Naujieji metai Amerikoje prasidėjo džiugiai, jei taip galima pasakyti. Kongrese vargais ne galais pasiektas susitarimas, padėjęs JAV išvengti vadinamojo fiskalinio skardžio.

Lauktas susitarimas

Šių metų sausio 1 d. baigėsi dar George'o W.Busho valdymo metais patvirtinto įstatymo, numačiusio laikinas mokesčių lengvatas, galiojimo terminas. 500 mlrd. dolerių lengvatas įteisinęs įstatymas buvo pratęstas 2010 m. pabaigoje, tačiau tik dvejiems metams – iki 2012 m. pabaigos, todėl šių metų pradžioje reikėjo naujo susitarimo, kuris numatytų mokesčių ir išlaidų mažinimo gaires.

Jeigu šis susitarimas nebūtų pasiektas, amerikiečiai būtų priversti mokėti didesnius mokesčius, taip pat pagal išlaidų sumažinimo nuostatą būtų sumažintas įvairių vyriausybės programų finansavimas.

Nors ant kortos buvo pastatyta daug, derybos nuolat strigo. Diskusijos truko kelis mėnesius, nes tiek demokratai, tiek respublikonai įnirtingai gynė savo apkasus. Galiausiai abi partijos buvo priverstos priimti kompromisinį sprendimą, tiesa, palankesnį Baracko Obamos administracijai.

Daugiausia diskusijų Kongrese sukėlė mokesčių padidinimo klausimas. Demokratai su B.Obama priešakyje siūlė, kad mokesčiai didėtų daugiau nei 450 tūkst. dolerių per metus uždirbantiems namų ūkiams, tai leistų per kitus 10 metų gauti 620 mlrd. dolerių pajamų. O respublikonai nuolat puolė brangiai kainuojančias B.Obamos socialines reformas, tokias kaip sveikatos priežiūros, kurios melžia biudžeto lėšas.

Vis dėlto respublikonai nusileido. Jie sutiko, kad mokesčiai turėtų didėti tik turtingiausiems, o vidurinei klasei apmokestinimo lengvatos išliktų, nors toks sprendimas ir reiškia, kad per kitus 10 metų JAV biudžeto deficitas išaugs apie 4 trln. dolerių.

Kitas klausimas buvo savaiminis išlaidų mažinimas, nors šio klausimo svarstymas pagal susitarimą atidėtas dviem mėnesiams.

Politinės batalijos

B.Obama, žinoma, džiaugėsi susitarimu, nors pabrėžė, kad laimėtojų pasirašius jį nebuvo.

„Nors nei demokratai, nei respublikonai negavo visko, ko norėjo, šis susitarimas yra teisingas dalykas... mūsų šaliai, ir Atstovų Rūmai turėtų ji nedelsdami priimti, – teigė B.Obama. – Reikia atlikti daugiau darbų mūsų deficitui sumažinti, ir aš noriu tai padaryti.“

Tačiau drauge B.Obama perspėjo respublikonus, kad neketina derėtis su jais dėl biudžeto mažinimo, jei šie jam grasins nutraukti pasiektą susitarimą dėl vyriausybės skolinimosi limito.

„Nors derėsiuosi dėl daugelio dalykų, nebesileisiu į naujus debatus su Kongresu, ar jie turėtų apmokėti sąskaitas, kurios jau susidarė dėl jų priimtų įstatymų, – pabrėžė prezidentas. – Leiskite pakartoti: negalime neapmokėti sąskaitų, kurių patys prisidarėme. Jeigu Kongresas atsisakys suteikti JAV vyriausybei galimybę laiku jas padengti, padariniai viso pasaulio ekonomikai būtų katastrofiniai – daug blogesni negu dėl fiskalinio skardžio.“

Respublikonai šiuo atveju sutiko su saliamonišku sprendimu, nes baiminosi, kad už didesnius mokesčius ir grėsmę šalies ekonomikai jiems gali būti suversta kaltė.

Vis dėlto neaišku, kaip klostysis derybos dėl išlaidų mažinimo, nes batalijos Kongrese parodė, kad Vašingtone beveik neįmanomi demokrato prezidento vadovaujamos administracijos ir respublikonų kontroliuojamų Atstovų Rūmų kompromisai.

