Atlanto kvėpavimas ir midijų kolonijos - keltų palikuonių kasdienybė

Daugumai Prancūzija asocijuojasi su Paryžiumi ir vynu. Panašiai kaip lietuviai siejami su cepelinais...Vaikystėje Prancūzija man buvo Aleksandro Diuma ir jo sukurtų populiariųjų muškietininkų tėvynė. Po šios vasaros Prancūzijos žemėlapyje išskirsiu nediduką miestelį prie Atlanto vandenyno Kempė ir egzotiško grožio Bretanės provinciją...

Šneka bretanietiškai

Lygumos, lygumos ir netikėtai peizaže iššokantys visai nemaži kalnai. Regis, bekraščiai kukurūzų, saulėgrąžų ir kitokių augalų laukai ir tarp jų „įsodinti“ mažučiukai namai – bretaniečai nesivaiko prašmatnybių.

Bretaniečai sudaro 1 proc. Prancūzijos gyventojų. Anot prof. Edvardo Gudavičiaus, bretaniečai etniniu požiūriu yra visai kita tauta nei prancūzai. Ir šneka ne prancūziškai. Tai – keltai. Miestelio gatvėse galima išvysti rodykles, ant kurių – užrašai dviem kalbomis – prancūzų ir bretaniečių. Keltai – Vidurio Europos ankstyvojo geležies amžiaus kultūra, o jos gentys buvo paplitusios nuo šiaurės Ispanijos iki dabartinės Čekijos. Kempėje daug parduotuvių, kuriose prekiaujama keltų atributika, apstu dūdmaišių prisodrintos folkmuzikos kompaktinių plokštelių.

Lietuviams mirtinai knieti pasidžiaugti kokiu vandens telkiniu, ypač, jeigu lauke tvoskia 30 laipsnių karščiai. Kempė – tikra palaima, mat už 20 km nuo miestelio telkšo didžiulė „bala“ – Atlanto vandenynas, įsirangęs dar mažesnio miestuko – Karlazo – uolėtoje pakrantėje. Galingas įspūdis, kurį patiri, išvydęs nuo aukšto skardžio atsivėrusį vaizdą, – begalybės ir jėgos jausmas, kurį dar labiau sustiprina du kartus per dieną vykstantys potvyniai ir atoslūgiai.

Atlantas šliaužia

Likimas lėmė keletą dienų pabūti tiesiog „virš Atlanto“, gyventi ant skardžio „užlipusiame“ senoviniame name. Teko girdėti, kad jame kadaise buvo zakristija (apie tai bylotų ir šalia esanti nedidelė koplytėlė). Dabar iš išorės senoviniame, o viduje moderniai įrengtame name - savotiškas bendrabutis, į kurį vasarą suvažiuoja pailsėti moksleiviai. Atidarai langus – o prieš akis Atlanto platybė...

Kas rytą 8 val. prie namo pripūškuoja baltas pikapas – iš jo į erdvią virtuvę nešamas popierinis maišas su ilgais prancūziškais batonais: save gerbiantis prancūzas neįsivaizduoja pusryčių be kavos, batono su marmeladu, gabalėlio sūrio. Mes taikomės prie jų...

Labiausiai egzotiškas dalykas pasirodė vis kylantys potvyniai ir atoslūgiai. Teigiama, kad Baltijos jūroje jie irgi būna, tačiau tokie nepastebimi, kad niekas apie juos nenutuokia. Prancūzai sako, kad kai kuriose vietose kylančio ar atslūgstančio vandens greitis prilygsta žirgo risnojimui, o šioje Atlanto pakrantėje, prie Kempės, vanduo slenka lėtai, maždaug kaip šliaužiantis šuo.

Tačiau ilgam išsiruošti į akmenuotąją pakrantės dalį ar kyštelėti nosį į kokios uolos grotą gali būti net pavojinga: sustingusią lavą primenančios uolos taip masina, kad gali nepastebėti „pareinančio“ vandens.

Saugiausia ritmingą vandenyno kvėpavimą stebėti būnant ant kalno arba kur netoliese: čia pakilęs vanduo laižo pakrantės uolas, čia nuslūgsta taip toli, kad vos įžvelgi smėlio ir vandens ribą. Iš ryto gali turkštis bangose vos nusileidęs nuo kalno, o po kelių valandų iki vandens smėliu tenka klampoti 200 metrų.

Lukštena midijas

Po atoslūgio pakrantėje iš karto atsiranda žmonių. Jie kažin ką kasa kastuvais ir krauna į krepšelius. Mažytes krevetes. Kiti patraukia toliau, į akmenuotąją pakrantės dalį – ten randa krabų ir kitokių jūros gėrybių. Po potvynio didžiuliai akmenys būna glitūs nuo jūržolių, kiti – apaugę moliuskų kolonijomis. Sunku patikėti, kad tie akmenys „gyvi“, o kriauklės, kurių apstu aplinkui, tai namukai be gyvybės.

„Kodėl jūs renkate mirusias geldeles? – stebisi iš kažkur išdygęs per akmenis žirgliojantis kresnas prancūzas. – Rinkite šitas.“ Ir nulupa nuo akmens dar „gyvą“ kriauklę. „Tai jūs ir jas valgote?“ – dabar stebiuosi jau aš. „O, mes valgome ir šitas, ir tas,- prancūzas parodo įvairių formų ir dydžių kriaukles. – Tik gyvas”, – priduria.

Tiesa, austrių – labiausiai vertinamų moliuskų – šioje pakrantėje nėra daug. Kaip, beje, ir didelių gofruotų kriauklių, kurių tikėjausi išvysti pribarstyta nors vežimu vežk. „Kriaukliauti“ tenka eiti ant akmenų, į gana pavojingas vietas: akmenys slidūs, tarp jų žiojėja gana gilūs vandens duburiai: į juos nuslydus galima rimtai susižeisti.

Didžiųjų kriauklių tenka ieškoti kaip grybų, jos prilipusios prie akmenų, užneštos smėliu – kartais tenka ilgokai pavargti, kol nukrapštai. Tačiau beslampinėjant po akmenis apima azartas – panašus kaip ir grybaujant...

Vis dėlto teko išbandyti ekstremalų pojūtį – suvalgyti gyvą austrę. Daugiau iš smalsumo, o ne dėl gurmaniškų polinkių. Prancūzas Kristianas peiliu atidaro austrę, nukrapšto smėlį ir siūlo valgyti tuojau pat – be citrinos sulčių ir baltojo vyno. Jį pakeičia austrės viduje esantis jūros vanduo. „Būtinai reikia sukramtyti, o ne nuryti“,- perspėja valiūkiškai šypsodamasis.

...Kempės lauko kavinėse prie staliukų susėdę bretaniečiai midijas lukštena lyg saulėgrąžas. Lėkštėse - kalnai išlukštentų moliuskų, kurie bus suvalgyti pasigardžiuojant su skrudintomis bulvytėmis...