūrėjų darbus, mūsų moteriškos lyties veikėjas atsikvėpdavo: "Kaip dvasinga."

Galų gale Referendumas, kaip ir dažna paauglė lytinės brandos metu, suprato, jog negali pakęsti šiuolaikinės, vartotojiškos visuomenės už tai, kad ji tuščia ir stokoja dvasingumo. Ir nusprendė vykti ne kur kitur, o į Rusiją studijuoti vadinamojo dvasingologijos mokslo. Įstojo ne kur kitur, o į M.Lomonosovo universitetą.

Tėvas, kuris turėjo verslo reikalų Rusijoje, griuvus Berlyno sienai, perspėjo Referendumą, kad ten gali būti nesaugu, tačiau pastaroji į tai tik numojo ranka, atrėždama, jog Vakarai ne ką geresni, juk čia klestėjo vergovė, kolonializmas, buvo sunaikinti indėnai, o kur dar Vietnamo karo padariniai. Ir sutiko Referendumas M.Lomonosovo universitete Paprastą žmogų, nuo kurio dvokė prakaitu, pašvinkusia mėsa ir ne kartą naudoto kepimo aliejaus smarve.

"Koks dvasingas kvapas", – pagalvojo Referendumas. Paprastas žmogus taip pat neliko abejingas Referendumui. Kaip ir dera Paprastam žmogui, jis iš kvapo pajuto, jog Referendumas – buržuazijos elito egzempliorius, kurį būtina įsivilioti į lovą klasių kovos labui. Mat dar Giovanni Boccaccio (1313–1375) savo garsiausiame darbe "Dekameronas" užfiksavo, jog kiekvienas paprastas žmogus, norėdamas atsilyginti aukštesnėms klasėms už engimą, privalo "paturėti" kuo daugiau mėlynojo kraujo moteriškių.

Šiais laikais, kai tvyro įsitikinimas, jog meilė nepripažįsta ribų, tą padaryti dar lengviau. Nesvarbu, kad aukštesnės klasės žmogui pajunti per amžių amžius, karta iš kartos genetiškai perduodamą neapykantą, jeigu jo chromosoma XX – pirmyn prie darbo, mat, tu "neturi ko prarasti be savo grandinių".

Be to, juk Referendumas, grįžęs į savo šalį, galbūt taps svarbia politikos ar verslo persona, o šiame kambaryje žaisti pikantiški žaidimai kada nors gali praversti kaip šantažo priemonė. Tik reikėtų juos kaip nors įamžinti: pasitelkus vaizdo kamerą arba fotoobjektyvą.

Ir štai neilgai trukus Paprastas žmogus atsivedė Referendumą į savo butą, kur ant žaliai dažytų sienų kabėjo kilimas, o kambariuose tvyrojo jau minėta naudoto aliejaus ir švinkstančių šiukšlių smarvė. Pažvelgęs į už lango kybantį pilką dangų, kontrastuojantį su jau minėtomis žaliomis sienomis ir baltu virtuvės stalu, Referendumas pagalvojo: "Kaip dvasinga. Veikiausiai būtent apie tai ir rašė L.Tolstojus bei F.Dostojevskis." Ir pradėjo jie savuosius meilės žaidimus, tai tęsėsi dieną naktį, išbandant visas egzistuojančias ir neegzistuojančias "Kamasutros" pozas. Paprastas Žmogus orgazmo metu sau vis kartodavo mintyse žymiąją tezę apie prarandamas grandines, o Referendumas – apie dvasingumą.

Ne tik sueitis suvienijo mūsų herojus. Jie daug kalbėdavosi, bendraudavo ir, kaip jau Referendumui atrodė, vis labiau ėmė suprasti vienas kitą. "Meilei išties nei tautybė, nei klasė – ne riba", – bent jau taip manė Referendumas. O Paprastas žmogus vis labiau ir labiau pančiojo Referendumą savo pinklėse. Štai vieną dieną Paprastas Žmogus prisipažino turįs nėščią žmoną, tačiau Referendumas ne tik nepyko ant Paprasto žmogaus, bet ir panoro susipažinti su besilaukiančiąja. Taip jie visi ir apsigyveno trise, nepaisydami jokių moralinių normų.

Dienų dienas pas juos ateidavo daug kitų dvasingų paprastų žmonių. Liejosi degtinė ir būdavo valgomi rauginti agurkai, o laisvu nuo šių ritualų metu Referendumas pozuodavo erotinėse fotosesijose prieš Paprasto žmogaus objektyvą.

Ir štai vieną dieną Referendumas suvokė, kad jos ir Paprasto Žmogaus santykiai ima veikti regiono ir net pasaulio politiką. Kuo daugiau jie dvasingai ištvirkaudavo, tuo labiau Referendumo gimtasis pasaulis smuko, o Paprasto žmogaus erdvė ėmė plėstis ir lyg invazinė parazitų-kenkėjų rūšis vis uzurpuodavo užimtas teritorijas.

Tą Referendumas suprato vieną rytą, kai per televiziją pamatė reportažą apie kažkokio nedvasingo vietinio politiko Boriso Nemcovo nužudymą. Šią keistą teoriją Referendumas papasakojo Paprastam žmogui ir šis su ja visiškai sutiko bei pasiūlė nesustoti, kad supuvę Vakarai galutinai žlugtų, o dvasingumas ir paprastumas plėstų savąją įtaką visur aplinkui. Referendumas su šiuo pasiūlymu kaipmat sutiko, nes jai tai buvo savotiškas pasipriešinimas savo tėvams ir visiems supuvusiems Vakarams.

Ir nuvažiavo mūsų herojai į Didžiąją Britaniją, nuėjo į Trafalgaro aikštę ir viešai visiems matant puolė tenkinti aistras. Minia jų ne tik nepasmerkė, bet netgi skatino entuziastingais šūksniais. Žiūrovų šėlsmas ir mūsų herojų ritmingas judėjimas suveikė tarsi tektoninis lūžis ir atskėlė Jungtinę Karalystę nuo Europos Sąjungos.

Supuvusius Vakarus aptraukė Paskutiniojo Teismo dienos debesys, o Referendumas ir Paprastas žmogus, net ir nubausti pinigine bauda už nepadorų elgesį viešoje vietoje, jautėsi patenkinti savo darbu. Dabar jie ruošiasi vykti į Turkiją, kur jų meilės žaidimai po balandžio dangumi nulems, ar ši valstybė liks normali europietiška šalis, ar grįš į dvasingus islamo viduramžius.