Kai kurios šalys jau įvedė suvaržymus priedangos bendrovėms. Pavyzdžiui, kai kur Jungtinėse Valstijose jos negali pirkti prabangaus nekilnojamojo turto. Tačiau visuotinis įtūžis dėl Rusijos puolimo prieš Ukrainą suteikia mums daugiau galimybių žengti dar toliau.
Principas paprastas – jeigu šie verslo subjektai nori tokių pačių teisių, kokias turi realūs asmenys (pavyzdžiui, pasirašyti sutartis ir naudotis teisine sistema pretenzijoms reikšti arba nuo jų gintis), jie turėtų įvardyti savo tikruosius savininkus.
Štai mano planas: anoniminiai subjektai neturėtų turėti jokios prieigos prie teisėtvarkos. Bet kuri bendrovė (arba patikos fondas arba partnerystė), norinti kreiptis į teismą, privalo atskleisti savo tikruosius savininkus. Tai gali būti vienas ar keli asmenys (arba daug – didelių kompanijų, kurių akcijos viešai platinamos, atveju). Tačiau be šios informacijos jos negali teikti ieškinių ir negali būti paduotos į teismą.
Ši paprasta sąlyga nublokštų priedangos bendroves už įstatymų ribų. Nedaugelis klientų arba tiekėjų norėtų palaikyti su jomis verslo ryšius, nes nebūtų galimybės užtikrinti, kad sutartys bus vykdomos. Ir sunku kliautis vien pasitikėjimu, kai nežinai, su juo turi reikalų.
Be abejo, priedangos bendrovės galėtų laisvai palaikyti verslo ryšius tarpusavyje. Jeigu jos nori tapti gerbiamos, joms pakaktų paaiškinti, kas tikrieji jų savininkai. Nepakaktų vien pasakyti, kad bendrovė priklauso kitai kompanijai arba užsiimti kitokiu teisiniu žongliravimu. Taisyklė būtų paprasta: nesant gyvų, kvėpuojančių, įtikinamų savininkų negali naudotis jokiu teisiniu atstovavimu ir negali turėti prieigos prie teismų sistemos.
Tai būtų staigus ir triuškinamas smūgis plutokratams ir kleptokratams, slepiantiems savo tapatybę už verslo slaptumo skydo. Šie žmonės, tarp kurių taip pat esama azerbaidžaniečių, uzbekų, kazachų ir ukrainiečių, viešumo nemėgsta. Kai būtų išaiškinta, kas jie yra iš tikrųjų, gali kilti nepatogių klausimų, pavyzdžiui – „kaip išgalėjot įgyti šį turtą iš savo oficialaus atlyginimo?“
Aš eičiau dar toliau. Tolesnis etapas būtų pasakyti, kad visos priedangos bendrovės, turinčios nekilnojamojo turto, privalo įvardyti savo naudos gavėją, kai teiks kitą turto mokesčių deklaraciją. Jeigu jos to per metus nepadaro, nuosavybė konfiskuojama – ji faktiškai pereina valstybei.
Įstatymų besilaikančiam gerbtinam savininkui visiškai nebus sunku įvykdyti šį reikalavimą. Tačiau kleptokratų padėtis bus itin kebli. Jie gali mėginti perrašyti turtą advokatui arba kokiam nors bičiuliui, bet tuomet iškart iškils klausimas, kaip tas asmuo sugebėjo įsigyti šį turtą. Britanijoje dėl to gali būti išduotas „nepaaiškintos kilmės turto arešto orderis“ – paveikus, bet retai pasitelkiamas ginklas mūsų kovos su korupcija arsenale.
Ši strategija atneštų du pagirtinus rezultatus: daugybę naujos informacijos, kas kam priklauso, taip pat nemenką sumą panaudojamų pinigų, srūvančių iš asmenų, kurie negali sau leisti būti paviešinti. Paveiktieji teoriškai galėtų ginčyti, kad konfiskuojant turtą pažeidžiamos žmogaus teisės. Tačiau skundus pateikti galėtų tik atsiskleidę ieškovai – ir tokiu būdu problema būtų išspręsta.
Toks pats principas galėtų būti taikomas ir kitokiam nežinia kaip įgytam turtui, pavyzdžiui, jachtoms ar privatiems reaktyviniams lėktuvams. Tačiau nekilnojamasis turtas – lengviausias taikinys, nes jo neįmanoma perkelti.
Surinktos lėšos galėtų būti panaudojamos bendroms visuomenės reikmėms. Visgi aš būčiau linkęs nukreipti jas kitokiam tikslui – Ukrainos atstatymo fondui.
