Varžybos įsibėgėja

Šią savaitę JAV paskelbė atidžiai stebinčios Rusijos kariuomenės aktyvumą Arkties regione. "Niekas nenori matyti Arkties militarizuotos", – tvirtino Gynybos departamento atstovas spaudai Johnas Kirby. Pasak Pentagano atstovų, regionas yra svarbus ir nacionaliniam saugumui, ir kaip potencialus strateginis koridorius tarp Indijos ir Ramiojo vandenyno regionų, Europos ir JAV.

"Rusija atnaujina sovietinius aerodromus ir radarus, stato naujus uostus ir paieškos bei gelbėjimo centrus, taip pat plečia savo branduolinių ir įprastų ledlaužių flotilę", – CNN citavo kitą Pentagono atstovą Thomą Campbellą.

JAV įsitraukimas į su Arktimi susijusias aktualijas labai atviras – apie tai byloja ir 2019-aisiais paskelbta ambicinga naujoji JAV Arkties strategija, ir tais pačiais metais nuskambėjęs buvusio valstybės vadovo Donaldo Trumpo pareiškimas, esą jo šalis norėtų įsigyti šiam regionui priklausančią Grenlandiją. Žinoma, tiek Danija, kuriai savivaldos teisėmis ir priklauso ši sala, tiek vietos valdžia nedelsiant atmetė tokią idėją, o danų premjerė Mette Frederiksen šią diskusiją pavadino paprasčiausiai absurdiška.

Lyg po didinamuoju stiklu JAV stebimas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat neslepia, kad ekonominis Arkties eksploatavimas yra vienas pagrindinių jo tikslų. Neseniai šalies kosmoso agentūra "Roskosmos" pranešė, kad raketa "Sojuz" iš Baikonūro kosmodromo Kazachstane iškėlė į kosmosą pirmąjį Rusijos palydovą "Arktika-M", skirtą Arkties klimatui stebėti. Agentūra vėliau pažymėjo, kad normaliam stebėjimo sistemos darbui reikės dar mažiausiai dviejų palydovų, tad antrąjį palydovą paleisti planuojama 2023-iaisiais.

Apetitas lobiams

Mokslininkai nuožmų Arkties ledynų tirpsmą vertina kaip žmonijos tragediją, tačiau didžiosios šalys įžvelgia ir ekonominę naudą. Kai kurių iš jų apetitas itin didelis: pavyzdžiui, Kinija, kuri net nesiriboja su Arkties jūra, save apibūdina kaip "beveik Arkties valstybę" (angl. "near-Arctic-state"). Dar 2014 m. prezidentas Xi Jinpingas paviešino savo vyriausybės ketinimą paversti Kiniją, kaip jis įvardijo, poliarine galia. 2019-aisiais Danijos žvalgyba dalijosi duomenimis, esą kinų kariuomenė vis dažniau naudojasi moksliniais tyrimais Arktyje, taip skindama kelią į regioną. Be to, Pekinas ir pats neslepia ambicijų nutiesti vadinamąjį Arkties šilko kelią.

Tarptautinį susidomėjimą regionu neabejotinai kelia čia glūdinčios didžiulės naftos ir gamtinių dujų atsargos – dėl vertingų mineralinių išteklių klodų čia jau ne kartą kilo konfliktų.

Net ir šią savaitę Grenlandijoje vykusius parlamento rinkimus gaubė diskusijos apie išteklių žvalgymą saloje. Dvi didžiausios šios savavaldžios Danijos užjūrio administracinės teritorijos partijos nesutaria, ar uždegti žalią šviesą didžiuliam australų įmonės retųjų žemės elementų ir urano kasybos projektui.

Jo šalininkai, įskaitant socialdemokratinės krypties partiją "Siumut", sako, kad kasyba užtikrins ekonominę naudą. Oponentai, tarp jų ir opozicinė rinkimus laimėjusi žaliųjų partija "Inuit Ataqatigiit", tvirtina, kad dėl projekto gali nukentėti nepaliesta šios didžiausios pasaulyje, gausiai ledynais pasidengusios salos gamta.

Grenlandijos pietuose esantis telkinys laikomas vienu didžiausių urano ir lantanoidų telkinių pasaulyje. Pastarieji plačiai naudojami aukštųjų ir žaliųjų technologijų pramonėje, pradedant išmaniųjų telefonų ir baigiant elektromobilių gamyba.

