Viena iš 150 tūkstančių

Daugiau nei dešimtmetį S.Watt-Cloutier vadovavo Inuitų cirkumpoliarinei tarybai, vienijančiai apie 150 tūkst. šios tautos atstovų, gyvenančių Kanadoje, Grenlandijoje, Aliaskoje ir Rusijoje. Moteris sniego, ledo ir šalčio supama gyveno nuo pat gimimo iki dešimties metų. Jos akimis – tai magiškas pasaulis, kurį globalus atšilimas pamažu vagia tiek iš senosios, tiek iš jaunosios kartos, kartu pasiglemždamas jų savitumą.

Aplinkosaugos aktyvistė pabrėžia, kad tai ne tik kova už vienos tautos likimą. Arktis yra visos mūsų planetos sveikatos barometras, nes atlieka labai svarbią oro vėsinimo, arba kondicionavimo, funkciją. Čia gyvenantys žmonės patys pirmieji pajunta klimato pokyčių ženklus, ir nors jie tiesiogiai liečia jų kasdienybę, yra ne mažiau reikšmingi likusiai pasaulio daliai: tirpstantis ledas kelia vandens lygį visose jūrose, dėl to kyla daug daugiau uraganų, liūčių, kitų ekstremalių reiškinių.

Iki šešerių metų, kai pradėjo lankyti mokyklą, Sheila nekalbėjo angliškai, o iki dešimties vienintelė jai žinoma transporto priemonė buvo šunų tempiamos rogės. Prireikus kur nors keliauti, mažylę, susuktą į antklodes ir kailius, mama arba močiutė įsodindavo į dėžę, kurią virvėmis pritvirtindavo prie rogių. Valgė tai, ką sumedžiodavo vietiniai medžiotojai: banginių, ruonių, šiaurinių elnių, laukinių vandens paukščių mėsą, žuvį, iš jų paruoštus tradicinius patiekalus.

S.Watt-Cloutier iki šiol išsaugojo atmintyje vieną svarbiausių jos tautos kasdienių įvykių – medžioklės trofėjų dorojimo scenas. Pasklidus žiniai, kad medžiotojai grįžta su laimikiu, visas kaimas traukdavo į vieno iš jų namus, kur apsiginklavę aštriais peiliais visi kartu imdavo doroti sumedžiotą gyvūną. Sheila ypač mėgo ruonių ar banginių kepenėles, na, o didžiausias visų vaikų skanėstas buvęs jų kraujas – tirštas ir saldus lyg medus.

Paradoksas, kad tauta, kuri tūkstančius metų gyveno tvariai, nekenkdama gamtai, kenčia dėl toli nuo jos esančių aplinkos taršos šaltinių.

Kenčia ne dėl savo kaltės

Šiuos prisiminimus ji sudėjo į didelio populiarumo sulaukusią savo knygą "Teisė į šaltį", kurią išleido prieš kelerius metus. Joje pasakojama inuitų tautos istorija, kalbama apie medžioklės kultūros reikšmę. Medžioklė vietiniams žmonėms ne tik padeda apsirūpinti maistu, bet ir formuoja jų charakterį. Medžiodamas jaunimas išmoksta įveikti iššūkius, ugdo kantrybę, drąsą, ištvermę, pažįsta gamtą, jos dėsnius.

Tirpstantys ledynai medžioklei daro neigiamą poveikį. Visų pirma, kelia pavojų gyvybei, kadangi nebeįmanoma tiksliai prognozuoti, ar ledas tebėra tvirtas ir storas, daugėja atvejų, kai medžioti ar žvejoti išsiruošę gyventojai įsmunka po juo ir žūsta. Pakilus vandens lygiui, arti pakrantės esantys namai sminga į žemę ir nugriūva, keliai dėl pernelyg greitai tirpstančio sniego tampa neišvažiuojami, pažliugę oro uostų takai trikdo lėktuvų skrydžius. Pernelyg sparčiai tirpstantys ledynai sukelia pavojingas vandens sroves.

