Po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto priimtame tekste šalys pirmą kartą susitarė visuotinai saugoti visų žmonių pagrindines teises ir laisves.

„Pasaulinio karo pelenuose ji [deklaracija] atnešė viltį. Siekdama nutraukti kraujo praliejimo ciklus, ji pažadėjo teisingumą“, – kalbėjo JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras Volkeris Turkas (Volkeris Tiurkas).

„Joje nubrėžtas kelias į taiką“, – sakė jis susirinkusiesiems, švenčiantiems 1948 metų gruodžio 10 dieną Paryžiuje priimto novatoriško traktato 75-ąsias metines.

V. Turkas teigė, kad jo mintys krypsta į milijonus žmonių, kenčiančių okupuotoje palestiniečių teritorijoje, ypač Gazos Ruože, ir Izraelyje, taip pat Sudane, Ukrainoje, Mianmare, ir daugelyje kitų vietų.

„Badas. Priespaudos ir neapykantos kupina diskriminacija. Represijos ir persekiojimas. Klimato kaitos, taršos ir biologinės įvairovės nykimo keliama grėsmė žmogaus teisėms, – pirmadienį JT Europos būstinėje Ženevoje vykusiame renginyje šių laikų problemas vardijo komisaras. – Tai sudėtingi ir tarpusavyje susiję iššūkiai, kylantys dėl nesugebėjimo užtikrinti žmogaus teisių.“

Renginio, kuris prasidėjo tylos minute už teisių pažeidimų aukas, metu V. Turkas sakė, kad deklaracija yra gairės, padedančios spręsti didžiulius iššūkius, su kuriais susiduriame šiandien.

Pasak jo, ši deklaracija, kuri, komisaro teigimu, įkvėpimo sėmėsi iš viso pasaulio, įskaitant Apšvietos epochos filosofiją, islamo akcentuojamą žmogaus orumą ir gailestingą dalijimąsi ir Haičio revoliucijos reikalavimus nutraukti vergovę bei rasistinę priespaudą, atspindi senovės išmintį, kuri jungia visus žmones.

Nors deklaracija nėra teisiškai įpareigojanti, joje pabrėžiama asmens teisių viršenybė prieš valstybių teises.

„Visuotinės deklaracijos rengėjai peržengė geopolitinių susidūrimų ir ekonominių skirtumų sukurtas ribas, – tęsė V. Turkas. – Jie atidėjo į šalį daugybę baisių ginčų, kad pasiektų šį šviesų tekstą, kuris nušvietė kelią į taiką, teisingumą ir laisvę.“

75-osios metinės, anot jo, turėtų būti laikomos kvietimu vilčiai ir atitinkamiems veiksmams.

„Laikmečiu, kai tiek mažai solidarumo ir tiek daug susiskaldymu bei trumparegiškumu grįsto matymo, aš tai vertinu kaip raginimą įveikti poliarizaciją, – sakė jis. – Kvietimas grįžti prie dvasios, kuri paskatino kiekvieną valstybę narę priimti Visuotinę deklaraciją, ir vietos, nacionalinius ir pasaulinius sprendimus visose politikos srityse grįsti prigimtine ir vienoda kiekvieno žmogaus gyvybės verte.“