Ukrainos prezidento rinkimuose šią savaitę daugiausia galimybių laimėti turi du kandidatai – buvusi premjerė Julija Tymošenko, dar vadinama dujų princese, ir šokolado barono pravarde Ukrainoje pagarsėjęs turtuolis Petro Porošenka.

Ir vėl oligarchai?

Abu jie Ukrainoje vadinami oligarchais, tačiau abu neigia tokie esantys.

Vilos, prabangūs automobiliai, jachtos, milijardai sąskaitose – prabanga Ukrainoje mėgavosi, o ir mėgaujasi ne tik buvęs šalies vadovas Viktoras Janukovyčius.

Ir dabar Ukraina vėl lips ant to paties grėblio – oligarchų? Atrodo, kito kelio nėra, nes kandidatų sąraše – nieko įdomaus.

Tiesa, šalies vadovo galias vasario mėnesį Maidano aktyvistai V.Janukovyčių privertė apriboti. Grįžta prie 2004 m. konstitucijos, tačiau, kaip jau tapo įprasta, pagrindinis Ukrainos įstatymas keičiasi ir keičiasi, kartais vos per naktį.

Baronas prieš princesę

Kas ukrainiečiams patinka labiau? Gamtinės dujos ar šokoladas?

Apklausos rodo, kad P.Porošenka pirmauja. Įdomu, kad šio turtuolio populiarumo reitingas pastaruoju metu šovė į neregėtas aukštumas.

Pasak sociologinių apklausų, šiuo metu jį palaiko apie 20, o gal net 25 proc. Ukrainos gyventojų, išskyrus galbūt rytinius Ukrainos regionus, kuriuose, pasak vietos separatistų, rinkimai nevyks.

Dujų princesės galimybės laimėti rinkimus vertinamos kiek kukliau. Pasak apklausų, J.Tymošenko kol kas galėtų pretenduoti į 8–9 proc. rinkėjų balsų. Už tai buvęs pasaulio bokso čempionas Vitalijus Klyčko, netikėtai tapęs opozicijos vedliu, galėtų surinkti apie 12 proc. Tiesa, šis jau pareiškė, kad savo rinkėjus ragins balsuoti už P.Porošenką.

Klounas ar chameleonas?

P.Porošenka – įdomus veikėjas. Politinėje virtuvėje jis sukasi pastaruosius 16 metų. Tiesa, skirtingai nei varžovė J.Tymošenko, nebuvo itin pastebimas.
Galbūt dėl to yra mėgstamas...

Kilti populiarumo laiptais P.Porošenka ėmė po tragiškų įvykių Kijeve. Jis vienintelis iš visų Ukrainos turčių parėmė maidaniečius.

Maža to, buvo gan aktyvus per vadinamąją Oranžinę revoliuciją – net vadintas Viktoro Juščenkos finansine atrama.

Pinigų P.Porošenka turi užtektinai, kad finansuotų tiek jam patinkančias politines jėgas, tiek save patį. Jam priklauso didžiausia Ukrainos konditerijos grupė "Roshen", o turtas vertinamas skirtingais duomenimis nuo 1,3 iki 1,6 mlrd. JAV dolerių.

Tiesa, "Roshen" – tik dalis P.Porošenkos verslo imperijos, kuri vadinasi "Ukprominvest Trade LLC".

P.Porošenkos įmonės užsiima naudotų automobilių verslu, motorinių transporto priemonių gamyba ir net laivų statyba.

Turčiui priklauso ir televizijos kanalas "Kanal 5", vadinamas pagrindiniu opozicijos informaciniu ruporu.

Būtent "Kanal 5" tiesiogiai transliavo įvykius iš Maidano aikštės Kijeve.

Nors Rusijoje turi didelių interesų – apie 40 proc. P.Porošenkos verslo pordukcijos keliauja į Rusijos rinką, jis karštai remia Ukrainos suartėjimą su Europos Sąjunga. Tai jis deklaravo viešai pačiame Maidane.

Tiesa, kalbėdamas apie Ukrainos ir Rusijos santykius, P.Porošenka dažniausiai renka žodžius. Skirtingai nei daugelis opozicijos veikėjų Ukrainoje.
Pusiausvyra tarp skirtingų politinių stovyklų visuomet buvo P.Porošenkos vizitinė kortelė.

Nuo pat politinės karjeros pradžios 1998 m. P.Porošenka palaikė tai režimą, tai pasisakančiuosius prieš jį.