Respublikonai pabrėžė, kad juos piktina brangios B.Obamos socialinės reformos, ir jie norėtų jas gerokai apkarpyti. B.Obama atrėžė, kad respublikonų nenoras kelti mokesčius turtingiesiems skatina skursti vidurinę klasę.

„Turime padaryti viską, ko reikia, kad apsaugotume vidurinę klasę, keltume ekonomiką ir stumtume savo šalį į priekį“, – tvirtino B.Obama.

„Paskolintas klestėjimas“

Kinijos, kuri turi sukaupusi daugiausia užsienio valiutos atsargų ir yra viena pagrindinių JAV Iždo vertybinių popierių pirkėjų, žiniasklaida pareiškė, kad pasiektas susitarimas nieko nereiškia, nes JAV vis tiek artėja prie „bedugnės, iš kurios neįmanoma išsiropšti“.

JAV ekonomiką kinai pavadino paskolintu klestėjimu.

„Vienintelė pasaulyje supervalstybė JAV aiškiai ne Graikija. Tačiau ekonomika ir sveikas protas nemeluoja. Žmonės arba vyriausybės gali kurį laiką išleisti daugiau, nei uždirba, tačiau jie tiesiog negali amžinai gyventi iš paskolinto klestėjimo“, – buvo teigiama Kinijos valstybinės naujienų agentūros „Xinhua“ pranešime.

Maža to, „Xinhua“ pridūrė, kad Europos šalių skolos atrodo tik kaip „menkos problemos“.

„Labiausiai kelia nerimą tai, kad jeigu JAV politikai taip smarkiai priartėjo prie fiskalinio skardžio krašto, daug mažiau tikėtina, jog jie pasieks susitarimą, kuris padėtų jų šaliai iškopti iš bedugnės, – buvo sakoma agentūros “Xinhua„ pranešime. – Demokratinėje valstybėje, tokioje kaip Jungtinės Valstijos, mokesčių didinimas ir išlaidų karpymas – būtent tie vaistai, kurių reikia norint išgydyti jų chronišką skolų ligą – jau seniai pasirodė itin nepopuliarūs tarp rinkėjų. Taigi politikai pasirinko toliau spardyti skardinę tuo pačiu keliu. Tačiau, kaip visi žinome, ta skardinė niekada nedings. Kada nors galima pargriūti ir smarkiai trenktis į žemę, o JAV atveju – nugarmėti į bedugnę, iš kurios neįmanoma išsikapstyti.“

Pagyvins ekonomiką

JAV Kongresui pavyko priimti susitarimą, leidžiantį išvengti vadinamojo fiskalinio skardžio. Kuo svarbus šis susitarimas – dienraštis pasiteiravo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Jono Čičinsko.

– Iš pradžių – kas yra tas fiskalinis skardis?

– Paprastai tariant, fiskalinis skardis – tai JAV pajamų ir išlaidų skirtumas, kitaip sakant, biudžeto deficitas. Pastaruoju metu šis skirtumas smarkiai išaugo. Ekonomikai kylant paaiškėjo, kad skirtumas tik didėja. Skardis susidarė dėl to, kad dar George’o W.Busho valdymo metais buvo laikinai sumažinti mokesčiai, be to, užėjus krizei prezidentas Barackas Obama savo pirmosios kadencijos pradžioje į šalies ekonomiką buvo priverstas įlieti milijardus dolerių, kad ekonomika būtų skatinama ir kritimas nebūtų didelis. Taigi, išaugo išlaidos.

– Koks buvo esminis respublikonų ir demokratų derybų klausimas?

– Respublikonai spaudė, kad didesnes pajamas gaunantiems amerikiečiams mokesčiai nedidėtų, o demokratai ir B.Obama siekė, kad mokesčių augimas nepaliestų mažiau uždirbančios vidurinės klasės. Kaip minėjau, G.W.Busho mokesčių lengvatos buvo įvestos laikinai, todėl nuo šių metų sausio 1-osios mokesčiai vėl turėjo išaugti. Taigi, šiuo susitarimu B.Obama pasiekė, kad mokesčių augimas nepaliestų mažiau gaunančių, o būtų taikomas tik daugiau uždirbantiems.

