Netoli Černobylio sarkofago sumanyta pastatyti net penkias naujas branduolines elektrines. Siekdamos kiekviena savo tikslų valstybės ignoruoja pavojų ir netikslingumą, rašo Vokietijos transliuotojo "Deutsche Welle" naujienų svetainė.

Renesansas tik retorinis

Po Černobylio katastrofos maždaug dvidešimt metų niekas net nenorėjo girdėti apie naujas branduolines elektrines. Dabar netoli Černobylio elektrinės sarkofago planuojama jų pastatyti net penkias: po vieną Lietuvoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, o Lenkijoje – net dvi.

Augantys ekologiniai reikalavimai, raginimai mažinti anglies dvideginio išmetimą ir stabdyti klimato kaitą privedė prie to, kad daugelis vėl pradėjo priskirti uraną prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Europos Komisija kalba apie būtinybę plėtoti branduolinę energetiką. Tarptautinė atominės energetikos agentūra prognozuoja, kad 2030 m. Rytų Europoje branduolinės elektrinės gamins dvigubai daugiau elektros nei dabar.

Vokietijos politologas, Europos politikos instituto ekspertas Severinas Fischeris kol kas pastebi tik retorinį branduolinės energijos renesansą. Jo manymu, artimiausioje ateityje gali būti įgyvendinta tik nedaugelis projektų, nes šioje srityje ir šiame regione susiduria net keli konfliktai.

Politika užgožia ekonomiką

"Energetikos politikoje Rytų Europos valstybės, skirtingai nei Vakarų šalys, mato ne rinkos instrumentą, o savo įtakos, vaidmens stiprinimo veiksnį, – tvirtino S.Fischeris. – Jeigu padėtis nesikeis ir jėgos veiksniai toliau vaidins didelį vaidmenį, problema taps dar opesnė, o elektra – brangesnė, nes kiekvienas dalyvis galvoja tik apie save, savo interesus."

Priešingai, bendradarbiavimas didina efektyvumą ir pelną, mažina išlaidas, ypač statybų, aiškino S.Fischeris. Jis įsitikinęs, kad jeigu valstybės galvotų apie ilgalaikę perspektyvą, vadovautųsi rinkos kriterijais, nustatytų elektros poreikį, atsižvelgtų į saugumo reikalavimus, suinteresuotos pusės rastų visiems tinkamą sprendimą.

Kiekvienas žiūri savo

Tačiau tai yra mažai tikėtina, nes kiekviena valstybė prie šios problemos atėjo savo keliu. Sovietmečiu pastatyta Ignalinos atominė elektrinė po to, kai Lietuva įstojo į ES, buvo pasmerkta, nes neatitiko vakarietiškų saugumo standartų. Bet ją uždarius valstybė iš karto pajuto elektros energijos deficitą.

Lenkija nori statyti branduolines elektrines vadovaudamasi ekologiniais reikalavimais, galiojančiais ES. Anglis čia neturi perspektyvų, todėl Lenkija priversta galvoti, kaip restruktūrizuoti energijos sektorių.

Kaliningrado srityje uždarius Ignalinos atominę elektrinę irgi pradėjo trūkti elektros. Be to, kai Baltijos šalys įstojo į ES ir pradėjo integruotis į Europos energetikos tinklus, sovietiniais laikais sukurtas energijos tinklas pradėjo byrėti.

Baltarusija irgi iš dalies priklausė nuo Ignalinoje gaminamos elektros, kurios jau nebėra. Siekdamas būti nuo nieko nepriklausomas Minskas nori turėti savo branduolinę elektrinę.

Elektrinių bus per daug

Europos Parlamento ekologijos komisijoje dirbantis S.Fischeris tvirtina, kad, atsižvelgiant į potencialius regiono poreikius, penkių branduolinių elektrinių šiam Europos kampeliui yra per daug.

Tiesa, valstybės deklaruoja, kad elektrinės dirbs ir eksportui, kitaip tariant, aprūpins elektra ir kitas Europos šalis. Tai reiškia, kad tarp jų atsiras didelė konkurencija, kuri mažins kainas. Vadinasi, norėdamos gauti pelno valstybės vėlgi turėtų vienyti jėgas.

Didelį susirūpinimą S.Fischeriui kelia ir saugumo klausimas: kaip sukurti bendras saugumo normas ir priversti Rusiją bei Baltarusiją laikytis ES reikalavimų? Ne ką paprastesnė yra branduolinių atliekų saugojimo problema. Jos dar niekas pasaulyje nesugebėjo išspręsti. Radioaktyviųjų atliekų saugyklų savo teritorijoje niekas nenori, o laikinos saugyklos kelia papildomų bėdų ir naujų pavojų.