1998 m. jis tapo Socialdemokratų partijos nariu, po dvejų metų sukūrė savo politinę partiją "Solidarumas". Dar po metų, 2001 m., buvo vienas Regionų partijos steigėjų, o 2002 m. perbėgo į priešininko V.Juščenkos stovyklą.

"P.Porošenka dirbo su įvairiomis politinėmis jėgomis, net tomis, kurios oponuoja viena kitai. Tai tipiškas posovietinis elgesys, – ironizavo Ukrainos žurnalistas Andrejus Skuminas. – Ideologija – antraeilis dalykas, svarbiausia – galia ir politinė įtaka."

Remdamas Europos ir Ukrainos suartėjimą P.Porošenka sulaukė "dovanėlės" iš Rusijos. Jo šokoladai ir jis pats tapo persona non grata Rusijoje.

Vis dėlto P.Porošenka atrėžė, kad korumpuoti Ukrainos mokesčių inspektoriai labiau kenkia jo verslui nei Rusijos sankcijos.

Po Oranžinės revoliucijos P.Porošenka buvo paskirtas šalies Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos vadovu. Vėliau jis tapo Nacionalinio banko vadovu, o 2009 m. – užsienio reikalų ministru.

2012 m. jam buvo pasiūlytas prekybos ir ekonomikos ministro portfelis.

Ką siūlo šokolado magnatas?

P.Porošenkos rikimų moto – kova su korupcija. Tačiau šiuo požiūriu jis menkai skiriasi nuo daugelio Ukrainos politikų, daug žadančių, tačiau mažai ką nuveikusių.

Maža to, žiniasklaida paviešino, kad po įvykių Kijeve P.Porošenka Austrijos sostinėje Vienoje slapta susitiko su kitu Ukrainos oligarchu Dimitro Firtašu.
Šis V.Janukovyčiaus remėjas siejamas su nusikalstama veika. Juo domisi Jungtinių Valstijų teisėsauga.

Turtus D.Firtašas susikrovė per bendrą Rusijos ir Ukrainos bendrovę "RosUrkEnergo".

Žiniasklaida skelbė, kad P.Porošenka, mainais į lengvatas prekiauti šokoladu Rusijoje, siūlė D.Firtašui amnestiją nuo kaltinimų.

Kitos P.Porošenkos idėjos – populistinės. Pavyzdžiui, verslininkas mano, kad Ukrainos turtuoliai turėtų daugiau pinigų skirti valstybei gelbėti nuo bankroto.

Pats P.Porošenka nelaikomas tipiniu Ukrainos oligarchu. Esą turtus susikrovė savo rankomis. Tačiau ne paslaptis, kad jo verslas labai priklauso nuo Rusijos. Todėl daugelis abejoja, kad P.Porošenka galėtų atvesti Ukrainą į Europą. Veikiau jis išlaikytų pussiauvyrą tarp Rusijos ir Vakarų.

Bet iš Odesos regiono kilęs P.Porošenka tiki savo sėkme.

Pasak jo, būtina atlikti reikšmingas Ukrainos valdymo reformas, regionams garantuoti daugiau galių ir teisių, sutvarkyti merdinčią šalies ekonomiką.

Dujų princesė

53-ejų J.Tymošenko itin garbinama opozicijos, tiesa, Ukrainoje vertinama prieštaringai.

Dujų princesės pravardę J.Tymošenko pelnė praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, kraudamasi turtus iš prekybos dujomis.

J.Tymošenko buvo viena svarbiausių Oranžinės revoliucijos veikėjų, tiesa, vėliau su buvusiu Ukrainos vadovu V.Juščenka nepasidalijo valdžios.

Galiausiai 2010 m. prezidento rinkimuose J.Tymošenko pralaimėjo savo varžovui V.Janukovyčiui.

Už sandorį su "Gazprom" ir sukčiavimą ji netrukus buvo pasodinta į kalėjimą, kuriame išbuvo trejus metus. Jai buvo skirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

J.Tymošenko visuomet sakė, kad kaltinimai jai buvo politiškai motyvuoti.

Nors pati laikoma oligarche, buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos valdymo metais J.Tymošenko dažnai kategoriškai kritikavo oligarchinę Ukrainos valdymo sistemą. Tai jai tuo metu padėjo tapti viena populiariausių politikių Ukrainoje.

Žlugus SSRS, J.Tymošenko atsivėrė galimybės plėtoti verslą.

Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje ji sukūrė kompaniją "Ukrainos jungtinės energetikos sistemos". Įmonė padėjo aprūpinti dujomis didžiausius Ukrainos dujų vartotojus.

Tada J.Tymošenko tapo turtingiausia Ukrainos verslininke.

