Pereiti į pagrindinį turinį

Kazachstanas: laikas mūryti sienas, laikas grįsti kelius

2009-12-19 10:07
Ambicijos: tuščioje vietoje pastatę savo naują sostinę Astaną kazachai turi daug didesnių tikslų.
Ambicijos: tuščioje vietoje pastatę savo naują sostinę Astaną kazachai turi daug didesnių tikslų. / Gino Dabašinsko nuotr.

Kazachstanui, švenčiančiam savo valstybinę šventę gruodžio 16-ąją, iškilmės paprastai sutampa su metų rezultatų aptarimu. Šie metai šaliai nebuvo lengvi.

Sunkūs metai

Naftos, dujų kainos, nuo kurių nemaža dalimi priklauso šios Centrinės Azijos šalies ekonomika, svyravo, bankų sektorių krėtė karštinė, stojo statybos, į šalies ūkį teko įlieti daugiau kaip pusę šalies stabilizacinio fondo lėšų, mažne 20 mlrd. JAV dolerių (apie 48 mlrd. litų), tačiau ekonomikos krytį vis dėlto pavyko suvaldyti ir metus Kazachstanas baigia iš esmės be nuostolių, netgi matyti nedidelis augimas.

Nors tokios padėties galėtų pavydėti nemažai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių, dabar išgyvenančių ne pačius geriausius laikus, Kazachstanas santūriai vertina savo laimėjimus ir orientuojasi į ekonominio augimo pagreičio nepraradusią kaimynę Kiniją.

Neliečiamos atsargos

Miglotai prisimenantiems vadinamąjį suverenitetų paradą, išsyk po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje nuvilnijusį per didžiumą tuomečių sovietinių respublikų, galėtų pasirodyti keista, kodėl Kazachstanas dar gerą trejetą mėnesių laukė ir savo valstybės nepriklausomybę oficialiai paskelbė tik pačioje metų pabaigoje, gruodžio 16-ąją.

Nors, tiesą sakant, nieko itin keista čia nėra. Nursultano Nazarbajevo Kazachstanas visuomet išsiskyrė atsargia, gerai pasverta, apgalvota politika – ir tuomet, prieš dvidešimt metų, ir dabar. Daugiataučiam ir įvairių konfesijų Kazachstanui staigi sovietinės sistemos griūtis galėjo lemti didžiulį, netgi fatališką, sukrėtimą. Juk iš sovietinės imperijos Kazachstanas gavo įvairiopą palikimą.

Viena vertus, kazachų žemė (beje, pagal plotą Kazachstanas yra devinta valstybė pasaulyje) yra nepaprastai turtinga naudingųjų iškasenų – kartais net sakoma, kad Kazachstane įmanoma rasti visus cheminius elementus, esančius periodinėje D.Mendelejevo cheminių elementų lentelėje. Sovietiniais laikais nemaža dalis gamtos išteklių buvo išžvalgyta, inventorizuota ir tarsi pasilikta atsargai (anuomet tai vadindavo NZ, arba "neprikosnovenyj zapas") – gal kada prireiks, sunkesniems laikams atėjus. Imperijai subyrėjus, Kazachstanui taip pat atiteko ir išžvalgytų išteklių žemėlapiai, todėl nereikėjo į talką kviestis užsienio bendrovių, kurios už tai, kad ištirtų, paprastai reikalauja priimti jas į bendraturčius.

Gebėjimas laviruoti

Kita vertus, Kazachstanas paveldėjo ir kitų dalykų – ne tik gamtos turtus. Šalyje, kurioje gyvena daugiau nei šimtas įvairių tautybių žmonių, įmanoma sutikti visų pagrindinių konfesijų atstovų.

Ne paslaptis, kad būtent Kazachstane, vienintelėje iš buvusių sovietinių respublikų, vadinamosios "prigimtinės tautos ("titul'noj nacii") atstovų buvo mažiau kaip pusė. 1989 m. surašymo duomenimis, kazachų Kazachstane tebuvo 6,7 mln. – tik kiek daugėliau nei rusų (6 mln.). O kur dar ukrainiečiai, uzbekai, uigūrai, totoriai? Ir nuo Pavolgio suvežti vokiečiai, kurių dar ir dabar likę bene 0,5 mln., o tuomet buvo daugiau kaip 1,5 mln.

