Tai gali būti taktinis ėjimas – Šiaurės Korėja tiesiog siekia sušvelninti jai taikomas tarptautines sankcijas, ir tam yra būtinas dialogas su tarptautine bendrija. Pietų Korėjos parama būtų labai reikšminga. Kadangi Moon Jae-inas – diplomatines priemones akcentuojantis Pietų Korėjos lyderis, Pchenjanas atsisakė karingos retorikos. Gali būti ir taip, kad Kim Jong Unas, kaip aiškina kai kurie analitikai, gali siekti įvaryti pleištą tarp Seulo, Tokijo ir Vašingtono. Nors šis aljansas atrodo nepajudinamas, Pietų Korėjoje ir Japonijoje girdėti daug protesto balsų, ypač prieš tolesnę konflikto Korėjoje eskalaciją.

Kalbant apie strateginius tikslus, galbūt Šiaurės Korėjos lyderis planuoja santykių atšilimą, nes jo planuose yra Korėjų susivienijimas?

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, Pchenjanas galėtų pasiūlyti Seului pigią ir disciplinuotą darbo jėgą, o Pietų Korėja – technologijas. Tai būtų abipusiškai naudingas sandoris. Tačiau Pietų Korėjos kapitalo įsigalėjimas Šiaurėje tiesiogiai grasintų Kimų dinastijos valdžiai. Ar Kim Jong Unas ir už jo stovinti nomenklatūra pasirengę ją atiduoti? Be to, kyla klausimas, ar susivienijimo planas susilauktų tarptautinės paramos? JAV vargiai yra suinteresuotos konflikto deeskalacija Korėjos pusiasalyje – tai įrodo ne tik karinga Vašingtono retorika, bet ir nuolatinis karinių raumenų demonstravimas. O ir Kinija šiuo metu laikosi itin atsargios tarptautinės politikos, tad ją, ko gero, taip pat tenkina status qou Korėjos pusiasalyje.

Laikas parodys, ką reiškia ši olimpinė diplomatija: ar siekiama trumpalaikių (taktinių), ar ilgalaikių (strateginių) tikslų.