Tačiau visa tai – kova dėl įtakos, gamtos resursų ir ekonominių sumetimų. Arkties regione gyvena ir realūs žmonės, turintys savo balsą, o 700 tūkst. jų yra ES piliečiai. Blokas šiuo metu taip pat atnaujina savo Arkties politiką, kurios formavimo procese garsiai pasisako vietinis jaunimas iš Europos Šiaurės. Jie atvirai baiminasi, kad klimato atšilimas ir ekonominės ambicijos gali pasiglemžti jų kultūrinį paveldą.

Netikėtas indėlis

2020 m. liepą Europos Komisija (EK) ir Europos išorės veiksmų tarnyba kartu pradėjo atviras viešas konsultacijas dėl tolesnių ES Arkties politikos krypčių, kurios paskatino visuomenę teikti savo rekomendacijas. Europos jaunimo organizacijos buvo išskirtinai aktyvios.

Tuo pačiu metu Norvegijos jaunimo grupė, prie kurios prisijungė maždaug 50 narių iš šalies šiaurės, prisidėjo prie naujos Norvegijos tolimosios šiaurės politikos, kuri buvo pristatyta praėjusių metų lapkričio pabaigoje, formavimo. Jauni balsai išsakė labai aiškią mintį: veiksmai Arktyje turėtų būti skirti regiono žmonių gyvenimui gerinti – ne tik klimatui, aplinkai ir saugumui.

Norvegija, kurios 10 proc. populiacijos gyvena Arkties regione, šios teritorijos klausimais aktyviai bendradarbiauja su ES – šalis prisidėjo prie viešų ES Arkties politikos konsultacijų. 2020 m. pabaigoje vyriausybė Stortingui – Norvegijos parlamentui – pateikė naują baltąją knygą apie Arktį, kurios gairės ir tapo tam tikru pavyzdžiu bloko naujajai Arkties politikai formuoti.

Paskutinė Norvegijos baltoji knyga išleista 2011 m. – nuo to laiko klimato iššūkiai ir gyvenimas Arktyje labai pasikeitė. Dabar Norvegijos vyriausybė siekia užtikrinti, kad jos politika būtų nukreipta į tai, kas svarbu šiauriečiams. Specialios jaunimo grupės įžvalgos baltojoje knygoje virto konkrečiais pasiūlymais, pavyzdžiui, idėja dėl didesnio sporto veiklos finansavimo ar naujo fondo jauniesiems verslininkams. Jaunimo įtraukimas paskatino entuziastingus debatus.

Kalnakasybos pramonė ir kiti pokyčiai kelia grėsmę mūsų ateičiai. Nors žalioji pramonė turėtų būti žalia, kiek ji yra žalia, jei vystoma kenkiant mums?

Čiabuvių tradicijos

"Euractiv" organizuotoje diskusijoje su atstovais iš ES, Norvegijos Arkties gyventojai pabrėžė besitikintys, kad Bendrija pasinaudos galimybe nustatyti aplinkos ir kultūros tvarumo regione standartą. Vietinė jaunoji karta akcentuoja savo teisę pasirinkti ir išsaugoti tradicinį gyvenimo būdą.

Samiai arba lapiai – didžiausia Europos čiabuvių bendruomenė, kurios nuo 80 tūkst. iki 100 tūkst. narių yra paplitę visame Arkties regione, šiaurinėse Norvegijos, Suomijos, Švedijos ir Rusijos Kolos pusiasalio teritorijose. Šioje srityje, dar vadinamoje Sápmi, samiai gyvena jau ilgiau nei 8 tūkst. metų.

Tačiau samių istorija pažymėta nuolatine kova už savo teises. Nuo XV a., kai jų sumedžiotų žvėrių kailiai buvo pirmą kartą apmokestinti, samiai susidūrė su persekiojimu: pradedant krikščioninimo bandymais XVII a., sienomis, ribojančiomis žmonių sezoninius judėjimus XIX a., iki asimiliacijos, vykdant atitinkamą švietimo ir kalbos politiką, kurios kai kurie elementai buvo tęsiami iki Antrojo pasaulinio karo.

ES, priėmusi įvairias tarptautines sutartis, kaip Jungtinių Tautų deklaracija dėl čiabuvių tautų teisių ar 2017 m. ES Tarybos išvados dėl čiabuvių tautų, sukūrė pažangą pripažįstant žmonių šiaurinėje Europos dalyje teises. Nepaisant to, Europos Taryba ir Europos žmogaus teisių organizacijos ne kartą kritikavo faktą, kad įvairūs minėtų valstybių nacionaliniai sprendimai priimami nepakankamai įtraukiant ar atsižvelgiant į vietinius samius.

