Tai tvirtino ir apklausų duomenys, visuotiniuose rinkimuose pergalę žadėję Liaudies partijai (PP), kurios sąjungininkė galėtų būti kraštutinių dešinių pažiūrų partija „Vox“. Tačiau šiandien, žvelgiant į visuotinių rinkimų rezultatus, galima teigti, kad kraštutinė dešinė Ispanijoje buvo pastatyta į vietą tuo parodant visai Europai, kad pykčio ir neapykantos diskursą galima atremti pasiūlant progresyvią alternatyvą.

Valdys kairieji?

Pirmadienį Alberto Nunezas Feijoo iš savo partijos būstinės Madride skelbė, kad rinkimus laimėjo Liaudies partija, ir reikalavo, kad niekas nesutrukdytų jam bandyti sudaryti valdančiąją daugumą. Iš tiesų, dešinieji rinkimus laimėjo nežymia persvara prieš Socialistų darbininkų partiją (PSOE), atitinkamai 136 ir 122 mandatai. Didžioji dauguma pasiekiama turint 172 mandatus. Trečiąją vietą užėmė ir didžiausia šių rinkimų pralaimėtoja netikėtai tapo partija „Vox“, surinkusi 33 mandatus, net 19 mažiau negu 2019-ųjų rinkimuose. „Vox“ rezultatą galima vadinti pralaimėjimu ne tik dėl prarastų mandatų, bet ir dėl Ispanijos visuomenės parodyto kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ideologijos atmetimo.

Rinkimų kampanijos metu „Vox“ žadėjo drastiškus pokyčius teisinėje sistemoje: panaikinti visus įstatymus, kurie susiję su LGBTQ bendruomene ir translyčių asmenų teisėmis, nebepripažinti smurto lyties pagrindu, uždrausti abortus ir eutanaziją, sustabdyti Ispanijos regionų autonomiją ir uždrausti nacionalistines partijas. Šiuo metu Liaudies partijos ir „Vox“ rezultatai neužtikrina valdančiosios daugumos, o galimybė susitarti su katalonų ar baskų nacionalistais – mažai tikėtina.

Ispanijos Konstitucija nedraudžia partijai, kuri nesurinko didžiosios daugumos balsų, bandyti suformuoti valdančiąją daugumą. Todėl ministras pirmininkas, socialistas Pedro Sanchezas jau rinkimų naktį paskelbė bandysiąs pratęsti dabartinės vyriausybės darbą. Ketvirtą vietą rinkimuose užėmė kairiųjų partijų susivienijimas – partija „Sumar“. Šiam politiniam junginiui vadovauja Yolanda Diaz, iki šiol vyriausybėje ėjusi antrojo viceministro ir darbo ministro pareigas. Didelę politinę patirtį turinti ir pripažįstama kaip itin gera derybininkė, Y. Diaz šiuo metu yra geriausiai vertinama Ispanijos politikė. Jai pavyko suvienyti net 15 kairiųjų pažiūrų partijų (tarp jų „Podemos“, „Mas Pais“, „Izquierda Unida“ ir kt.), kad užtikrintų atsvarą kraštutiniams dešiniesiems. „Sumar“ (liet. Sudėti) pavadinta Y. Diaz partija rinkėjams žada progresyvią kairiųjų politiką, grįstą kasdienio gyvenimo sąlygų gerinimu.

Ispanija ir vėl yra aklavietėje – nė viena partija negali užsitikrinti užtektinai balsų valdančiajai daugumai sudaryti. Nuo 2015 m. Ispanijoje įvyko net penkeri visuotiniai rinkimai.

Tarp „Sumar“ pažadų – trumpesnė darbo savaitė, pažeidžiamiausių visuomenės grupių apsauga, būstų prieinamumo gerinimas, dėmesys ekologijai ir mokesčių pakėlimas turtingiesiems. Per praėjusią savaitę vykusius partijų vadovų debatus, kuriuose dalyvavo PSOE, „Vox“ ir „Sumar“ atstovai, P. Sanchezas ir Y. Diaz aiškiai įvardijo, kad yra linkę kartu formuoti koaliciją ir tęsti pradėtus darbus. PSOE ir „Sumar“ mandatų suma (153) nesudaro valdančiosios daugumos, tačiau jie gali užsitikrinti regioninių partijų palaikymą, į tai jos žiūri palankiai. Tačiau šis palaikymas gali turėti savo kainą – Katalonijos separatistinės partijos nepraleis progos reikalauti daugiau laisvių ir teisių.

Stabilumo klausimas

Visuotinių rinkimų rezultatai rodo, kad Ispanija ir vėl yra aklavietėje – nė viena partija negali užsitikrinti užtektinai balsų valdančiajai daugumai sudaryti. Tad arba reikia tartis ir formuoti koalicijas, arba organizuoti dar vienus rinkimus. Nuo 2015 m. Ispanijoje įvyko net penkeri visuotiniai rinkimai. Šiuo metu valdančiąją koaliciją Ispanijoje sudaro Socialistų ir „Unidas Podemos“ partijų tandemas.

