Lietuvoj stokojame problemų. Taip nutarę, regis, atnaujiname kovas dėl raidės "w" ir kitos užsieniečių pavardžių rašybos.

Drįstu manyti, jog pirmoji radosi kalba, o tik po to – mėginimai užrašyti jos elementus. Kalba radosi susikalbėjimui tarpusavyje. Kalbėta ir toliau kalbama garsais, ne rašmenimis. Susirašinėjimas, kad ir su dievais ar mirusiais, radosi vėliau ir ligi šiol išlieka sąlygiškas dalykas. Arba – papildomo susitarimo užduotis. Jo nepasiekus – nesusikalbėjimo šaltinis, nors turėjo papildyti susikalbėjimą. Tad skirkime kalbą, kurią girdime, nuo rašybos ženklų, kuriuos matome. Juose kalbos problemų nėra, tik mūsų problemos.

Išgirdęs "hei" suvokčiau, kad mane šaukia užsienietis arba apsimetęs tokiu, nes lietuviai susižino mestelėdami "ei!" Bet man visai neskaudėtų galva, ar turime numanyti ten "hey", ar vienodai girdimą "hei".

Kita vertus, nusakymas "šis namas – Jan Piotrovski (Piotrowski)" būtų nesąmonė, o štai "Jano Piotrovskio" skamba visai normaliai ir suprantamai. Šis namas ir sodyba – Jano Piotrovskio, taip, tokį nuosavybės patvirtinimą bevelytų ir pats p. Piotrovskis – veikiausiai pamojęs ranka į lygiai taip ištariamą "owskį".

Yra norinčių Janą Piotrovskį vadinti Jan'u Piotrowski'u ir tikinčių, kad čia įmanoma išgirsti kokį nors skirtumą. Rašto tekste jis būtų matomas kaip akių vargas, tai gal ir verta gausintis problemų. Jei kam dar trūksta vargo, žinoma.

Kadaise Lenkijoje sutikau buvusį vilnietį dainininką, mano anksčiau pastebėtą kaip vardą karo metų lietuviškų operos pastatymų afišose. Dabar jis linksmai prisiminė tuos jaunystės laikus: "mano pavardė Katin, o jie rašydavo Katinas". Ką gi, lietuvių kalba bent padeda skirti, kur vyriškis. Bet jeigu kas norėtų slėptis, tai tiems neturėtų būti draudžiama. Juk slapstosi mūsų pačių mergaitės ir moterys, kartais nusikirsdamos pavardžių galūnes.

Nedrauskime nė raidės "w" užsieniečių dokumentuose. Net įstatyme galime įrašyti, jog tai išimtis kaip užsieniečių laisvo pageidavimo dalykas. Gaila, Mykolo Römerio (Roemerio) niekas nepaklausė, ar savo valia tapo Romeriu. Aš vis vien taip netarsiu, o kai pamatau iškreiptą, be vadinamojo umliauto, burnoje neskanu. Arčiausiai prie kalbos būtų Remeris, ypač, kad ne užsienietis, arba rašykime, kaip žmonės rašo. Kaip jo antkapyje Rasose lietuvišku parašu užrašyta: Römeris. Juk nekaposime, tikiuosi.

Redaktoriai įsiveda svetimų Lietuvai minčių, naudingų kitoms šalims, bet už tai nebaudžiami ir neturi būti baudžiami. Tegul krinta tiražai, ir viskas. Apie parsidavėlius ramiai paskelbkime. Bet negąsdinkime ir dėl tų atvejų, kai įsives lietuviškame oficialiame alfabete kokią nors "w". Linksma būtų skaityti reportažą "Kelionė į Waršuwą pro Malkinę" (yra toks miestas baltiškose žemėse netoli Waršuwos). Apskritai esame pernelyg niūrūs, ir tai kenkia lietuvių viešajai sveikatai.

Jei visuomeninio naktinio maitinimo įstaiga pasivadins "La Bamba Treenis" arba "Qveitas", tai tegu sau vaikai iki 30 metų žaidžia, nelyginant "Los patrankomis". Kai pamatau artimajame užsienyje ES mišriakalbį neoninį užrašą "Crown Plaza", jaugi pasijuntu kaip Vilniuje, svarbu, kad viskas pagal įstatymą. O įstatymiškai drausti viešų žaidimų raidėmis ar didmiesčio burtažodžiais tiesiog nesiūlyčiau. Provincija nori atrodyti kaip ponai, ir tai kultūros problema. Bet ligos praeina, hey. Kalba nemirs, kol mylėsime jos lietuvišką skambesį. Užtat žudikai, kurie dainuoja lyg lietuviškus žodžius – kai ilgiau įsiklausai, – bet nesuvokiama niam-niamų tartimi, nusipelno rūstaus pasmerkimo.

Praėjusią savaitę Seime įregistruota žinomų visuomenės veikėjų, Nepriklausomybės akto signatarų, buvusių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Tarybos narių, istorikų ir kalbininkų peticija, kuria prašoma nedelsiant atleisti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Ireną Smetonienę bei jos pavaduotoją Jūratę Palionytę, nepasibaigus jų įgaliojimų laikui.

Peticijoje Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovybė itin aštriai kritikuojama už tai, kad lietuvių kalbos tvarkyboje kelia sumaištį, ypač dėl tikrinių svetimybių vartosenos ir dėl su tuo susijusio lietuviškos rašybos, fonetikos ir gramatikos laužymo.

Peticijos autorių teigimu, pastaruoju metu komisijos vadovybė ėmėsi naujų iniciatyvų siekdama įteisinti nelietuviškos kilmės asmenvardžių Lietuvos piliečių dokumentuose rašybą ne valstybine kalba.

Peticijos autorių manymu, šios aplinkybės kelia nepasitikėjimą komisijos vadovybe, kuri siekia siaurinti taisyklingos lietuvių kalbos vartoseną, nors turėtų elgtis visiškai atvirkščiai – ginti valstybinę lietuvių kalbą ir rūpintis, kad nebūtų pažeistos jos vartojimo sritys nei oficialioje raštvedyboje, nei kasdienybėje.

Peticiją pasirašė rašytojas Vytautas Bubnys, istorikas Tomas Baranauskas, prof. Bronius Genzelis, prof. Bronislovas Kuzmickas, prof. Vitas Labutis, akad. prof. Jonas Kubilius, Gintautas Iešmantas, Bronius Leonavičius, poetas Justinas Marcinkevičius, Povilas Mataitis, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, prof. Aldona Paulauskienė, prof. Romas Pakalnis, prof. Arnoldas Piročkinas, prof. Arvydas Šaltenis, akad. prof. Antanas Tyla, Vladas Vildžiūnas, Zigmas Vaišvila, Arūnas Žebriūnas.