Ir nors teisių į kultūrą ir kalbą persekiojimas palaipsniui išblėso, ši tauta šiandien susiduria su naujomis grėsmėmis: klimato kaita ir jų žemės išnaudojimu. Nepaisant globalizacijos, šiaurinių elnių auginimas ir žvejyba Arkties regione vis dar yra labai paplitę kaip vieni pagrindinių pragyvenimo šaltinių.

Šiltesnės vasaros keičia kraštovaizdį, o šiaurinių elnių ganyklų bendruomenės susiduria su problemomis, nes žiemomis pasikartojantys lietūs sukuria ledo sluoksnius, trukdančius jų gyvūnams rasti maisto. Be to, šiltėjantis klimatas masina verslą Arktyje ieškoti ekonominės naudos.

Elnių ganymas ir pramoniniai projektai tradiciniuose kraštuose negali egzistuoti kartu.

Nelaukiami svečiai

Suomijoje žemės nuosavybės ir naudojimo klausimas lieka neišspręstas, nes vyriausybė neratifikavo TDO konvencijos Nr. 169 – svarbaus tarptautinio susitarimo, kuriuo pripažįstamos čiabuvių tautos. Tai reiškia, kad žemė, kuri yra itin svarbi samių elnių bandų ganymui ir migracijai, yra atvira eksploatacijai.

Kalnakasybos įmonės Švedijoje ir nauji infrastruktūros projektai įvairiose teritorijose Norvegijoje ir Suomijoje sukuria nenatūralias kliūtis ir ganyklų žemių mažėjimą. Pastaraisiais metais šiaurės elnių ganytojai šiaurinėje Norvegijos dalyje protestavo prieš naujas elektros linijas savo ganyklose.

"Kalnakasybos pramonė ir kiti pokyčiai kelia grėsmę mūsų ateičiai. Nors žalioji pramonė turėtų būti žalia, kiek ji yra žalia, jei vystoma kenkiant mums?" – retoriškai klausia šiaurės elnių ganytoja ir Norvegijos baltosios knygos jaunimo komisijos narė Inga Marja Lango.

"Mes suprantame, kad neturėtume skatinti projektų, kurie yra nei tvarūs aplinkai, nei tvarūs socialiai ir ekonomiškai", – diskusijoje pasisakė ir ES specialusis pasiuntinys Arkties klausimais Michaelas Mannas.

Jaunajai Arkties regiono kartai tapatybė yra labai svarbi – ji sugebėjo išsaugoti samių kalbą, kultūrą ir tradicijas. Suomijos samių jaunimo asociacijos vadovė Enni Similä išskiria, kad dėl atsinaujinančios energijos gamybos infrastruktūros, pavyzdžiui, vėjo malūnų parkų plėtros ar kalnakasybos darbų, čiabuviams iš tiesų gresia prarasti savo žemes. "Elnių ganymas ir pramoniniai projektai tradiciniuose kraštuose negali egzistuoti kartu", – sako ji ir pabrėžia, kad pramonę Arktyje vystantys žmonės tėra jos svečiai.

ES jau kurį laiką stebi Europos Šiaurės šalyse vykstančius įvairius teismo procesus, kuriais siekiama apsaugoti tradicines žemes ir gyvenimo būdą.

Švedijoje politikos mokslus kremtantis Petteris Lindstromas akcentavo, kad Arktyje iš tiesų egzistuoja ryški takoskyra tarp tų, kurie gyvena savo miestuose ir dirba vietinius darbus, kurie yra artimi jų šaknims, ir tų, kurie ieško darbo, leidžiančio socialinę ir ekonominę pažangą. Jo manymu, ES galėtų šią atskirtį sumažinti ar panaikinti, panaudodama konkurencinius klimato ir vietovės pranašumus bei kurdama skirtingos kvalifikacijos darbo vietas abiem grupėms.

M.Mannas pareiškė, kad siekti šių tikslų paprasčiau pasitelkiant kokybišką švietimą, išsilavinimą ir universitetų partnerystę pagal ES ERASMUS programą. Pasak jo, šioje srityje blokas pasiruošęs visapusiškai padėti.