– Kalbant apie perspektyvą, kokie yra ilgalaikiai šio susitarimo padariniai?

– Na, nesakyčiau, kad šis susitarimas yra fundamentalus. Visuomet JAV tenka koreguoti ar modifikuoti apmokestinimo sistemą, nes keičiasi valstybės finansinė situacija ir reikia ką nors daryti tiek su valstybės mokesčiais, tiek su išlaidomis. Taigi, kada nors ir vėl bus diskutuojama tiek dėl biudžeto, tiek dėl mokesčių. Be to, abi partijos praėjusiais metais sutarė, kad toliau bus tęsiamos derybos dėl išlaidų sumažinimo.

– Kas būtų, jei JAV visgi nugarmėtų nuo fiskalinio skardžio?

– Pirma, svarbu tai, kad valstybė turi limitą, kiek ji gali skolintis. Jei nebūtų susitarimo, JAV reikėtų skubiai mažinti išlaidas. Pavyzdžiui, dabar B.Obamai pavyko pratęsti nedarbo draudimą iki metų. Jis šį draudimą pratęsė prieš porą metų, nes anksčiau jis truko pusę metų, o dabar dar sykį pratęsė. Nedarbas JAV didelis ir žmonės skurstų, todėl jei nebūtų buvęs pasiektas šis susitarimas, tektų mažinti socialines išmokas. Taip pat reikėtų mažinti karines, administracines išlaidas ir t. t. Kitaip tariant, nebūtų lėšų, nes JAV negalėtų daugiau skolintis. Nebent padidėtų pajamos ekonomikai atsigaunant, tačiau taip greitai pajamų nebūna.

– Kalbant apie JAV ekonomiką, kuo reikšmingas ekonomikai šis susitarimas?

– Na, ekonomika turėtų būti „žvalesnė“. Visgi nors šiuo metu fiksuojamas JAV ekonomikos augimas, tas augimas niekuomet nebūna pastovus – tai ekonomika auga, tai vėl stingsta. Manau, kad šis susitarimas tikrai turėtų suteikti optimizmo investuotojams ir tai duos teigiamų postūmių. Kita vertus, pasauliniu mastu didelio postūmio nebus.

– Na, o kalbant apie gamybos augimą arba nedarbo mažinimą JAV – ar čia matyti teigiamų tendencijų?

– Amerikoje siekiama gaivinti apdirbamąją pramonę. Ši pramonė masiškai išsikėlė į Aziją, kur darbo jėga pigesnė. O tai daro žalą ekonomikai. Pavyzdžiui, iškėlus kompiuterių detalių gamybą iš Amerikos sutrūkinėjo gamybos grandys. Be to, nuo gamybos atitrūksta tyrimų centrai. Nepakanka turėti Silicio slėnį, geriau turėti po ranka ir kūrėjus, ir gamintojus. Nors surinkimas kainuotų brangiau, tačiau būtų galima viską daryti operatyviau.

Svarbiausi susitarimo faktai

– Mokesčių lengvatos. 2001 m. G.W.Bushas patvirtino 500 mlrd. dolerių siekiančias laikinas mokesčių lengvatas amerikiečiams, 2010 m. įstatymo galiojimo terminas baigėsi, tačiau tais metais buvo pratęstas dar dvejiems iki 2012 m.

– Mokesčių reformos. Pagal šiais metais pasiūlytą susitarimą, leidžiantį išvengti fiskalinio skardžio, pajamų mokestis didės tik namų ūkiams, per metus uždirbantiems 450 tūkst. dolerių ar daugiau, tačiau nebus taikomas kitiems. Pagal naująjį susitarimą taip pat nebebus taikomas įmokų nuo atlyginimų, kaupiamų Socialinio saugumo pensijų programos fonduose, laikinas sumažinimas iki 2 proc., o tai reiškia, kad visiems amerikiečiams teks mokėti šiek tiek daugiau. Taip pat įsigalioja pakeitimai paveldėjimo ir investicijų apmokestinimo tvarkoje.

