„Po puspenktų metų prievartos kalėjime buvau išmestas iš savo šalies be paso ar galiojančių dokumentų“, – trečiadienį telefonu iš Ukrainos naujienų agentūrai AP sakė V. Labkovičius.
Jis šį režimo elgesį pavadino dar vienu purvinu valdžios triuku siekiant apsunkinti buvusių politinių kalinių gyvenimą jiems net ir atgavus laisvę.
Nors neseniai paleisti asmenys priversti atkurti savo gyvenimus užsienyje, dažnai jie net nėra informuojami apie deportaciją ir paliekami be asmens tapatybės dokumentų bei jokios gimtosios šalies pagalbos.
Kaip rašė BNS, Baltarusija po derybų su JAV praėjusį šeštadienį paleido 123 politinius kalinius, tarp jų – du neteisėtai kalintus Lietuvos piliečius. Devyni kaliniai buvo paleisti per Lietuvą, likę – per Ukrainą.
Žmogaus teisių gynėjų duomenimis, mažiausiai 18 į Ukrainą nuvežtų kalinių, tarp kurių buvo ir opozicijos veikėjai Viktaras Babaryka bei Maryja Kalesnikava, neturėjo jokių dokumentų.
Vokietija viešai pažadėjo suteikti prieglobstį V. Babarykai ir M. Kalesnikavai, tačiau biurokratinės kliūtys išlieka didelės.
„Svajoju Vilniuje apkabinti savo tris vaikus ir žmoną, bet vietoje to turiu tvarkytis su absurdiškomis biurokratinėmis procedūromis“, – trečiadienį teigė V. Labkovičius. Ketvirtadienį jam pagaliau pavyko pasiekti Vilnių.
Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja raštu pateiktame komentare pabrėžė, kad toks elgesys yra priverstinė deportacija pažeidžianti visas tarptautines normas bei žmogaus teises.
Pasak jos, Aliaksandras Lukašenka net ir po malonės suteikimo toliau keršija žmonėms, prievarta išvarydamas juos be dokumentų, kad dar labiau pažemintų.
Rugsėjį žinomas opozicijos aktyvistas Mikola Statkevičius atsisakė palikti Baltarusiją ir ištrūko iš autobuso pasienio ruože, todėl vėliau buvo sugrąžintas atgal į kalėjimą.
Paleistas žurnalistas Iharis Losikas liudijo, kad jo pasas buvo tiesiog pavogtas, o visi kiti popieriai, įskaitant dienoraščius ir nuosprendį, buvo konfiskuoti pareigūnų.
Jungtinių Tautų (JT) specialusis pranešėjas žmogaus teisių klausimais Baltarusijoje Nilas Muižniekas tokius Baltarusijos veiksmus pavadino ne malone, o priverstine tremtimi, paliekančia žmones be pragyvenimo lėšų ir, kai kuriais atvejais, asmens dokumentų.
Viena aktyvistų grupė surinko daugiau nei 245 tūkst. eurų paleistiems kaliniams paremti, o S. Cichanouskaja kreipėsi pagalbos į Vakarų vyriausybes dėl teisinio statuso suteikimo ir legalizavimo.
V. Labkovičius, kuris praleido daugiau nei 200 dienų vienutėje, mano, kad kiti aktyvistai vis dar laikomi įkalinti, siekiant daryti įtaką paleistųjų elgesiui ir viešiems pareiškimams.
V. Babaryka atskleidė kalėjime patyręs sunkių sužalojimų, įskaitant lūžusį šonkaulį, trūkusį plautį ir plaučių uždegimą, tačiau patarė išėjusiems į laisvę kaliniams nekalbėti apie sąlygas, kad jie nepakenktų sistemos tebelaikomiems žmonėms.
Nepaisant pastarojo meto paleidimų, represijos Baltarusijoje tęsiasi: aktyvistas Aliaksandras Zdaravenavas šią savaitę buvo nuteistas kalėti 10 metų už valstybės išdavystę.
Organizacijos „Amnesty International“ direktorė Rytų Europai Marie Struthers (Mari Straters) paragino nepamiršti tų, kurių laisvė vis dar atimta. Pasak jos, žmonės neturi būti traktuojami kaip pėstininkai politiniuose sandėriuose.
(be temos)