Jaunimas nebenori rizikuoti gyvybe, todėl medžioklė, žūklė, su jomis susiję kiti tradiciniai amatai pamažu miršta. Šeimos praranda pagyvenimo šaltinį, nebegali apsirūpinti maistu. Dėl to daugėja savižudybių, kyla kitų socialinių ir ekonominių problemų. Paradoksas, kad tauta, kuri tūkstančius metų gyveno tvariai, nekenkdama gamtai, kenčia dėl toli nuo jos esančių aplinkos taršos šaltinių, kitų šalių visuomenės vartotojiškumo ir neatsakingumo, akcentuoja S.Watt-Cloutier.

"Pasaulis vis dar nesupranta, kad netolimoje ateityje jo laukia toks pats likimas ir nesiima pakankamai efektyvių veiksmų, kad tai sustabdytų", – ne kartą yra įspėjusi žinoma aktyvistė. Už ne vieną dešimtmetį trunkančią kovą už inuitų teisę gyventi savo žemėje taip, kaip įpratę, išsaugoti kultūrą ir tradicijas, aktyvią veiklą aplinkosaugos srityje Sheila buvo nominuota Nobelio taikos premijai, yra pelniusi daugybę kitų apdovanojimų, pavyzdžiui Sophie aplinkosaugos premiją.

Iš rogių – į diskoteką

Tapti politike ir aplinkosaugos aktyviste Sheila neplanavo. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Kadangi buvo labai stropi ir gabi moksleivė, dešimtmetė buvo atrinkta į Vyriausybės programą, skirtą ugdyti inuitų ateities lyderius. Jai teko palikti mamos ir močiutės namus, įprastą aplinką ir išvykti į Pietų Kanadą. Iš uždaros bendruomenės ji staiga pateko į modernų ir visiškai svetimą pasaulį, kuriame iki tol lankėsi tik kelis kartus, kai reikėjo pasitikrinti sveikatą ir per atostogas.

Per vieną naktį iš atokaus Nunaviko kaimelio ir tyliai per sniegą lekiančių rogių ji atsidūrė triukšmingoje diskotekoje, kurioje skambėjo bitlų dainos, merginos dėvėjo ne ilgus kailinius ir šiltus aulinius, o mini sijonėlius ir aukštakulnius. Patirtis buvo labai traumuojanti, mergaitė ilgėjosi namų, artimiausių žmonių, jautėsi vieniša ir nelaiminga, negalėjo pritapti. O kur dar pietietiškas maistas... Labiausiai ji nekentė pieno ir kitų jo produktų.

Laimė, po kurio laiko į tą pačią mokyklą mokytis atvyko ir jos sesuo. Abi jas ir du brolius užaugino mama Daisy, kuri dirbo vertėja ir gydė žmones, nors neturėjo medicininio išsilavinimo, buvo žiniuonė. Tėvo, kažkada į Šiaurę laikinai atvykusio dirbti kanadiečio, vaikystėje jos nematė. Mamai vaikus prižiūrėti padėjo močiutė, jos mama. Senelis, kilęs iš Škotijos, pasamdytas kailiais ir kitais vietinių dirbiniais prekiavusios kompanijos, čia taip pat ilgai neužsibuvo.

Vienišų moterų gyvenimas nebuvo lengvas. Šiaurėje be vyro, kuris aprūpina šeimą maistu, sunku išsiversti, tačiau vietinė bendruomenė visuomet ateidavo joms į pagalbą, sumedžiotų gyvulių mėsa mielai pasidalydavo kaimynai. Atsilygindama mama prireikus jiems pabūdavo vertėja, padėdavo susirgusiems. Kaip ir kitos inuitų mergaitės, abi sesės mokėsi gaminti maistą ir ruošti jo atsargas, siūti drabužius ir aksesuarus iš kailio, eidavo žvejoti. Tokia buvo jų kasdienybė.

