Kodėl būsimasis JAV prezidentas taip atkakliai siekia išplėsti JAV įtaką Šiaurėje? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, ekspertai siūlo atkreipti dėmesį į D. Trumpo pareiškimus apie Kiniją, jo diplomatijos stilių ir primena, kad tirpstantis ledas ir išaugusi įtampa pasaulyje verčia didžiąsias valstybes pergalvoti savo strategijas šiame regione.

Lėktuvnešis su brangenybėmis

Jei pažvelgtumėte į Grenlandiją iš kosmoso, pamatytumėte milžinišką baltą dėmę Šiaurės Atlante. Didžiausia sala pasaulyje – ne tik už Žemės pusiaujo apimtį ilgesnė 44 tūkst. km pakrantė, 80 proc. jos ploto dengiantis ledo sluoksnis, strateginės svarbos gamtos ištekliai: gėlo vandens atsargos, naftos, dujų, aukso, deimantų, urano, cinko, švino klodai.

Sala, kurioje vos 56 tūkst. gyventojų, dažnai vadinama neskęstančiu lėktuvnešiu, ir ne be reikalo.

Pitufiko kosminė bazė (iki 2023 m. vadinta Tulės baze) – tarsi Amerikos akis ir ausis Arktyje. Jos radarai stebi Rusijos aktyvumą ir yra esminė JAV ankstyvojo perspėjimo sistemos dalis.

Bazės ištakos siekia 1941-uosius, kai Danijos pasiuntinys JAV Henrikas Kaufmanas, atsisakęs pripažinti Vokietijos okupaciją Danijoje, pasirašė Danijos ir JAV susitarimą dėl Grenlandijos gynybos, kuriuo JAV karinėms oro pajėgoms buvo suteikta teisė naudoti bazes Grenlandijoje. 1946 m. tuometė prezidento Harry S. Trumano Vyriausybė už salą pasiūlė 100 mln. dolerių. Danija pasiūlymą atmetė, tačiau po kelerių metų leido statyti Tulės karinį aerodromą.

Pagal 1951 m. gynybos sutartį su Danija JAV de facto yra Grenlandijos gynėja konflikto atveju, nors Nuke yra įsikūrusi Danijos Arkties vadavietės būstinė.

Sala yra svarbus NATO kovos su povandeniniais laivais gynybos linijoje, besidriekiančioje nuo Jungtinės Karalystės ir Islandijos, taškas. Strateginė šio Atlanto vandenyno ruožo svarba buvo identifikuota dar Antrojo pasaulinio karo metais. Nors britų lėktuvai negalėjo veiksmingai patruliuoti Danijos sąsiauryje, o Vokietija galėjo perkelti savo povandeninį laivyną į Prancūzijos pakrantę, sustiprinus Danijos sąsiaurį priešlaivine gynyba, gerokai sumažėjo į Didžiąją Britaniją iš JAV plaukiančių konvojų nuostoliai dėl vokiečių povandeninių laivų atakų.

Grenlandijos strateginė vertė auga geometrine progresija kartu su tirpstančiu ledu, todėl ir atsiveriančiais naujais laivybos keliais, kurie žymiai sutrumpintų kelionės laiką tarp Azijos ir Europos, ir palankesnėmis kalnakasybos perpektyvomis.

Ryšis skyryboms?

Vašingtone prabilta apie Grenlandijos prijungimą, o pati sala svajoja apie nepriklausomybę nuo Danijos. „Atėjo laikas mums patiems žengti žingsnį ir kurti savo ateitį“, – naujametėje kalboje sakė premjeras Múte Egede.

Santykiai su Danija, kurios kolonija iki 1953 m. buvo Grenlandija, tebėra sudėtingi. Tik neseniai ryžtasi prabilti apie Danijos vykdytą vietos gyventojų kultūrinimo politiką, kai vaikai buvo perkeliami į žemyninėje Danijos dalyje esančias mokyklas, – jau po poros metų sugrąžinti į Grenlandiją jie sunkiai kalbėjo gimtąja kalba.

Neseniai prabilta apie XX a. septintąjį dešimtmetį vykdytą prievartinės gimstamumo kontrolės programą, kai grenlandėms moterims be jų sutikimo į gimdą buvo įdedamos spiralės. Tyrimas tebevyksta, tačiau jau daugiau kaip 140 moterų yra pateikusios ieškinį Danijos valstybei. M. Egede šį projektą vadina genocidu.