Valdymas partijoms sudarius koaliciją yra naujas reiškinys demokratinėje šalies istorijoje, nes nuo pat diktatoriaus Francisco Franco mirties iki 2015 m. valdžia dalijosi dvi pagrindinės partijos – PSOE ir PP. Tačiau po 2008 m. prasidėjusios ekonomikos krizės, šaliai vis sparčiau grimztant į recesiją ir vienam po kito kylant korupcijos skandalams, didžiosios partijos prarado rinkėjų pasitikėjimą, o naujai susiformavę politiniai judėjimai, tokie kaip partija „Podemos“, visuomenei atrodė kaip išsigelbėjimas.

Vis dėlto suformuoti šiandienę vyriausybę nebuvo lengva – rinkimus teko kartoti net kelis kartus, kol buvo pasiektas bendras susitarimas veikti koalicijoje. Būtent todėl, užtikrinant tik paprastąją daugumą, daugelio įstatymų priėmimas P. Sanchezo vyriausybei buvo tikras iššūkis ir reikalavo nuolatinių derybų su koalicijos partneriais.

PSOE ir „Unidas Podemos“ koalicija savo valdymo laikotarpiu sulaukė itin daug  visuomenės ir politikos ekspertų kritikos. „Daug triukšmo ir politinio nestabilumo“ – taip rinkimų naktį buvo vertinama kairiųjų koalicija, kuri, tikėtina, gali pratęsti savo veiklą. Opozicijos atstovai ją praminė „Frankenšteino koalicija“. Rinkimų kampanijos metu PP vadovas A. Nunezas Feijoo ne kartą apeliavo į tai, kad valdymas koalicijoje Ispanijoje akivaizdžiai nefunkcionuoja, todėl jis prašo savo rinkėjų užtikrinti PP pergalę rinkimuose. Tačiau, žvelgiant į šalies rinkimų fragmentaciją ir visuomenės poliarizaciją, matyti, kad didžiosios politinės partijos gali pamiršti apie vienalypę valdančiąją daugumą. O ir pirmoji koalicija Ispanijoje turi savo laimėjimų po nepilnų ketverių metų valdymo: santykinai gera ekonomikos būklė, darbo reforma, abortų teisės aktų atnaujinimas, eutanazijos įstatymas ir padidinta minimali bazinė alga.

Dėlionė Europoje

Ispanijos rinkimų drama buvo stebima visame pasaulyje, tačiau tikėtina, kad labiausiai jos baigties laukė kraštutinės dešinės atstovai iš Vengrijos, Lenkijos ir Italijos, kuriuos partijos „Vox“ lyderis Santiago Abascalis ne kartą įvardijo kaip sąjungininkus. Palaikymą partijai išreiškė visi Europos kraštutiniai dešinieji, ypač Giorgia Meloni, Italijos ministrė pirmininkė. Viename iš „Vox“ rinkimų kampanijos renginių dalyvavusi G. Meloni teigė, kad atėjo laikas iškilti patriotams ir apginti savo šalį, todėl kraštutinių dešiniųjų partijos buvimas valdančioje daugumoje Ispanijoje yra itin svarbus.

Europos ultrakonservatoriai, susibūrę į ECR frakciją, kuriai pirmininkauja pati G. Meloni, tikėjosi, kad po liepos 23 d. rinkimų Ispanijoje turės istorinę galimybę ES užimti dominuojančią poziciją, kuri leistų valdyti tokias politikos sritis kaip energetika, migracija ar užsienio ir gynybos politika.

Žinoma, „Vox“ užduotis nebuvo laimėti rinkimų, tačiau neabejotinai tikėtasi būti valdančiosios daugumos sudėtyje. Tai rodė ir apklausų rezultatai, o įspūdį apie Ispanijos sukimą į dešinę sustiprino tiek vietiniai, tiek tarptautiniai medijų kanalai. Galima manyti, kad būtent ši perteklinė informacija, formuojanti įsitikinimą, kad dešinieji laimės kartu su „Vox“, padėjo kairiųjų pažiūrų rinkėjams mobilizuoti savo jėgas ir užtikrinti, kad progresyvi alternatyva, kurią siūlė PSOE ir „Sumar“, turėtų galimybę formuoti vyriausybę. Partijai „Vox“ ne tik nepasiekus norimo rezultato, bet ir praradus dalies rinkėjų palaikymą, Ispanijos elektoratas davė svarbią pamoką Europai – kraštutinės dešinės iškilimas nėra neišvengiamas. Tačiau sąlyginė kairiųjų partijų sėkmė visuotiniuose rinkimuose yra teigiamas ženklas progresyviam judėjimui visoje Europoje ir atsvara nerimą keliančiam plačiai paplitusių dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų suartėjimui regione.