"Jums merginų nereikia? Nebrangiai! Ir pirtis yra...“, -  į lietuvių delegaciją kreipėsi juodbruvas apsukruolis vienoje buvusių sovietinių respublikų.

Kiek pamindžikavęs ir, matyt, supratęs, kad sandoris vis tiek neįvyks, suokalbiškai pridūrė:

„Aišku, yra tikimybė... kaip čia švelniau pasakius... sulaukti nepageidaujamų pasekmių. Mūsų plaštakės pagal infekuotųjų ŽIV procentą beveik pirmauja pasaulyje. Nusileidžiame tik kai kurioms Afrikos šalims“.

Pigias mergaites aštrių pojūčių mėgėjams siūlė vieno Odesos viešbučio administratorius. Odesa - kurios gyventojai nuo seno garsėja sarkastiška gyvenimo filosofija - nebūtų Odesa, jei greta komercinio pasiūlymo nebūtų pateiktas ir tėviškas perspėjimas. Esą, vyrai, galvokit patys: norit perkamos meilės – prašom, bet būkit malonūs - prisiimkit ir riziką.

Vyrai nei tąsyk, nei kitomis viešnagės Ukrainoje dienomis rizikuoti nepanoro. O slaviško, žydiško ir dar velniaižin kokio kraujo turintis administratorius nuodėmių išpardavimo akcijas siūlė jau kitiems turistams.

Pamenu, tąsyk įprastiniai mūsų vyriški juokeliai stebint aplink besisukinėjančias greitos laimės dalintojas pasirodė lėkštoki, veikiau – net liūdi.

Turistai atvyksta ir išvyksta, o jos lieka. Su savo kasdienybe, viltimis ir dūžtančiomis svajonėmis apie gražesnę ateitį. Ir, aišku, ligomis.

O ar ne taip pat yra Lietuvoje? Argi situacija kuo nors skiriasi?

Ir mūsų šalyje prostitucija laikoma gėdinga, nelegalia veikla, už tai baudžiama įstatymų. Kone kas savaitę girdime pranešimus apie pareigūnų surengtas operacijas – sulaikytas buduarų liūtes, rečiau – jas melžiančius jų „gyvenimo būdo vadybininkus“.

Prieš keletą dienų po vienos skambesnių tokio pobūdžio operacijų portale surengėme apklausą: reikia bausti už prostituciją ar ne? Ir jeigu reikia, tai ką: pačias plaštakes ar jų klientus. Skaitytojų atsakymai nei pribloškė, nei nustebino. Populiariausi, surinkę beveik po lygiai balsų, buvo du: bausti abu ir nebausti nė vieno. Lingvistiškai tai reikštų, kad garsiojoje frazėje: „Bausti negalima pasigailėti“,  kablelis taip ir liktų nepadėtas.

Vis dėlto padėti reiktų. Tad svarstykime logiškai: susidūrė dvi doktrinos – pavadinkime jas - tyros moralės ir pragmatiškoji. Tikėtina, kad pirmąja vadovavosi moteriška auditorija. Antrąja, labiau vyriškoji lankytojų dalis.

Žinoma, įvairios moters (jei kalbame apie moterų prostituciją) teises ginančios organizacijos nedvejodamos gulasi ant liberalizmo bėgių, reikalaudamos kuo griežčiau skalpuoti niekšus, organizuojančius kūniškos meilės ir pinigų mainus. Kaip ir likimo bėdžius, įstengiančius tą meilę tik nusipirkti.

Tačiau pavieniai grūmojimai problemos nesprendžia. Masažo salonuose, striptizo baruose ar daugiabučių laiptinėse tokia prekyba vyko ir vyks. Su visomis pasekmėmis šio verslo dalyvių sveikatai, aplinkinių moralei ir, žinoma, valstybės biudžetui.

Tad, užuot kovojus su vėjo malūnais, ar nebūtų protingiau įteisinti šią, kad ir ne pačią šauniausią „individualios veiklos“ rūšį, taip užtikrinant bent minimalią tvarką.

Ištraukiant tuos milijonus litų, kuriuos dabar dalinasi šešėlinio pasaulio verteivos, ir investuojant juos kad ir į tų pačių sekso industrijos darbuotojų fizinę ir psichinę sveikatą.

Liktų ir moralinio tyrumo akcijoms.

Juk mes nenorime, kad Lietuva, tarsi tas uostas prie Juodosios jūros, taptų pigių mergaičių aštrių pojūčių mėgėjams šalimi.