Kaip ir daugelis Ukrainos verslininkų, netrukus J.Tymošenko įsitraukė į politinę veiklą.

1999–2001 m. ji dirbo V.Juščenkos vyriausybėje, daugiausia dėmesio skirdama energetikos sektoriaus reformoms.

Tiesa, po konflikto su L.Kučma neteko posto ir kelis mėnesius sėdėjo kalėjime.

Galanda kalavijus

Abu Ukrainos rinkimų favoritai šiuo metu ruošiasi rinkimams.

J.Tymošenko jau pareiškė, kad neketina atsiimti kandidatūros ir paremti P. Porošenką, kaip tai padarė V.Klyčko.

Pasak jos, šokolado magnatas – jos varžovas, o ne sąjungininkas.

"Neketinu trauktis iš rinkimų kovos. Juolab paremti oligarchų ir jiems atstovaujančijų, – rėžė buvusi Ukrainos premjerė. – Jei P.Porošenkos populiarumas toks didelis, tai kodėl jo pasiuntiniai mane įkalbinėja nedalyvauti rinkimuose?"

J.Tymošenko apkaltino varžovą, kad šis po įvykių Kijeve nuskubėjo pas savo pažįstamą D.Firtašą į Vieną.

Pasak J.Tymošenko, susitikę P.Porošenka su D.Firtašu sudarė slaptą sandorį.

J.Tymošenko tvirtino, kad po susitikimo P.Porošenkos "Roshen" toliau galėjo tęsti veiklą Rusijoje ir buvo atblokuotos visos sąskaitos. Esą tą nurodė padaryti Rusijos vadovas Vladimiras Putinas.

"Tokie dalykai negali būti daromi be Putino palaiminimo", – aiškino dujų princesė.

Svarbiausi faktai apie Ukrainos prezidento rinkimų favoritus

J. Tymošenko

• Gimė 1960 m. pramoniniame Dniepropetrovsko mieste Ukrainos pietryčiuose.

• Universitete įgijo ekonomistės ir inžinierės specialybes.

• XX a. dešimtajame dešimtmetyje įkūrė kompaniją "Ukrainos jungtinės energetikos sistemos". Susikrovė didžiulius turtus.

• 1999–2001 m. buvo Ukrainos energetikos ministrė. Po konflikto su tuomečiu prezidentu L.Kučma postą prarado.

• 2001–2004 m. buvo viena aktyviausių L.Kučmos ir oligarchinės sistemos kritikių.

• 2004 m. per Oranžinę revoliuciją tapo V.Juščenkos rėmėja.

• 2005 m. buvo paskirta Ukrainos ministre pirmininke. Tačiau santykiai su prezidentu V.Juščenka pablogėjo.

• 2010 m. prezidento rinkimuose susigrūmė su V.Janukovyčiumi, tačiau pralaimėjo.

• 2011 m. buvo įkalinta už mokestinį sukčiavimą ir neteisėto sandorio su Rusijos "Gazprom" sudarymą.

• 2014 m. vasarį po protestų Kijeve paleista į laisvę.

P. Porošenka

• Gimė 1965 m. Bolhrado mieste, Odesos srityje.

• 1989 m. baigė Kijevo valstybinį universitetą, įgijo ekonomisto išsilavinimą.

• Baigės universitetą ėmėsi kakavos pupelių verslo. Po SSRS žlugimo įsigijo kelias Ukrainos konditerijos įmones. Sujungęs jas įkūrė "Roshen" grupę, šiuo metu didžiausią Ukrainos konditerijos įmonę.

• Turtą susikrovė iš šokolado verslo. Ukrainoje dažnai vadinamas šokolado baronu.

• Pasak "Forbes", P.Porošenks turtas vertinamas 1,3–1,6 mlrd. JAV dolerių. Jis yra septintas pagal turtą Ukrainos oligarchas.

• Į politiką žengė 1998 m. Iš pradžių priklausė Socialdemokratų partijai, tačiau 2000 m. atsiskyrė nuo bendražygių ir įkūrė savo partiją "Solidarumas".

• 2001 m. P.Porošenka perėjo į Ukrainos regionų partiją, kurią padėjo įkurti, tačiau 2002 m. galiausiai pasirinko Viktoro Janukovyčiaus priešininko Viktoro Juščenkos stovyklą.

• P.Porošenka buvo vienas turtingiausių V.Juščenkos rėmėjų. Pasak žiniasklaidos, būtent jis buvo vienas svarbiausių oranžinės stovyklos finansinių rėmėjų.

• Po 2004 m. Oranžinės revoliucijos buvo paskirtas Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos vadovu.