Iš medicinos perėjo į švietimą

Persikėlusi gyventi į pietinę Kanadą, mergaitė daugiausia dėmesio skyrė mokslui ir sportui. Atletiška mergina puikiai žaidė krepšinį, tinklinį, lankė sportinės gimnastiką. Paauglystėje išvyko mokytis į Gločesterio aukštąją mokyklą Otavoje. Tiesa, dažnas persikėlimas, adaptacijos naujose vietose sunkumai turėjo neigiamą poveikį – pažymiai, ypač tiksliųjų mokslų, nebuvo patys gerausi. Todėl jai nepavyko įstoti į medicinos mokyklą ir tapti gydytoja, kaip svajojo.

Sulaukusi pilnametystės sugrįžo į gimtinę ir metus dirbo vertėja vietinėje ligoninėje, taip bent iš dalies priartėdama prie medicinos. Čia gerai susipažino su inuitų bendruomenės sveikatos ir kitomis problemomis – tuo metu didžiausias iššūkis buvo priklausomybė nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, klestėjo smurtas šeimoje, gyventojus vargino dažnos kvėpavimo takų, virškinimo ligos, bakterinės infekcijos, labiausiai susijusios su prastomis gyvenimo sąlygomis.

Vietiniame oro uoste būsimoji politikė ir aktyvistė susipažino su prancūzų kilmės kanadiečiu Denis Clouter, transporto kompanijos ekspeditoriumi. Neitrukus už jo ištekėjo. Pora susilaukė dukters Silvijos ir sūnaus Eriko, o po kelerių metų visa šeima persikėlė gyventi į Monrealį. Čia moteris dirbo administracinį darbą įvairiose švietimo įstaigose, jas vienijančiose organizacijose, o susidomėjusi šia sritimi nusprendė studijuoti pedagogiką McGillio universitete.

Sulaukusi darbdavių pasiūlymo dalyvauti Šiaurėje įgyvendinamame projekte, kurio tikslas buvo sukurti ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros sistemą, S.Watt-Cloutier ir vėl atsidūrė ten, kur kažkada augo ir gyveno. Būtet tada ji suvokė, į kokią sudėtingą situaciją yra pakliuvusios inuitų šeimos, ir užsibrėžė joms pagelbėti, visų pirma įgyvendinant švietimo reformą. Vėliau prisidėjo prie to, kad bendruomenė būtų įtraukta į Nacionalinę priklausomybių prevencijos ir reabilitacijos programą.

Posūkis į politiką

Nejučia įsitraukė į šią veiklą vis labiau, kol galiausiai tapo inuitų advokate kone visose srityse. Tai paskatino pasukti į politiką tikintis, kad taip padės tautiečiams įveikti socialinius, sveikatos, švietimo, identiteto išsaugojimo ir kitus iššūkius. 1995 m. moteris buvo išrinkta į Inuitų cirkumpoliarinę tarybą kaip Kanados atstovė, o po septynerių metų tapo šios tarptautinės organizacijos prezidente. Tarp visų klausimų, kuriuos ji nagrinėjo, buvo ir aplinkosauga.

S.Watt-Cloutier kaip vietinių gyventojų atstovė dalyvavo daugelyje mokslinių tyrimų, susijusių su aplinkos tarša ir klimato kaita, kurie buvo atliekami Kanados Šiaurėje. Pavyzdžiui, toksiškų medžiagų, vadinamų patvariaisiais organiniais junginiais, naudojamų žemės ūkyje ir pramonėje likučių, kurie ne tik teršia dirvožemį, vandenį ir taip prisideda prie globalinio atšilimo, bet ir patenka į mitybos grandinę, Arkties klimato šiltėjimo tarptautinėje studijoje ir kt.