Po dviejų N.Nazarbajevo valdymo dešimtmečių kazachų skaičius šalyje gerokai padidėjo. Šių metų surašymo duomenimis, kazachų yra 11 mln., ir tai sudaro 68 proc. visų gyventojų. Rusų sumažėjo perpus, jų likę tik 3 mln., tačiau rusų išvažiavimas (arba subtilus išstūmimas) iš šalies nieku gyvu nesugadino valstybinių Kazachstano ir Rusijos santykių. Žinoma, būta ir tam tikros įtampos, tačiau dėl subalansuotos N.Nazarbajevo politikos Rusija išliko tarp artimiausių ir strateginių Kazachstano partnerių – greta ES (pagal prekybos apimtį ES yra pagrindinė Kazachstano partnerė), Kinijos, kaimynių Centrinės Azijos valstybių (Uzbekijos, Turkmėnijos, Kirgizijos) ir, žinoma, Jungtinių Valstijų. Beje, būtent JAV buvo pirmoji valstybė, 1991 m. pabaigoje pripažinusi Kazachstano nepriklausomybę.

N.Nazarbajevas, tuometis Kazachstano komunistų partijos pirmasis sekretorius, ilgai priešinosi sovietinės imperijos galutinio demontažo idėjai ir po 1991 m. rugpjūčio pučo dar kurį laiką primygtinai siūlė svarstyti naujos sąjunginės, unitarinės valstybės idėją.

Nacionalinių valstybių radimasis posovietinėje, dirbtinėmis sienomis išraižytoje erdvėje, kurioje aktyviai veikė išcentrinės jėgos, N.Nazarbajevui atrodė ganėtinai pavojingas dalykas – ypač Kazachstanui. Juolab tradicine etnine ir konfesine įvairove išsiskyręs Kazachstanas buvo paveldėjęs ir dalį imperijos branduolinio potencialo.

Ir tik po 1991 m. gruodžio 8 d. Belovežo susitikimo, kuriame Rusijos vairininkas Borisas Jelcinas, Ukrainos lyderis Leonidas Kučma ir Baltarusijos vadovas Stanislavas Šuškevičius (N.Nazarbajevas susitikime nedalyvavo, o gal net nebuvo pakviestas) sutarė formaliai panaikinti Sovietų Sąjungą, Kazachstanas ėmė aktyviai rengtis naujam istoriniam etapui. 1991 m. gruodžio 10 d. N.Nazarbajevas davė prezidento priesaiką, o gruodžio 16 d. Kazachstano valstybės vadovas pasirašė įstatymą "Dėl Kazachstano Respublikos valstybinės nepriklausomybės". (Dar po penkių dienų tuometėje Kazachstano sostinėje Almatoje įvyko visų buvusių sovietinių respublikų (išskyrus Baltijos šalis ir Gruziją) vadovų susitikimas, kuriame gimė Nepriklausomų valstybių sandrauga. Todėl būtent gruodžio 16-oji laikoma Kazachstano valstybingumo diena.

Pirmas įspėjimas imperijai

Įdomu, kad ši svarbi Kazachstanui diena susijusi su įvykiu, kurį tam tikra prasme galima būtų laikyti nepriklausomybės priešaušriu.

1986 m. gruodžio 16 d., po rekordiškai trumpo Kazachstano komunistų partijos Centro komiteto plenumo (jis tetruko 18 minučių) iš partijos pirmojo sekretoriaus posto buvo pašalintas Dinmuchamedas Kunajevas ir į jo vietą įsodintas Michailo Gorbačiovo "kadras" Genadijus Kolbinas.

