Katalikų pasaulį sudrebinusi žinia – popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas – simbolizuoja permainas, kurių iš ilgamečio Romos popiežiaus Jono Pauliaus II įpėdinio laukė dalis progresyviųjų katalikų. Pirmiausia – Bažnyčios vystymąsi sekuliarumo link.

Įspūdingas ne tik pats Romos popiežiaus atsistatydinimo faktas. Šiais visuotinio jaunystės kulto, ilginamo darbingo amžiaus laikais, kai nedrįstama senti, netradiciška yra jau vien pripažinti, kad atsistatydinimo priežastis – metų našta. Ypač kai tuo savo pasitraukimą paaiškina aukštas pareigas užimantis asmuo.

Įtakingiausiu savo srityje tapusio žmogaus nenuvertė skandalai (nors jų Katalikų bažnyčioje nestinga), praeities šmėklos. Metų našta – per sunki, kad kokybiškai tarnaučiau, pareiškė Benediktas XVI, it būtų ne vienas galingiausių planetos asmenų, 1,2 mlrd. skaičiuojančios katalikų bendruomenės lyderis, bet koks paprastas Josephas Ratzingeris iš Martkl miestelio Bavarijoje.

Giliai tikintiems katalikams popiežiaus sprendimas – nuoširdumo ir nusižeminimo gestas. Tas, kam šv.Mišios – tik pareigybinių nuostatų dalis, pontifiko žingsnį gali laikyti moraliniu pavyzdžiu, savotišku memento mori. Ir šįkart nebūtinai vien fizine prasme.

Svarbūs postai – tik forma, simbolizuojanti teisę dirbti ypatingus darbus. Vis dėlto jie nesuteikia privilegijos dirbti bet kaip net ir tada, kai tave supa didelis profesionalų būrys, net jei tavo darbas – valdyti ne kokią nors milžinišką verslo korporaciją, bet būti „tik“ milijardo tikinčiųjų ganytoju.

Iki šiol tokios mintys buvo svetimos ne tik pačiame Vatikane, bet ir šioje pusėje jo sienų. Aukštas postas – pagrindinė asmens dedamoji dalis, būties stabilumo garantas, – Lietuvoje taip mąstančių pakanka visose gyvenimo srityse, pradedant valstybinėmis kultūros, švietimo įstaigomis, baigiant politika ir verslu.

Naivu tikėtis, kad pontifiko žingsnis padės apsispręsti kažkuriam iš savo galimybes išsėmusių direktorių ar idėjinių vedlių, tačiau mintis „per senas būti popiežiumi“ visai neseniai taip pat atrodė šventvagiška.