Dabar yra spėjama, kad per šį dešimtmetį greičiausiai bus surengtas referendumas dėl Airijos suvienijimo, o dėl „Brexit“ ir galimų sunkumų, susijusių su Airijos ir Šiaurės Airijos ryšiais, dalis regiono gyventojų mano, kad referendumas daug būtinesnis nei anksčiau.

Šiaurės Airijos parlamento pastatas, žinomas kaip Stormontas, nuo kalvų žvelgia į Belfastą – nors iš išorės viskas atrodo pasakiškai, šiandien pastatas slepia slogią nuotaiką.

Dar pernai didžiojoje pastato, kuriame veikė Šiaurės Airijos Asamblėja, fojė vaikščiojo dešimtys įstatymų leidėjų, lobistų ir valstybės tarnautojų, dabar fojė tuščia, čia neverda gyvenimas. Kiek tolėliau posėdžių salėje nebesirenka 90 piliečių išrinktų įstatymų leidėjų, vietoj jų mėlynas posėdžių salės kėdes sušildo nebent šmirinėjantys turistai. Iš šios anksčiau audringų diskusijų salės išnešti net mikrofonai. Jie nebereikalingi.

„Tai visiškas vaiduoklių miestas“, – sako viena iš tų 90 įstatymų leidėjų, išrinktų į Šiaurės Airijos Asamblėją. 

Tai visiškas vaiduoklių miestas.

Tokia situacija pastate jau nuo sausio, nuo tada, kai žlugo Šiaurės Airiją valdžiusi koalicinė vyriausybė. Tai Stormonte sukūrė valdžios vakuumą, kurio iki šiol niekas neužpildė. Ši krizė paralyžiavo ir taip neefektyviai veikusių institucijų darbą ir ėmė kelti grėsmę 1998 m. taikos susitarimui, kuris nutraukė trijų dešimtmečių kovas tarp nacionalistų ir unionistų. 

Giliausia krizė per paskutinius 20 metų

Nuo to susitarimo, vadinamo Didžiojo penktadienio susitarimu, Šiaurės Airiją valdė tvirta regioninė vyriausybė, suformuota iš regiono didžiausios nacionalistinės partijos ir didžiausios unionistų grupės. Bet šį sausį susitarimui kilo grėsmė, kai partija „Sinn Fein“, kuri vieną dieną viliasi susijungimo su kita Airijos dalimi, pasitraukė iš koalicijos, kurioje buvo Demokratinė unionistų partija, norinti, kad Šiaurės Airija liktų Jungtinės Karalystės sudėtyje.

Taigi vyriausybė nutraukė darbus, kartu su ja susitikimus sustabdė ir regiono Asamblėja. Taip buvo nenumatytam laikui atidėta svarbi regiono sveikatos apsaugos sistemos pertvarka, sustabdyti svarstymai ir dėl vyriausybės išlaidų.

„Tai giliausia politinė krizė per paskutinius 20 metų“, – sako Stephenas Farry, narys centristinės partijos „Alliance“, kuri nepriskiria savęs nei prie nacionalistų, nei prie unionistų. Asamblėjos veikla jau buvo nutraukta 2002 m. ir 2007 metais.

„Tačiau tada jautėme, kad galime rasti išeitį, dabar ši krizė kelia daug gilesnius klausimus: ar koalicinė vyriausybė tarp nacionalistų ir unionistų apskritai įmanoma ir kokią kryptį turėtų pasirinkti Šiaurės Airija?“ – sako S. Farry.

Kol kas valstybės tarnautojai atlieka būtinus kasdienius darbus, reikalingus valdant regioną. Bet jei nebus rasta kelio iš aklavietės, daugelis baiminasi, kad sprendimų imsis Londonas, vadovaudamasis „tiesioginio valdymo sistema“. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijai neturint finansų ministro, Britanijos vyriausybė jau pasinaudojo tiesioginio valdymo teise regionui skirdama laikiną biudžeto paketą, kuris bus aktyvus iki kovo.

