Šiuos ir daugelį kitų projektų kūrė vokiečių inžinieriai, tačiau rezultatai dažnai būdavo katastrofiški arba visiškai nepraktiški, rašo „SlashGear“. Tai nereiškia, kad vokiečiai nesukūrė tikrai įspūdingų karinių technologijų – jie pasauliui pristatė pirmąsias modernias kovines raketas (garsiąją V-2) ir pirmąjį vieno variklio reaktyvinį naikintuvą.
Antrojo pasaulinio karo metu Trečiojo Reicho karo mašina siautėjo Europoje ir Afrikoje, o vokiečiai ne kartą bandė naudoti novatoriškas priemones savo tikslams pasiekti. Vienos pasiteisino, kitos – tikrai ne. Ir nors Reichas pagamino daug beprotiškų karo mašinų, šios penkios yra vienos absurdiškiausių – nepaisant stebėtinai pagrįstų koncepcijų, kurių įgyvendinimas nuvylė.
„Gustavo“ pabūklas buvo didžiausias istorijoje
Nors fiureris mėgo viską, kas buvo pernelyg didelio dydžio, niekas neprilygo „Schwerer Gustav“ („Sunkiajam Gustavui“) – didžiausiam kada nors mūšyje naudotam artilerijos pabūklui. Jo kūrimas prasidėjo XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, siekiant sukurti apgulos pabūklą, tokį masyvų, kad jam perkelti reikėjo nutiesti specialius geležinkelio bėgius.
„Gustavo“ tikslas buvo pralaužti Mažino liniją – stipriai įtvirtintą Prancūzijos ir Vokietijos sieną. Tačiau vokiečiai šią liniją aplenkė per Belgiją ir Nyderlandus, todėl pabūklas tapo beveik nereikalingas.
Nepaisant to, jis buvo funkcionalus. Šis ginklas svėrė 1350 tonų ir buvo panaudotas prieš Sovietų Sąjungą Sevastopolio mūšyje. 32,5 metro ilgio vamzdis šaudė 80 cm skersmens ir 3,6 metro ilgio sviediniais. Šaudymo tempas buvo vos vienas šūvis kas 30–45 minutes.
Pabūklo perkėlimui ir surinkimui reikėjo trijų dienų bei daugiau nei tūkstančio žmonių. Jį saugojo priešlėktuvinė artilerija. Nors šaudymo nuotolis siekė 47 km, ilgalaikėje kovoje šis milžinas buvo nepraktiškas.
Vokietija sukūrė „Vėjo patranką“
Antrojo pasaulinio karo metu oro pranašumas buvo itin svarbus. Vokiečiai ieškojo alternatyvių oro gynybos būdų ir sukūrė „Windkanone“ („Vėjo patranką“).
Tai buvo didelis pasviręs vamzdis, kuriame uždegus vandenilio ir deguonies mišinį susidarydavo galinga oro banga. Bandymai parodė, kad patranka galėjo sudaužyti medinę lentą 200 metrų atstumu.
Tačiau prieš greitai judančius lėktuvus ji buvo praktiškai neveiksminga. Nors buvo įrengta ant tilto per Elbę, nė vieno lėktuvo taip ir nenumušė.
„Krummlauf“ – šaudymas iš už kampo
Vokiečiai sukūrė „Krummlauf“ („Kreivą vamzdį“) – priedą prie „Sturmgewehr 44“ automatinio šautuvo. Jis leido šaudyti iš už kampo, naudojant periskopą.
Technologiškai sprendimas veikė, tačiau vamzdis greitai perkaisdavo. 30 laipsnių versija atlaikydavo apie 300 šūvių, labiau lenktos – dar mažiau. Kulkos dažnai deformuodavosi, o taiklumas buvo menkas.
Nepaisant trūkumų, ši koncepcija įkvėpė vėlesnius analogus.
„Karl-Gerät“ – masyvi apgulos mortyra
Savaeigė mortyra „Karl-Gerät“ svėrė iki 139 tonų ir turėjo 600 mm kalibro vamzdį. Ji galėjo šaudyti iki 4 km atstumu (arba iki 10 km su 540 mm versija).
Sviediniai svėrė iki 2170 kg. Iki karo pabaigos buvo pagaminti septyni tokie pabūklai. Nors jie buvo efektyvūs, jų mobilumas buvo itin ribotas – maksimalus greitis siekė tik 10 km/h, todėl dažniausiai buvo gabenami platforminiais vagonais.
„Sonnengewehr“ – saulė kaip ginklas
„Sonnengewehr“ („Saulės patranka“) buvo teorinė kosminė sistema, paremta Hermanno Obertho idėja. Planas numatė 8,2 tūkst. kilometrų aukštyje orbituojančią stotį su 9 kvadratinių kilometrų veidrodžiu, kuris koncentruotų saulės spindulius į taikinį Žemėje.
Teoriškai toks ginklas galėtų sunaikinti miestus ar net „užvirinti vandenynus“. Projektas niekada nebuvo įgyvendintas – vokiečiai manė, kad tam prireiktų mažiausiai šimtmečio.
(be temos)
(be temos)
(be temos)