Premjeras M. Egede kaltina Danijos premjerę Mette’ę Frederiksen, kad ji esanti kurčia Grenlandijos kultūros ir kalbos poreikiams.

Bendradarbiaujant su Kopenhaga niekada nepavyko pasiekti visiškos lygybės, tad, anot M. Egede’ės, „kolonializmo pančius“ reikia nusimesti ir „žengti didelius žingsnius“, tačiau kryptį turi nustatyti piliečiai. Dauguma jų, kaip rodo apklausos, palaiko Grenlandijos atsiskyrimą nuo Danijos.

Neabejojama, kad nepriklausomybės klausimas bus svarbiausias ir per balandžio pradžioje vyksiančius parlamento rinkimus.

Pagal galiojantį Grenlandijos savivaldos įstatymą, jei grenlandiečiai pareikštų norą siekti nepriklausomybės, Danijos Vyriausybė privalėtų pradėti derybas su Grenlandijos Vyriausybe.

Koks stiprus gali būti vietos gyventojų balsas, galima spręsti kad ir iš jų pasipriešinimo naujiems kalnakasybos projektams, pvz., planams salos pietuose, netoli Narsako miesto, pradėti kasti retuosius metalus – rūdą ir uraną. Per referendumą 1979 m. grenlandiečiai išsikovojo, kad salai būtų suteikta autonomija, po trejų metų pasitraukta iš tuometės Europos Bendrijos. 2008-aisiais grenlandiečiai ne tik iškovojo teisę patys tvarkyti savo gamtos išteklius, bet ir teisę ruoštis savo nepriklausomybei. Už tai balsavo 75 proc. rinkėjų.

2023 m. balandį buvo parengtas pirmasis Konstitucijos projektas, po penkių mėnesių atkurta atskira Nepriklausomybės ministerija. Neabejojama, kad po rinkimų nauja Vyriausybė imsis tolesnių žingsnių atsiskyrimo link.

Kelias į nepriklausomybę nėra paprastas – sala finansiškai labai priklausoma nuo Kopenhagos. Kita vertus, situacija pasikeistų, jei Grenlandija įveiklintų savo gamtos išteklius. Šiuo metu saloje veikia tik dvi kasyklos – nė vienoje iš jų nekasami retieji žemės elementai, o 2021 m. Vyriausybė klimato apsaugos sumetimais nusprendė neišduoti naujų licencijų naftos ir dujų išteklių plėtrai.

Iki šiol kasyba Arkties regione balansavo ties ekonominės naudos riba. Pvz., vos prieš dvejus metus bankrutavo Apilatoko mieste buvusi rubinų kasykla. Tačiau dėl klimato kaitos gamtos ištekliai bus lengviau pasiekiami, o vien naftos Grenlandijoje, skaičiuojama, yra 90 mlrd. barelių.

Lokacija: Grenlandijos šiaurės vakarai, kur įsikūrusi Tulės oro pajėgų bazė, – ideali vieta stebėti tarpžemynines balistines raketas ir Žemės orbitoje skriejančius palydovus. / U. S. Defence Force / „Wikimedia“ nuotr.

Tarp maro ir choleros

Kopenhagai situacija su Grenlandija primena vaikščiojimą lynu. Danijos gynybos ministras pripažįsta, kad šalis negali viena prižiūrėti milžiniškos Grenlandijos teritorijos.

Atrodytų, XXI a. 57 tūkst. Danijos pilietybę turinčių grenlandiečių gyvenimą reikėtų padaryti bent kiek komfortiškesnį. Trečdalis jų gyvena sostinėje Nuke, kiti – mažesnėse gyvenvietėse, kurias skiria šimtai kilometrų. Šiuolaikiško kelių tinklo nėra, nors turizmo vaidmuo Grenlandijoje vis didėja, šioje srityje ima dirbti vis daugiau vietos gyventojų, nors bene kas antras pajamų gauna iš žuvininkystės, sudarančios 90 proc. Grenlandijos eksporto.