• Vėliau buvo paskirtas Ukrainos nacionalinio banko vadovu, o nuo 2009 iki 2010 m. dirbo Ukrainos užsienio reikalų ministru.

• 2012 m. P.Porošenkai pasiūlytas prekybos ir ekonomikos ministro portfelis.

Jungtinės Ukrainos Valstijos: realybė ar fantazija?

Kaip pakeisti Ukrainos santvarką, kad šalis nesubyrėtų į šipulius? Luhansko, Donecko sritys jau pasiskelbė "liaudies respublikomis". Ar įmanomas rytinių, pietinių ir vakarinių šalies regionų dialogas?

Ukrainos prezidento rinkimų favoritu vadinamas verslo magnatas Petro Porošenka mano, kad Ukrainai nepavyks išvengti konstitucinių reformų.

Tačiau, jo teigimu, šalis turi likti vientisa. Rytiniams ir pietiniams regionams turėtų būti suteikiami didesni įgaliojimai, tačiau Ukraina, anot P.Porošenkos, negali tapti federacinė.

Kijeve daugelis mąsto panašiai. Laikinasis Ukrainos vadovas Oleksandras Turčynovas pažymėjo, kad konstitucinė šalies santvarka keisis, tačiau federalizacijos principo bus atsisakyta. Esą to reikalauja Kremlius, kuris nori daryti įtaką rytiniams regionams.

Vertinant daugelio Ukrainos prezidento rinkimų dalyvių pareiškimus, federacijos šalininkų – mažuma.

Federacijos idėją palaiko tik Regionų partijos atstovas Mikhailas Dobkinas, Komunistų partijos vadovas Petras Simonenka.

Pasak jų, federacija išgelbėtų Ukrainą nuo skilimo.

Serhijus Tihipka, trečias pagal populiarumą kandidatas į šalies prezidentus, dar 2009 m. kalbėjo, kad federacijos scenarijus – įmanomas, net sveikintinas.
"Gerai paruoštas ir veikiantis federacijos mechanizmas mums būtų į gera", – tada tvirtino politikas.

Tačiau šiuo metu jo pozicija gerokai pasikeitusi.

"Bandymai spręsti Ukrainos problemą federacijos pagrindu tik sunaikins šalį. Tai – prastas scenarijus. Tačiau, akivaizdu, yra jėgų, kurios labai norėtų, kad taip įvyktų", – 2014 m. kalbėjo S.Tihipka.
Kodėl Kijevo valdžia sako "taip" didesniems regionų įgaliojimams, tačiau taria griežtą "ne" federacijai?

Pasak Julijos Tymošenko, federacijos idėja nepriimtina, nes suteiktų daug galių išorės veikėjams spręsti reikalus Ukrainos regionuose.

Kad federacijos idėja – Kremliaus projektas mano daugelis Kijevo politikų.

Tačiau Maskva neigia, kad bando perrašyti Ukrainos konstituciją palankiai sau.

Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas pažymėjo, kad Ukrainoje negali toliau veikti dabartinė santvarka.

"Centralizuota valdžia Ukrainoje nebeveikia. Sistemą sugriovė politinis kataklizmas. Federalizacija – būdas, kaip padaryti, jog kiekvienas Ukrainos regionas valstybėje jaustųsi patogiai."

Pasak neoficialių šaltinių, Ukrainos konstituciją bandoma perrašyti remiantis Vokietijos pavyzdžiu.

Pagrindiniame Vokietijos dokumente numatyta, kad nė vienas federacinis subjektas negali atsiskirti nuo valstybės, tačiau yra nuostata, kad po referendumo galimi teritoriniai pokyčiai tarp Vokietijos žemių.

Iš viso pasaulyje yra 24 federaciniai modeliai. Belgijoje egzistuoja daugiapakopė federacinė sistema. Taip užtikrinamos flamandų ir prancūzų kalbomis šnekančių regionų teisės.

Federacinė santvarka egzistuoja Bosnijoje ir Hercegovinoje. Čia valdžią dalijasi serbų ir musulmonų-kroatų bendruomenės. Centrinė valdžia kontroliuoja finansų ir užsienio politiką, tačiau skirtingi regionai turi savo vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teismų valdžias.

Tiesa, nei Belgijoje, nei Bosnijoje ir Hercegovinoje federacinės santvarkos negarantuoja šalių stabilumo.

Jungtinės Valstijos – dar vienas federacijos pavyzdys. Tiesa, JAV viceprezidentas Joe Bidenas, lankydamasis Kijeve, neužsiminė, kad jo valstybės valdymo modelis galėtų būti pavyzdžiu Ukrainai.