„Brexit“ tik dar labiau prisideda prie krizės

„Brexit“ šešėlis tik dar labiau prisideda prie krizės: kai Jungtinė Karalystė paliks Europos Sąjungą, gali būti, kad pirmą kartą nuo Didžiojo penktadienio susitarimo bus įvesta sienų kontrolė tarp Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos.

Dabar ne vienas klausia, ar susitarimas jau iš esmės žlugo, o jei taip, ar vėl neįsiplieks konfliktas. Kol kas smurto grėsmės nematyti, tačiau įtampa jaučiama ir būtent tai kelia nerimą.

Vis dėlto nei dėl kylančių regiono valdymo problemų, nei dėl grėsmingos politinės įtampos Šiaurės Airijos politikai dar nepasiryžo imtis spręsti kilusios politinės krizės. Ekspertai pastebi, kad atvirkščiai – politiniai skirtumai ir ideologijos per metus tik dar labiau išryškėjo. 

Kai griuvo koalicinė vyriausybė, netrukus nacionalistinių pažiūrų partija „Sinn Fein“ pareikalavo airių kalbai suteikti tokį patį teisinį statusą, kaip ir anglų kalbai. Kitaip ši partija atsisako derėtis su unionistais. Maža to, abi pusės kaltina viena kitą rūpinantis ne regiono, o savo partijų interesais.

Nacionalistai teigia, kad kai Konservatorių partija pralaimėjo nacionalinius rinkimus Didžiojoje Britanijoje, jiems tapo svarbu, kad demokratinė unionistų partija liktų valdžioje. Kai kurie ekspertai teigia, kad tai unionistus kiek atitolino nuo regiono politikos, nes jie mano, kad politinius susitarimus Šiaurės Airijos klausimu galima pasiekti ne Belfaste, o Vestminsteryje.

Unionistai su tokiais kaltinimais nesutinka ir sako, kad iš tiesų partija „Sinn Fein“ turi ir paslėptų tikslų. Ši partija veikia ir Airijos Respublikoje, nemažai kritikų teigia, kad „Sinn Fein“ Airijoje nenori pasiekti liberalaus susitarimo, nes taip baiminasi prarasti rinkėjus Dubline.

Vis mažiau žmonių Šiaurės Airiją įsivaizduoja kaip autonominį vienetą

Kol nesutarimai tarp dviejų pusių tęsiasi, pastebima, kad vis mažiau žmonių Šiaurės Airiją įsivaizduoja kaip autonominį vienetą. „Grįžome į šią dvilypę situaciją, kai žmonės kilusią krizę Šiaurės Airijoje supranta kaip Jungtinės Karalystės arba visos Airijos problemą“, – sako politikos profesorius Grahamas Walkeris iš Karalienės universiteto Belfaste.

Manoma, kad veiksmingiausiai šią krizę padėtų išspręsti Didžiojo penktadienio susitarimo peržiūrėjimas. Vietoj privalomosios koalicinės nacionalistų ir unionistų vyriausybės siūloma leisti formuoti bet kokią regiono vyriausybę. Dalis žmonių spėja, kad per šį dešimtmetį greičiausiai bus surengtas referendumas dėl Airijos suvienijimo. Dėl „Brexit“ ir dėl galimų sunkumų, susijusių su Airijos ir Šiaurės Airijos ryšiais, dalis regiono gyventojų mano, kad referendumas daug būtinesnis nei anksčiau.

Šiandien akivaizdu viena, kad Stormontas, kur įsikūrusi Šiaurės Airijos Asamblėja, kažkada buvęs įrodymu, jog priešingų ideologijų atstovai gali dirbti išvien, dabar tapo ilgą laiką regioną persekiojusių ir netikėtai vėl grįžusių nesutarimų simboliu.

Parengta pagal užsienio spaudą.