Tai milžiniškos investicijos. Ypač žinant, kad dabar Kopenhaga padengia daugiau kaip pusę Grenlandijos biudžeto. Nepaisant tokios naštos, mintis apie šios teritorijos praradimą Danijai yra it košmaras.

„Ministrė pirmininkė Mette Frederiksen turi rinktis tarp maro ir choleros“, – taikliai apibūdina situaciją FAZ. Audringai reaguoti į D. Trumpo retoriką – vadinasi, rizikuoti susigadinti santykius su svarbiausiu sąjungininku. Prarasti Grenlandiją – netekti paskutinio didelio geopolitinės svarbos elemento.

Neatsitiktinai metų sandūroje karalius Frederikas X priėmė naują valstybinį herbą: nuo šiol dvi autonominės šalies dalys: Grenlandija ir Farerų salos – vizualizuotos identiškai su likusia Danijos teritorija.

Danijos Vyriausybė taip pat nusprendė sustiprinti savo karines pajėgas Grenlandijoje ir į šio regiono gynybą investuoti milijardus eurų.  Gynybos ministras Troelsas Lundas Poulsenas pranešė apie planus įsigyti naujų patrulinių katerių ir papildomų tolimojo nuotolio dronų.

„Daugelį metų nepakankamai investavome į Arktį, dabar planuojame dalyvauti daugiau, – sakė jis laikraščiui „Jyllands-Posten“, sykiu pripažindamas, kad viena Danija nepajėgs apsaugoti Grenlandijos, – bus dirbama su JAV.

Kelias į nepriklausomybę nėra paprastas – sala finansiškai labai priklausoma nuo Kopenhagos. Kita vertus, situacija pasikeistų, jei Grenlandija įveiklintų savo gamtos išteklius.

Nauji prioritetai

Užsienio ir saugumo politikos srityje Grenlandijai atstovauja Danijos Vyriausybė. Tačiau pernai vasarį paskelbta pirmoji Grenlandijos užsienio politikos, gynybos ir saugumo strategija atskleidžia naują kryptį. Dokumentas, pavadintas „Grenlandija pasaulyje – nieko apie mus be mūsų“, pabrėžia siekį stiprinti Nuko bendradarbiavimą su Šiaurės Amerikos partneriais.

Grenlandijos užsienio reikalų ministrė Vivian Motzfeldt siūlo kurti Arkties ir Šiaurės Amerikos forumą, kuris suvienytų sprendimų priėmėjus ir parlamentarus iš Aliaskos, Arkties Kanados ir Grenlandijos. Šis forumas galėtų spręsti bendras problemas: nuo sveikatos apsaugos iki klimato kaitos adaptacijos, nuo mineralinių išteklių vystymo iki atsinaujinančiosios energijos.

Nuke manoma, kad didesnis karinis buvimas Arktyje nebus naudingas čiabuvių bendruomenėms, aiškinama, kad nė viena ne Arkties valstybė neturėtų siekti didesnio nuolatinio karinio buvimo regione. Tuo tarpu NATO praėjusiais metais sutarė parengti pirmąjį regioninį planą Šiaurės Atlantui ir Arkčiai.

Strategijoje rūpinamasi dėl galimų ginklavimosi varžybų su Rusija Arktyje, kurias sukėlė Rusijos įsiveržimas į Ukrainą ir nuolatinis karinių pajėgų telkimas Arktyje. Jame pabrėžiamas Grenlandijos Vyriausybės įsipareigojimas laikytis tarptautinių žmogaus teisių konvencijų ir ilgalaikis įsipareigojimas Vakarų ir visos Arkties sąjungoms ir institucijoms, tokioms kaip NATO, ES, Arkties taryba, Inuitų priepoliarinė taryba ir Šiaurės Taryba.

Grenlandija siekia atidaryti atstovybę prie JT Niujorke, paskirti pareigūną prie JT Ženevoje ir išplėsti santykius su Kanada atidarant atstovybę Otavoje. Panaši atstovybė Vašingtone buvo atidaryta 2014 m. Nuke pritariama dabartinėms Vakarų sankcijoms Rusijai ir pripažįstama, kad dėl Rusijos invazijos į Ukrainą keičiasi Arkties saugumo situacija.