Ji skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose, susitikimuose, derybose, kuriuose buvo priimami politiniai sprendimai, susiję su aplinkos taršos mažinimo įsipareigojimų griežtinimu. Jos emocingi pasisakymai nelieka neišgirsti, kadangi visuomet yra grindžiami asmenine patirtimi. Aktyvistė yra inicijavusi ne vieną peticiją, diskusiją, daug laiko ir dėmesio skiria visuomenės švietimui, aplinkosauginiam sąmoningumui didinti, skaito paskaitas šiomis temomis.

Mėgaujasi paprastais malonumais

Pastaruosius penkiolika metų S.Watt-Cloutier su vaikais gyvena ten, kur gyveno vaikystėje, – Kanados šiaurinės dalies Nunavut regione, pajūrio miestelyje Igaluit, didžiausiame ir vieninteliame šioje teritorijoje. 65-erių sulaukusi Sheila vis dar dažnai keliauja į konferencijas, susijusias su klimato kaita, tačiau stengiasi lėktuvuose praleisti kiek įmanoma mažiau laiko ir daugiau jo skirti mažiems kasdieniams gyvenimo malonumams, kurie Šiaurėje labai paprasti.

Kaip ir kitoms inuitų moterims, jai labiausiai patinka vaikščioti po kalvas ir rinkti uogas, kai ateina jų metas. Ji mėgsta žvejoti ant ledo upėje, prie kurios užaugo, tai jai primena vaikystę. Kaip ir tada ją džiugina atšiauri, tačiau nuostabaus grožio gamta. Šalčio, kuris žiemą čia siekia minus 30 laipsnių, ji nebijo – apsivilkus tradicinį čionykščių drabužį, striukę su gobtuvu, pasiūtą iš ruonio odos su kailio pamušalu, dėl to netenka sukti galvos.

Namo, kuriame gyvena, langai išeina tiesiai į įlanką. Vakarais Sheila labai mėgsta sėdėti svetainėje neuždegusi šviesos, gėrėdamasi prieš akis atsiveriančiu peizažu: ilgais žiemos mėnesiais – akinamai baltu, o neilgai trunkančią vasarą – švelniai žaliu. Arba poliarinės pašvaistės spalvomis. Tokiais momentais jai atrodo, kad vėl girdi po rogių pavažomis traškantį ledą, virš galvos tamsiame danguje sukančias ratus ir krankiančias varnas.

Su vyru ji jau senokai išsiskyrusi, tačiau vieniša nesijaučia. Netoliese gyvena draugės, dukra su šeima. Dukra Silvija yra žinoma tradicinių inuitų dainų, kurios imituoja gamtos ir gyvūnų garsus, atlikėja, ne tik koncertuoja, bet ir moko dainuoti miestelio vaikus. Mama labai didžiuojasi, kad dukrai rūpi tradicijų puoselėjimas ir jų perdavimas ateities kartoms. Abiem jau suaugusiems anūkams tradicijos taip pat nesvetimos – jie moka ir žvejoti, ir medžioti, ir laimikį doroti.

Sheilos Watt-Cloutier mintys

• Pirmą kartą istorijoje mano tautiečiai yra priversti naudoti kondicionierus. Ar galite tai įsivaizduoti – kondicionierius Arktyje?

• Viskas yra susiję. Todėl svarbu, ką mes darome kiekvieną dieną, kad ir kur gyventume – Meksikoje, JAV, Rusijoje ar Kinijoje, nes tai gali paveikti kitoje Žemės pusėje esančius žmones.

• Mes per daug rūpinamės, kaip sutaupyti laiko ir dar patogiau gyventi.

• Jeigu išsaugosime Arktį, išsaugosime pasaulį.

• Kai sakau "klimato kaita", turiu galvoje ne tik badaujančias poliarines meškas ar tirpstantį ledą. Turiu galvoje žmonių teises, sveikatą, maisto saugumą, skurdą, globalinį nesaugumo jausmą, kuris susijęs su kylančiu vandens lygiu, pakrančių erozija, amžinojo įšalo tirpimu, ekstremaliomis sausromis ir potvyniais.