– Susitarimas dėl fiskalinio skardžio. Jeigu šis susitarimas nebūtų buvęs pasiektas, visi amerikiečiai būtų nukentėję dėl mokesčių didinimo, taip pat būtų sumažintas įvairių vyriausybės programų finansavimas.

– Išlaidų mažinimas. Pagal praėjusiais metais pasirašytą susitarimą dėl skolos limito buvo įsipareigota sumažinti šalies išlaidas. Kol kas šalies išlaidų mažinimo klausimas atidėtas dviem mėnesiams.

– Bedarbio pašalpos. B.Obamai pirmosios kadencijos metais pavyko pratęsi bedarbio pašalpos mokėjimą iki metų nuo anksčiau buvusio pusmečio. Ši nuostata įtvirtinta ir naujojoje sutartyje, nors daugelis respublikonų sako, kad toks sprendimas skatina nedarbą.

JAV skolos augimas

JAV valstybės skola siekia beveik 16,4 trln. dolerių – daugiau nei 100 proc. BVP. Skola auga arba sumažėja priklausomai nuo biudžeto deficito arba prieaugio.

Kongreso sesija BVP dalis

- 1941–1945 m. 117,5 proc.

- 1945–1949 m. 93,1 proc.

- 1949–1953 m. 71,4 proc.

- 1953–1957 m. 60,4 proc.

- 1957–1961 m. 55,2 proc.

- 1961–1965 m. 46,9 proc.

- 1965–1969 m. 38,6 proc.

- 1969–1973 m. 35,6 proc.

- 1973–1977 m. 35,8 proc.

- 1977–1981 m. 32,5 proc.

- 1981–1985 m. 43,8 proc.

- 1985–1989 m. 53,1 proc.

- 1989–1993 m. 66,1 proc.

- 1993–1997 m. 65,4 proc.

- 1997–2001 m. 56,4 proc.

- 2001–2005 m. 63,5 proc.

- 2005–2009 m. 84,2 proc.

- 2009–2011 m. 99,6 proc.

Federalinės išlaidos (mlrd. dolerių) (Stulpinė diagrama)

- 1977 m. 409

- 1978 m. 459

- 1979 m. 504

- 1980 m. 591

- 1981 m. 678

- 1982 m. 746

- 1983 m. 808

- 1984 m. 852

- 1985 m. 946

- 1986 m. 990

- 1987 m. 1,004

- 1988 m. 1,065

- 1989 m. 1,144

- 1990 m. 1,253

- 1991 m. 1,324

- 1992 m. 1,382

- 1993 m. 1,410

- 1994 m. 1,462

- 1995 m. 1,516

- 1996 m. 1,561

- 1997 m. 1,601

- 1998 m. 1,653

- 1999 m. 1,702

- 2000 m. 1,789

- 2001 m. 1,863

- 2002 m. 2,011

- 2003 m. 2,160

- 2004 m. 2,293

- 2005 m. 2,472

- 2006 m. 2,655

- 2007 m. 2,730

- 2008 m. 2,931

- 2009 m. 3,107

- 2010 m. 3,091

BVP (mlrd. dolerių) (Stulpinė diagrama)

- 1977 m. 1,974

- 1978 m. 2,217

- 1979 m. 2,501

- 1980 m. 2,727

- 1981 m. 3,055

- 1982 m. 3,228

- 1983 m. 3,441

- 1984 m. 3,840

- 1985 m. 4,142

- 1986 m. 4,412

- 1987 m. 4,647

- 1988 m. 5,009

- 1989 m. 5,401

- 1990 m. 5,735

- 1991 m. 5,935

- 1992 m. 6,240

- 1993 m. 6,576

- 1994 m. 6,961

- 1995 m. 7,326

- 1996 m. 7,694

- 1997 m. 8,182

- 1998 m. 8,628

- 1999 m. 9,125

- 2000 m. 9,710

- 2001 m. 10,058

- 2002 m. 10,377

- 2003 m. 10,809

- 2004 m. 11,500

- 2005 m. 12,238

- 2006 m. 13,016

- 2007 m. 13,668

- 2008 m. 14,312

- 2009 m. 14,097

- 2010 m. 14,508