„Sprendimai dėl saugumo ir gynybos politikos turi būti priimami – taip pat ir Grenlandijoje, ir Arktyje, nesvarbu, patinka tai mums ar ne. Turime kvalifikuotai prisidėti prie šių diskusijų ir sprendimų“, – teigiama strategijoje.

Dokumente Rusija tiesiogiai neminima, tačiau pabrėžiama, kad Grenlandijai gresia „slaptos operacijos, kuriomis smogiama civilinei infrastruktūrai ir komunikacijoms, nesilaikant tarptautinės teisės, net ir mūsų pasaulio dalyje“.

„Grenlandija taip pat patiria piktavališkų kibernetinių atakų, todėl turime dėti daugiau pastangų, kad apsaugotume savo ypatingos svarbos infrastruktūrą ir sustiprintume savo pajėgumus šioje srityje“, – rašoma strategijoje.

Interesai: Panamos geografiją, jos kanalo galimybes intensyviai išnaudoja  Kinija. / U. S. Defence Force / „Wikimedia“ nuotr.

Kinijos šešėlis

Kalbant apie Arktį, negalima nepaminėti dviejų svarbių žaidėjų: Kinijos ir Rusijos. Kinija, save vadinanti „artima Arkties valstybe“ (nors geografiškai tai skamba paradoksaliai), jau įsitvirtino regione per ekonominius ryšius.

Grenlandijoje Kinijos įtaka ypač matoma. Ji tapo viena didžiausių Grenlandijos žuvies ir krevečių importuotojų, 2023 m. Grenlandija atidarė savo atstovybę Pekine. 2018 m. Nukas pakvietė vieną didžiausių Kinijos statybos bendrovių „China Communications Construction Company Ltd“ dalyvauti konkurse dėl dviejų didelių oro uostų Grenlandijoje statybos. Kinų verslui kelią pastojo Danijos Vyriausybė.

Kinija, jau dabar dominuojanti pasaulinėje retųjų žemės elementų rinkoje, intensyviai domisi ir kasybos galimybėmis Grenlandijoje.

Kinijos problema atsispindi ir Grenlandijos naujojoje strategijoje. Nors sala pabrėžia savo teisę prekiauti su bet kuria analogiškas vertybes pripažįstančia šalimi, tačiau žada įvesti naują užsienio investicijų patikrinimo procedūrą.

Strategijoje kalbama apie planus didinti ekonominius ryšius su didžiosiomis Šiaurės Amerikos kaimynėmis. „Šiandien esama prekybos kliūčių, kurios labai trukdo laisvam prekių ir paslaugų  judėjimui ir gali būti pašalintos tik politiniais sprendimais“, – rašoma dokumente.

Rusija tuo tarpu stiprina savo karinį buvimą Arktyje. „Sprendimai dėl saugumo ir gynybos politikos turi būti priimami – taip pat Grenlandijoje ir Arktyje, patinka mums tai ar ne“, – pabrėžiama Grenlandijos strategijoje.

Išrinktojo JAV prezidento dėmesys įkvėpė Grenlandiją. Tenykštis finansų ministras Erikas Jensenas D. Trumpo pareiškimus vadina salos geopolitinės svarbos augimo ženklu. „Tokių didžiųjų galių kaip JAV susidomėjimas gali būti tinkamai panaudotas stiprinant Grenlandijos kelią į nepriklausomybę“, – sako jis. Politikas pareiškė, kad D. Trumpas yra laukiamas Grenlandijoje – mintyse turbūt regėdamas Nuką atsiduriant tarp svarbiausių planetos sostinių.

Pasak „The New York Post“, pirmosios D. Trumpo kadencijos metu Baltųjų rūmų ir Iždo departamento pareigūnai buvo parengę detalų planą, kaip derėtis dėl Grenlandijos perėmimo. Buvęs Iždo departamento pareigūnas Thomas Dansas pasakojo, kad planas buvo orientuotas į „trigubą pergalę“ – sprendimą, kuris būtų naudingas visoms pusėms. Grenlandiečiai esą turtingi išteklių, bet turi mažai pinigų, sako T. Dansas.