22 metus savo kėdėje išbuvęs D.Kunajevas ir jo aplinkos žmonės buvo kaltinami itin plataus masto korupcija, todėl dar tik pusantrų metų valdžiusio SSKP CK generalinio sekretoriaus M.Gorbačiovo logiką galima buvo suprasti – kazacho D.Kunajevo įpėdinis rusas G.Kolbinas buvo vadinamasis variagas, atsiųstas iš Uljanovsko ir su vietos komunistine nomenklatūra tiesmukai nesusijęs.

Vadybos, biurokratijos požiūriu toks žingsnis, matyt, buvo teisingas. Vis dėlto tai buvo precedento neturintis kadrinis ėjimas (paprastai sovietinių respublikų komunistų partijų pirmieji sekretoriai būdavo iš vietos elito ir tik antrieji – rusai, atsiųsti iš kitur, dažniausiai iš Maskvos), kuris dar tą pačią dieną sukėlė didžiulę reakciją.

Reikšdami savo pasipiktinimą valdžios sprendimu, žmonės (daugiausia jaunimas, studentija) netikėtai išėjo į gatves. Žinoma, stichiškai kilęs nepasitenkinimas (iš Almatos jis persimetė į kitus miestus ir akimoju išplito po visą šalį) jau kitą dieną buvo žiauriai numalšintas. Tuomet oficialiai buvo pranešta apie tris žuvusius ir keliasdešimt suimtų. Tačiau JAV Kongreso duomenimis, per Želtoksano (kaz. "želtoksan" – gruodis) įvykius žuvo apie 200 žmonių, suluošinta ar kitaip sužalota apie 8,5 tūkst. Protesto akcijose visoje šalyje dalyvavo 30–40 tūkst. kazachų, kurių dauguma vėliau vienaip ar kitaip nukentėjo: buvo išvyti iš darbo, pašalinti iš mokyklų, išmesti iš universitetų.

Istoriškai žvelgiant, Želtoksanas buvo pirmasis tokio masto viešas mitingas, kuriame greta atvirai nacionalistinių šūkių jau atsirado susijusių su politiniu suverenitetu ir atsiskyrimu nuo Maskvos. Ir galbūt simboliška, kad lygiai po penkerių metų, būtent tądien, gruodžio 16 d., Kazachstanas tapo nepriklausoma valstybe. Kad dabar, prie Naujosios aikštės (anuomet turėjusios Brežnevo aikštės vardą) stovi monumentas, pavadintas "Nepriklausomybės aušra".

Šiuo požiūriu Kazachstanas išties galėtų būti vadinamas šalimi, kuri pirmoji metė akmenį į sovietinės imperijos tvirtovę, pirmoji pradėjo griauti Sovietų Sąjungą. Kita vertus, Kazachstanas lygia greta galėtų būti laikomas šalimi, kuri iki pat paskutinės akimirkos stengėsi išsaugoti konstruktyvų (pirmiausia, žinoma, ekonominį, tačiau ir politinį) sovietinės imperijos palikimą.

Iškalbingi faktai

Pabaigoje – du iškalbingi faktai, susiję gal tik asociatyviai, tačiau liudijantys Kazachstano vietą ir, matyt, geopolitinį vaidmenį, kuris toli gražu dar nėra iki galo suvaidintas.

1991 m. gruodžio 26 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba, kuriai pirmininkavo žinomas kazachų rašytojas Anuras Alimžanovas (po ilgų debatų būtent jam, kaip Kazachstano atstovui, buvo patikėta ši misija), priėmė oficialią deklaraciją dėl Sovietų Sąjungos ir visų oficialių jos institucijų panaikinimo.

2010 m. sausio 1 d. pradės veikti bendra Kazachstano, Rusijos ir Baltarusijos muitų erdvė – idėja, kurią Kazachstano prezidentas N.Nazarbajevas mėgino įtvirtinti kone visą savo prezidentavimo laikotarpį.

Laikas mėtyti akmenis ir laikas juos rinkti. Rinkti ne tam, kad mūrytume sienas, o tam, kad grįstume kelius. Tarp Azijos ir Europos. Tarp Rytų ir Vakarų. Tarp praeities ir ateities.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų