Astravo atominė elektrinė – galimybė dirbti

Apniukęs balandžio rytas apie 20 km nuo Lietuvos sienos Baltarusijoje. Nedidelis autobusas apsitrynusiomis sėdynėmis su užrašu „Zakaznoj“ („Užsakytas“) į Astravo atominės elektrinės statybų aikštelę veža grupę žurnalistų. Ši Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Ekopartnerstvo“ suorganizuota ekskursija skirta kaimyninių šalių žurnalistams, rašantiems gamtosaugos ir energetikos temomis.

Daugelis jų čia lankosi pirmą kartą. Išskyrus Niną Rybik, kuri yra vietos laikraščio „Astravo tiesa“ redaktorė. Pastaraisiais metais, įsibėgėjus atominės jėgainės statyboms, nedidukei pusamžei moteriai su fotoaparatu ant kaklo darbo netrūksta.

„Gyvenu Astrave 26 metus. Atvykau iš labiausiai nuo Černobylio nukentėjusio Baltarusijos rajono, Gomelio apskrities. Vaikai buvo maži, gelbėdamiesi nuo radiacijos atvykome čia. Visiems, mano draugams kyla klausimas – tai, ką nuo likimo nepabėgsi?“ – juokiasi N. Rybik.

Ji kilusi iš teritorijos, kuri dabar vadinama Černobylio zona. Jos tėvus po avarijos iškeldino. Ji pati gyveno už pusšimčio kilometrų, bet, baimindamasi dėl vaikų sveikatos, bėgo kur toliau.

Vietos laikraščio redaktorė sako, kad pavargo gyventi baimėje, todėl stengiasi įžvelgti teigiamas šio projekto puses: miesteliu virstantį Astravo kaimą ir naujas darbo vietas.

„Mūsų rajone nebuvo darbo. Kai pradėjo statyti [atominę elektrinę], žmonės bijojo, nežinojo kas bus. Tačiau, kuo labiau statybos plėtėsi, tuo daugiau žmonių susirado darbą. Dabar jau niekas apie Astravo atominę elektrinę negalvoja kaip apie pavojaus šaltinį“, – tvirtina N. Rybik.

Ji patikslina – yra žmonių, kurie iš principo laikosi priešiškos pozicijos, ir visada to laikysis. „Tačiau mūsų apklausos rodo, kad dauguma gyventojų į tai žiūri kaip į galimybę vystyti miestą, kurti darbo vietas, gauti didesnį atlyginimą. Baltarusijoje, kaip ir visur, krizė, o čia yra galimybė dirbti“, – sako N. Rybik.

Tikinę pasirinkę saugiausią variantą

Žurnalistus lydi Baltarusijos Energetikos ministerijos atstovė spaudai Žana Zenkėvič. Ji akcentuoja būtinybę šaliai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę, daugiau naudoti vietos išteklių ir net mini šiltnamio dujų mažinimą. Tačiau kaip prie to prisidės rusiškas reaktorius, finansuojamas Rusijos ir užpildomas iš šios šalies tiekiamu kuru?

„Taip nutiko, kad ieškojome saugiausio projekto. Kiekvienam baltarusiui Černobylio avarija nėra kažkas tolimo. Kiekvienas tai patyrė asmeniškai. Vienaip ar kitaip tai palietė arba pažįstamus, arba šeimos narius. Mūsų šalis labai nukentėjo, todėl labai atidžiai rinkomės saugiausią aikštelę ir projektą. Net TATENA [Tarptautinė atominės energijos agentūra – LRT.lt] į tai atkreipė dėmesį. Mums reikėjo ir jėgainės, ir kredito, todėl pasirinkome šį rusišką projektą“, – atsako Ž. Zenkėvič.

Artėjant prie statybų aikštelės akis pirmiausia krypsta į didžiulę taurę primenantį betoninį būsimo reaktoriaus aušinimo bokštą ir greta stypsančius geltonus kranus. Toliau kelionę tęsiame persėdę į Baltarusijos atominę elektrinę statančios bendrovės autobusą. Oficialiais duomenimis, darbai sparčiai juda į priekį. Čia jau išlieta beveik pusė suplanuoto betono ir sumontuotas panašus kiekis armatūros. Pernai baigta statyti gaisrinė ir mokymų centras, kur ruošiami būsimieji jėgainės operatoriai.

Užlipę į antrąjį mokymų centro aukštą patenkame į patalpą, kuri primena atominės jėgainės valdymo centrą su daugybe ekranų, mygtukų ir indikatorių. Ekskursiją vedantis Vladimiras Gorinas pavaduotoja už personalo rengimą atsakingą inžinierių. Jis paaiškina, kad treniruoklio pultas identiškas tam, kuris bus įrengtas dviejuose statomuose Astravo jėgainės reaktoriuose.

Streso testai suplanuoti, bet nežinia kada

Jėgainės atstovai akcentuoja, kad Baltarusijos atominės elektrinės projektas nė iš tolo nepanašus nei į Černobylio, nei Ignalinos, nei Fukušimos projektus. Pavyzdžiui, jis turės Ukrainoje pagamintą apsauginį metalo gaubtą ir prancūzų bendrovės sutvirtinimais apsaugotą betono kontūrą.

Žurnalistai patikinti, kad jį projektavusios bendrovės „Rosatom“ atstovai pagalvojo net apie tai, kas neįmanoma. Be kita ko, jėgainės teritorijoje veiks speciali karinė bazė. Esą Lietuvos nuogąstavimai dėl saugumo nepagrįsti. Vis dėlto paklaustas, ar šie teiginiai pagrįsti praktine patirtimi, jėgainės operatyvinės-gamybinės tarnybos vadovas Viktoras Turelskis prisipažįsta, kad veikiančių tokio dizaino reaktorių pasaulyje dar nėra.

„Pagrindinis technologinis mūsų jėgainės prototipas yra Tianvanio atominė jėgainė Kinijoje, veikianti nuo 2007 m. Dvi statomos Rusijoje. Mūsų būtų trečia. Tačiau nėra veikiančių tokio galingumo blokų“, – neslepia V. Turelskis.

Lietuvos pareigūnai kelia klausimą, kodėl Baltarusijos projekto iki šiol neįvertino Tarptautinės atominės energetikos agentūros ekspertai. Taip pat ragina atlikti vadinamuosius streso testus, kurie užtikrintų papildomą saugumo kontrolę.

Jėgainės atstovai atsako, kad šie darbai suplanuoti, tačiau negali tiksliai pasakyti, kada bus atlikti. Baltarusiai akcentuoja, kad iš pradžių vadovaujančias pareigas galės užimti tik užsieniečiai. Savo patyrusių specialistų šalis neturi, todėl bus pasitelkiami darbuotojai iš Rusijos, Ukrainos bei buvę Ignalinos atominės elektrinės specialistai iš Lietuvos.

Pateikia prastų kitų valstybių pavyzdžių

Pasak jėgainės atstovo Vladimiro Gorino, darbai vyksta pagal grafiką, pirmąjį reaktorių numatyta baigti 2018 m. pabaigoje, o antrąjį – 2020-aisiais. Paklausus apie Rusijoje vėluojančių panašių projektų patirtį V. Gorinas atsako: „Tai, kad jie vėluoja, yra jų problemos. Aš už juos negaliu atsakyti. Kitų terminų, mes neturime.“

Šiame ture be Lietuvos žiniasklaidos atstovų dalyvavo ir britų bei šveicarų žurnalistai. Susan Boos yra Ciuriche leidžiamo savaitraščio „WOZ Die Wochenzeitung“ redaktorė. Ji taip pat yra knygų apie Černobylio avarijos pasekmes bei Fukušimos tragediją autorė. S. Boos ne kartą lankėsi tose teritorijose, seka atominės energetikos aktualijas Europoje ir Šveicarijoje.

„Suomijoje prancūzų „Areva“ stato naują reaktorių. Suomiai turi labai griežtą branduolinės saugos komisiją, kuri prižiūri tą bendrovę. Kai paaiškėjo, kad buvo daug problemų dėl betono, apsauginio korpuso ir vamzdynų, teko net išimti betoną ir išpilti jį iš naujo. Dėl skubėjimo darbai buvo atliekami netinkamai. Tam ir reikalingi nepriklausomi ekspertai, kad jie padėtų spręsti problemas. Man liko neaišku, kaip yra Baltarusijoje. Panašu, kad kritiškų išorės ekspertų jie neturi, o tai daro jėgainę mažiau saugią“, – pastebi S. Boos.

Pasak šveicarų žurnalistės, minėti streso testai turėjo būti atlikti kur kas anksčiau. „Problema ne tai, ar juos atliks rusų bendrovės, o tai, kad jie suplanuoti per vėlai. Statant atominę jėgainę, darbų kokybę reikia tikrinti nuolat, nes, kai viskas jau pastatyta, kai kurių dalykų patikrinti nebeįmanoma. Kai ko jau net nebesimato. Saugumo kontrolės komisija turi nuolat dirbti statybų aikštelėje“, – tvirtina S. Boos.

Papildomi svarstymai dėl Astravo Lietuvoje neplanuojami

Užsienio specialistai pažymi, kad kiekviena šalis turi teisę spręsti dėl panašių objektų statybos savo teritorijoje. Tačiau Espoo konvencija numato, kad ją pasirašiusios šalys (taigi ir Baltarusija) turi keistis informacija apie galimą tokių projektų poveikį aplinkai, kuris nepaiso sienų.

Lietuva laikosi pozicijos, kad nebaigusi konsultacijų su kaimyne dėl jėgainės vietos ir jos poveikio aplinkai, bet pradėjusi statybas, Baltarusija pažeidė konvencijos nuostatas. Pareigūnai pateikia 15-os probleminių klausimų sąrašą. Aplinkos ministerijos atstovas Vitalijus Auglys atkreipia dėmesį, kad visuomet buvo laikomasi nuostatos, kad sprendimai Astravo atominės elektrinės statymo turi būti priimti etapais.

„Manome ir nuo pradžios manėme, kad viskas turi būti vykdoma etapais: siunčiama, viešinama informacija, organizuojami visuomenės svarstymai poveikį patiriančioje šalyje (šiuo atveju – Lietuvoje). Po to vykdomos konsultacijos, po kurių priimamas galutinis sprendimas. Baltarusija jau priėmusi keletą galutinių sprendimų, dar nepasibaigus visiems šiems etapams. Kyla klausimas – ar jie dar gali grįžti atgal į kažkurį etapą. Tai rimtas klausimas, žinant, kad jie labai spartina visus darbu statybų vietoje, kad bet kokios konsultacijos būtų formalumas“, – nurodo V. Auglys.

Pasak Nadeždos Zdanevič iš Baltarusijos Gamtos išteklių ir aplinkos ministerijos, Baltarusija papildomų svarstymų Lietuvoje neplanuoja. Esą 2013-aisiais Astrave surengti svarstymai su vertimu į lietuvių kalbą buvo pakankami.

Baigiantis kelionei, panašų klausimą užduodu ir „Astravo tiesos“ redaktorei N. Rybik. Baltarusiai prieš maždaug dešimtmetį nuogąstavo dėl pasienyje planuojamo įrengti Ignalinos jėgainės radioaktyvių atliekų kapinyno. Paklausiu jos, ar baltarusiams kelia nerimą tai, kas bus daroma su Astravo atominėje susidarysiančiomis atliekomis?

„Dėl Lietuvos nenorėčiau nieko sakyti. Mes kalbame [apie tai], bet kaip ir Vilniuje. Pas jus nevyriausybinių organizacijų atstovas sakė – mes maža šalis, turime teisę. Mūsų maža Astravo bendruomenė irgi klausia: kodėl Ignalina – gerai, o Baltarusijos jėgainė – blogai? Gal tai ir yra grėsmė, bet tai mūsų grėsmė, kas jums darbo? Atliekų klausimas neaptarinėjamas. Jų kol kas paprasčiausiai nėra“, – sako N. Rybik.

Gamtosaugininkas: situacija vertinama optimistiškai

N. Rybik drauge su kitais žurnalistais iš Baltarusijos šiek tiek anksčiau Vilniuje klausėsi aplinkosaugos bendrijos „Atgaja“ atstovo Lino Vainiaus pranešimo apie tai, kodėl sostinės gyventojams neramu dėl Astravo atominės elektrinės, kylančios vos už 20 kilometrų nuo sienos. Taip yra todėl, kad įvykus net ir nedidelei avarijai, už kiek daugiau kaip 50 km esanti Lietuvos sostinė patenka į padidintos rizikos zoną.

„Pasaulio praktika rodo, kad, kai įvykdavo įvairios techninės avarijos atominėse elektrinėse, tarša – didelė, nedidelė – pasklisdavo už elektrinių ribų. Teiginys, kad, kas beįvyktų, žmogui pavojinga tarša nepasklis už planuojamos atominės elektrinės ribų, atrodo nepagrįstas“, – įsitikinęs L. Vainius.

Gamtosaugininkas taip pat pažymi, kad optimistinis galimo neigiamo poveikio aplinkai vertinimas ir pavojingų branduolinių atliekų klausimo ignoravimas nėra išskirtinis baltarusių projekto bruožas. Panašumų galima rasti ir planuotos Visagino atominės dokumentacijoje ir naujuose kitų šalių atominių jėgainių projektuose.

„Teko labai daug bendrauti ir dalyvauti visokiuose svarstymuose su kolegomis iš kitų šalių, diskutuojant dėl Lenkijos atominės elektrinės statybos vietos ir poveikio aplinkai vertinimo. Buvo labai panaši situacija. Svarstant naujai planuojamų reaktorių statybas Slovakijoje ar Čekijoje taip pat buvo labai panašiai – poveikio aplinkai vertinimas buvo daromas atmestinai“, – pastebi L. Vainius.

Jis svarsto, kad vyrauja šablonas, pagal kurį iš karto pateikiamas atsakymas – ką bepastatytum poveikis bus nedidelis.