„Nėra jokių abejonių, kad D. Trumpas ir jo patarėjai yra labai susirūpinę dėl Kinijos gniaužtų, – JAV transliuotojui CNN sakė Klausas Doddsas iš Londono universiteto. – Manau, kad Grenlandijos atveju iš tikrųjų siekiama laikyti Kiniją atokiau.“

Sprendimai dėl saugumo ir gynybos politikos turi būti priimami – taip pat ir Grenlandijoje, ir Arktyje, nesvarbu, patinka tai mums ar ne. Turime kvalifikuotai prisidėti prie šių diskusijų ir sprendimų.

Virstų ekonomikos milžinu

Tuftso universiteto profesorius Danielis W. Drezneris mano, kad D. Trumpas per antrą kadenciją gali taikyti vadinamosios pamišėlio teorijos praktiką, kai lyderis elgiasi nenuspėjamai, oponentus gąsdina radikaliais pareiškimais.

Panašiai galvojantys ekspertai mano, kad kalbėdamas apie Grenlandijos pirkimą ar Panamos kanalo susigrąžinimą D. Trumpas tiesiog nori susikurti jam palankias derybų sąlygas. Pagąsdinti, kad vėliau nusileistų.

Juolab kad jo pareiškimuose esama racionalaus grūdo. Ir ne tik kalbant apie Grenlandiją.

Kai D. Trumpas pasiūlė Kanadai tapti 51-ąja valstija, daugelis tai palaikė eiline jo provokacija. Tačiau apie didesnį abiejų šalių suartėjiką kalbama jau seniai. JAV ir Kanada jau dabar yra viena kitos didžiausios prekybos partnerės ir investuotojos. JAV turi tai, ko reikia Kanadai, – kapitalo, darbo jėgos, technologijų ir stipriausią pasaulyje kariuomenę. Kanada valdo milžiniškus neišnaudotų išteklių rezervus ir strategiškai svarbią Arkties teritoriją.

„Jei Kanada susijungtų su JAV, nebūtų muitų, mokesčiai žymiai sumažėtų, o jie būtų visiškai apsaugoti nuo rusų ir kinų laivų grėsmės“, – rašė D. Trumpas. Nors tai skamba kaip supaprastintas sudėtingos situacijos vertinimas, ekonomistai įžvelgia realių pranašumų.

Kanadietis finansų ekspertas Kevinas O'Leary netgi palaiko ekonominės sąjungos idėją, siūlydamas sukurti „beveik ES tipo“ struktūrą su bendra valiuta, suderintais mokesčiais ir laisva prekyba. 2023 m. Kanados BVP siekė 2 173 trln. dolerių, JAV – 27,72 trln. Kanados BVP vienam gyventojui siekė 53,607 dolerio, JAV – 82,715 dolerio. Tokia sąjunga galėtų tapti galingiausiu ekonominiu bloku pasaulyje ir sustiprintų abiejų šalių geopolitines pozicijas.

Kanadietė Diane Francis, abiejų šalių galimam susijungimui skyrusi knygą, skaičiuoja: JAV ir Kanada kartu turėtų daugiau naftos, vandens, dirbamos žemės ir kitų išteklių nei bet kuri kita jurisdikcija Žemėje. Jos teigimu, Kanada su atšiauriu klimatu ir didžiulėmis negyvenamomis teritorijomis pramiegojo pramonės revoliuciją iki atsibudo tik po Antrojo pasaulinio karo ne be JAV pastangų. Jei ne Meksika, nesugebanti suvaldyti į JAV plūstančių kriminalinių elementų ir kontrabandos, Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis jau seniai būtų virtusi muitų ar monetarine sąjunga.

Monetarinės sąjungos sukūrimas taip pat pareikalautų sudėtingų derybų dėl Kanados dolerių keitimo į JAV dolerius dar nenustatytu kursu su premija. Tačiau ilguoju laikotarpiu tokia sąjunga galėtų suteikti didžiulės naudos abiem šalims.

Panamos kanalas  – JAV rūpesčių židinys

Prieš pat šv. Kalėdas D. Trumpas viešai pasmerkė, jo nuomone, nesąžiningas rinkliavas Panamos kanalu plaukiantiems JAV laivams ir pagrasino reikalauti, kad šio vandens kelio kontrolė būtų grąžinta Vašingtonui. Jis taip pat užsiminė apie didėjančią Kinijos įtaką kanalo, kuriuo gabenami kroviniai tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų, veiklai.

