Pasaulyje vyksta kai kas nesuvokiamo, ir geriau tai tebūtų tik blogas sapnas. Aplinkui bastosi barzdotos moterys, homoseksualai ir kiti fantasmagoriški Federico Fellini‘o filmų personažai. Maža to, nuolat cypia nusenęs šuo, kažkur kažkoks tėvas susituokė su dukra, o už "taiką" pasisakančios žmogystos teikia peticijas ir rengia mitingus, kurie alina šią ir taip vargšę šalį kiršindami visuomenę bei ruošdami palankesnę dirvą agresoriui.

Viešpatie, ar jie suvokia, ką daro? Neatleisk jiems. Netradicinės orientacijos veikėjų bruzdesį bei tėvų su dukromis santuokas galima nurašyti "Eurovizijai" ir ekonominei gerovei. Taip jau įprasta, kad, vyraujant taikai ir ramybei, žmonių kūrybinės galios miršta ir tada desperatiškai griebiamasi nuvalkiotų sprendimų tiek gyvenime, tiek ir mene.

Tipiškas viso to reiškinys – skandinaviški detektyvai. Jeigu skaitėte bent vieną, skaitėte juos visus. Pradžioje visada bus nužudymas, pabaigoje – kraujomaiša arba sodomija. Nieko daugiau nesugalvojama, nes Skandinavijoje visi tokie taikūs, tolerantiški ir daug uždirbantys, todėl čia nėra ir jokių "normalesnių" nusikaltimų.

Tai štai, geram ir kokybiškam menui reikia sąlygų. Jos turi būti anaiptol ne taikingos, sočios ir kupinos pakantumo. Kaip pavyzdį pateiksime Kolumbiją. Ten visi garbina Gabrielį Garcią Marquezą ir net nesusimąsto, kodėl jo kūryba tokia puiki.

Atsakymas – XX a. šeštasis Kolumbijos dešimtmetis iki šiol vadinamas "La Violencia" ("Smurtas"). Ten dešimt metų vyko pilietinis karas tarp kairiųjų ir dešiniųjų, pasižymėjęs ypatinga fantasmagorija ir iškrypėlišku smurtu. Skaitėte "Patriarcho rudenį"? Ten viskas gali būti grįsta tikrais faktais. Visi šie įvykiai lėmė unikalią prizmę, per kurią žiūrėjo minėtas rašytojas ir jo tautiečiai.

Bet gana apie meną, grįžkime prie politikos. Už barzdotas moteris baisesnis yra faktas, jog praėjusį šeštadienį prie Vyriausybės rūmų susirinko šimtas žmogeliukų. Nei žalių, nei žydrų, bet raudonų iki pat kaulų smegenų. Jie pareiškė: "NE – šauktinių armijai".

Skamba banaliai, tad detaliau pažvelkime į šių protestuotojų lozungus. Jie pasisako ne tik prieš šauktinių grąžinimą, bet prieš "militarizaciją" apskritai. Klausimas: "Kodėl ne prieš ejakuliaciją ar kastraciją?" Juk tai irgi tarptautiniai žodžiai, skambantys solidžiai ir svarbiausia – protingai.

Už mitinge itin jautriai skambėjusius plakatų šūkius: "Kiekvienas turi teisę nežudyti" (girdėjai, Vladimirai, tu turi tam teisę) ir "Mano brolis – ne mėsa" (tada kas, žuvis?), labiau jaudina tik protestuotojų kvietime surašyti samprotavimai: "Mes smerkiame Rusijos veiksmus Ukrainoje" (kaip miela), bet, koks paradoksas – čia pat piliečiai kviečiami išreikšti nepritarimą šauktinių kariuomenės grąžinimui.

Štai čia šio kvietimo autorių ir verta paklausti: "Jūs iš tiesų tokie buki, ar tik tokiais apsimetate?" Protestuotojai smerkia Rusijos veiksmus, tačiau iš esmės yra įsitikinę, kad apie juos žiniasklaidoje kalbama pernelyg daug.

Iš to, ką perskaitėme, peršasi išvada, jog pati tobuliausia "taikos balandžių" vizija yra ši: "Šauktinių armijos nereikėtų grąžinti ir vietoj 40–60 tūkstančių bent minimaliai apmokytų kariškių mūsų varganą šalį tesaugo 4–6 tūkstančiai "profesionalų".

Taip. Šis klausimas – diskutuotinas, bet antroji protestuotojų vizijos dalis įdomesnė. Pasirodo, kai  šalis kaimynė, su kuria mūsų santykiai maždaug tūkstantį metų buvo blogi arba labai blogi, siautėja kitoje šalyje kaimynėje, ten kelia chaosą, smurtą, sėja mirtį ir griauna žmonių gyvenimus, mūsų žiniasklaida turi tylėti.

Taip, mes turime tylėti ir nieko nesakyti, nes pirmiausia: didžioji degtine prasmirdusi meškutė gali supykti. Antra, pasak protestuotojų, tarp žmonių plinta "ydinga visuomeninė paranoja". Tikriausiai šie taikos siekėjai norėtų, jog žiniasklaida kasdien pasaulį pieštų tik rožinėmis spalvomis.

Mitingo dalyviai taip pat aiškino norintys daugiau dėmesio taikos perspektyvoms, o ne pasiruošimui karui ir agresyviai retorikai.

Kaip vertinti šiuos mitinguotojų siekius? Juk tai akivaizdi veidmainystė ir dvejopi standartai. Taikos balandėliai norėtų, kad, kylant realiam pavojui, mūsų valstybė dėl savo saugumo nedarytų nieko, t. y. ji nesiruoštų galimai agresijai nei praktiškai, nei psichologiškai.

Maža to, užuot teikę pretenzijas tikrajam agresyvios retorikos ir karo grėsmės šaltiniui VVP ir Co, dėl visko kaltina galimą šios agresijos auką.

Pamėginsime paaiškinti subtiliau. Protestuotojai norėtų, kad daili ir patraukli panelė, eidama pavojingu rajonu vėlyvu metu, rankinėje turėtų ne dujų balionėlį ar elektros šoko prietaisą, o apsiginkluotų kuo trumpesniu sijonu bei gilesne iškirpte.

Mat, anot taikingųjų logikos, apie užpuolikus ir prievartautojus mitą skleidžia "verslininkai", prekiaujantys dujų balionėliais. Gerai, kad ne buržuaziniai kapitalistai.

Čia peršasi dar viena išvada. Jeigu šie mitinguotojai – ne sąmoningi kenkėjai, kurių veiklą apmoka atitinkama šalis, tada, kas jie?

Atsakymas – tiesiog protinės ir ideologinės barzdotosios moterys. Šios dvilytės ideologinės conchitos nebesuvokia, kas yra agresija ir saugumo siekis, kas yra karas ir taika, kas yra gėris ir blogis bei, kas yra protas ir kvailybė.

Akivaizdu, jog šie jaunuoliai pernelyg daug prisiklausė legendų apie "hipius ir Vietnamo karą" ir nė velnio nesupranta, kad dabartinė Ukraina yra ne Vietnamas, ne Irakas ir ne Afganistanas. Dabartinė Ukraina yra tarsi Lenkija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse – paaukota, parduota, išniekinta ir niekinama.

Tai nėra vieta, kur kovoja dvi skirtingos ideologijos ir gyvenimo būdai, čia, kaip ir filme "Pašėlęs Maksas" – svarbiausia tiesiog išlikti, o pacifizmas šioje situacijoje yra ėriuko kailiu prisidengęs vilkas, kuris yra pasirengęs naikinti avių kaimenę iš vidaus.