Istoriškai Panamos kanalas buvo JAV projektas - Theodore Roosevelto administracija 1903 m. padėjo Panamai atsiskirti nuo Kolumbijos ir užsitikrino kanalo zonos kontrolę.

Panamos kanalas, kurį JAV baigė statyti 1914 m., buvo perduotas Centrinės Amerikos šaliai pagal 1977 m. demokratų prezidento Jimmy Carterio pasirašytą susitarimą.

D. Trumpas nėra pirmasis JAV prezidentas, kritikuojantis J. Carterio sprendimą. Ronaldas Reaganas, dar būdamas kandidatas į prezidentus, skelbė, kad JAV žmonės yra teisėti kanalo zonos savininkai. 1989 m. jau prezidento George'o H. W. Busho kadencijos metu, JAV įsiveržė į Panamą iš Kanalo zonos ir suėmė korumpuotą diktatorių Manuelį Noriegą, Panamą pavertusį milžinišku narkotikų logistikos centru.

Panama visiškai perėmė kanalo kontrolę 1999 m. Šiandien pajamos iš kanalo sudaro trečdalį šalies BVP.

Per Panamos kanalą plaukia 5 proc. viso pasaulio jūrų transporto. Laivai, plaukiojantys tarp Azijos ir JAV rytinės pakrantės išvengia ilgo ir pavojingo maršruto aplink pietinį Pietų Amerikos kyšulį. Pagrindiniai šio kanalo naudotojai yra JAV, Kinija, Japonija ir Pietų Korėja.

2023 m. kanalą smarkiai paveikė sausros Centrinėje Amerikoje, todėl buvo gerokai sumažintas laivų pralaidumas ir pakelti mokesčiai.  Spalį Panamos kanalo direkcija pranešė, kad praėjusiais finansiniais metais vandens kelias uždirbo rekordines pajamas – beveik 5 mlrd. dolerių.

Tačiau augantys mokesčiai – tik dalis D.Trumpo susirūpinimo priežasčių. 2017 m. Kinija ir Panama pasirašė bendrą komunikatą, kuriame pabrėžiama, kad šalis nepalaiko oficialių ryšių su Taivanu, kurio vienu pagrindinių sąjungininku buvo nuo pat 1949 m. Tai – aiškus augančios Pekino įtakos ženklas, apie kurį garsiojoje kalboje užsiminė ir D. Trumpas.

Panamos vardu šalies užsienio ministras Javieras Martínez-Acha atmetė D. Trumpo priekaištus. „Mūsų kanalo suverenumas nėra diskutuotinas“, – sakė jis. Teiginius dėl Pekino įtakos paneigė ir Panamos kanalo operatorės vadovas Ricaurtė Vásquezas Moralesas: "Kinija neturi jokios įtakos mūsų veiklai“. Jo teigimu, mokesčių tarifas priklauso nuo laivo dydžio ir tipo.

Esama duomenų, kad viena kinų įmonė jau dešimtmečius valdo du uostus abiejose kanalo pusėse, patį Panamos kanalą kontroliuoja Panamos valstybinė įmonė, kurios valdybą skiria Panamos vyriausybė. Tačiau Kinijos veikla šioje šalyje labai ryški.

Pirmasis laivas, perplaukęs kanalu po 2016 m. baigtos jo plėtros, buvo Kinijos kompanijos COSCO laivas. Ši garbė, kaip skelbta, jam atiteko burtų keliu.

Dar 2018 m. buvo skelbta, kad Kinija yra didžiausia šalia kanalo žiočių įsikūrusios laisvosios prekybos zonos klientė. Tuo neapsiribojęs Pekinas suplanavo konteinerių uosto statybą su įrenginiais suskystintoms gamtinėms dujoms priimti. Be to, Kinija parodė susidomėjimą geležinkelio infrastruktūros Panamoje plėtra bei oro tiltu į Kiniją: Panamoje esantis oro transporto mazgas laikomas svarbiausiu visoje Lotynų Amerikoje, o tiesioginis skrydis į Pekiną – galimybė suartinti šio regiono ir Azijos rinkas. Įkandin šių projektų į Panamą ėmė žvelgti ir Kinijos bankai bei Kinijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojai.

Šaltinis: AFP, ELT