Ji Izraelyje buvo varginga imigrantė iš Rusijos, jis – pasiturintis vokietis verslininkas. Vokietijos žurnalas "Der Spiegel" pasakoja Veros ir Walterio istoriją, kurioje susipynė skurdas, skausmas, neviltis ir prekyba organais.

Buvo likę keli mėnesiai

Šie žmonės tarpusavyje neturėjo nieko bendra. Jie priklausė skirtingoms kultūroms, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir niekada nebuvo susitikę. Vienintelis juos sujungęs dalykas buvo neviltis.

2008-aisiais 74 metų verslininkas iš Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės nusprendė paminti įstatymus ir moralės normas, kad išgelbėtų savo gyvybę. Verslininkas buvo vardu Walteris, nuo 50 metų jį kamavo aukštas kraujospūdis. 20 metų jis buvo priverstas vartoti stiprius vaistus, bet galiausiai nusilpnino inkstus, kurių funkcija yra šalinti toksinus iš kraujo. Walteriui prireikė dializės.

Deja, organizmas į šią procedūrą reagavo labai prastai, vyras kentėjo spazmus ir skausmus. Atsirado ir širdies sutrikimų, gydytojai darė vieną operaciją po kitos. Suprastėjo imuninė sistema, taip pat psichinė būklė.

Gydytojai pasakė, jog pacientas gyvens tik keletą mėnesių. Walteris žinojo, kad eilėje gauti naują inkstą jis yra vienas paskutinių ir kad laukti tektų bent keletą metų. Verslininko šeimos nariai piktinosi vis labiau. Vokietijos gydytojai jiems atrodė lyg dializės mafija, kuriai rūpi tik kasmet išplėšti 70 tūkst. eurų (240 tūkst. litų) už vaistus ir procedūras.

Bet tuomet Walterio giminaičiai per televiziją pamatė dokumentinį filmą apie prekybą organais. Žurnalistai griežtai kritikavo šią neteisėtą veiklą, bet, Walterio sveikatai kasdien blogėjant, filme rodomi nusikaltėliai ėmė atrodyti kaip vieninteliai įmanomi gelbėtojai. Verslininko šeimos nariai kreipėsi į žurnalistus ir pabandė susisiekti su organų prekeiviais.

Skelbimas: "Ieškomi donorai"

2008 m. liepą Walteris išskrido į Stambulą, kur turėjo susitikti su tarpininku. Iš ten vokietis propeleriniu lėktuvu buvo nuskraidintas į Kosovą. Tuo pačiu lėktuvu skrido 50-metė viešbučio kambarinė iš Izraelio Vera Ševdko. Moteris vos prieš keletą mėnesių buvo emigravusi iš Maskvos, palikusi 10-metę dukrą su buvusiu vyru.

V.Ševdko Izraelyje tikėjosi geresnio gyvenimo, bet buvo įklampinta į skolas. Gyvenimas Tel Avive kainuoja brangiai, dukra Nastia kiekvieną kartą verkdavo į telefono ragelį, o kambarinės atlyginimo nepakako nei skrydžiams namo, nei galimybei atsivežti dukrą į Tel Avivą.

Kartą autobusų stotyje V.Ševdko paėmė nemokamą rusišką laikraštį ir jame pamatė skelbimą: "Ieškomi inkstų donorai." Skelbime žadėtas dosnus atlygis, jame buvo nurodytas telefono numeris. Paskambinus atsiliepęs vyras pažadėjo 10 tūkst. dolerių (28 tūkst. litų), ir moteris sutiko.

Pirmą kartą ji Walterį pamatė Stambule. Susitikimas buvo trumpas. Po to ji vėl pamatė jį stovintį priekyje eilėje prie muitinės. Pasak V.Ševdko, vyras buvo aukštas, už rankos laikė žmoną. Walteris ir Vera tarpusavyje nekalbėjo, bet keliavo ten pat – į kliniką "Medicus", esančią Kosovo sostinės pakraštyje.

Liko randas ir skausmas

Šiandien apie atliktą operaciją moteriai primena ne tik 15 cm randas kairėje pilvo pusėje, bet ir nuolatinis skausmas dešinėje, kur likęs inkstas atlieka dviejų darbą.

Ji iki šiol prisimena tą dieną, kai paskambino skelbime nurodytu numeriu ir Tel Avivo autobusų stoties kavinėje susitiko su maždaug 30-ies metų mėlynakiu vyru, kuris kalbėjo rusiškai. Jis paklausė, kokia yra jos kraujo grupė ir bendra sveikatos būklė.

Kitame susitikime dalyvavo dar dvi moterys, potencialios donorės. Vyras rodė joms savo randą ir aiškino, kad puikiai jaučiasi su vienu inkstu, taip pat kad daugybė žmonių, įkaitant jo paties močiutę, su vienu inkstu išgyvena iki 80 metų.

Bet realybė visai kitokia: organus išimti labai pavojinga tiek donorams, tiek recipientams, nes kyla ŽIV, hepatito ir kitokių ligų grėsmė. Kentėdama skausmus V.Ševdko dabar supranta, kad parduoti inksto nereikėjo.

Atidavė dukrai pusę gyvenimo

Po Veros ir Walterio sandorio praėjo ketveri metai. Nors apie jį tapo žinoma teisėsaugai, tiek dalyviai, tiek pagalbininkai liko nenubausti.

Walteris dabar serga odos vėžiu. Su Veros inkstu jis išgyveno gerokai ilgiau, nei jam prognozavo gydytojai. Verslininkas atsisakė bendradarbiauti su teisėsauga, šeima paskubėjo sunaikinti visus popierius ir kitus įkalčius.

V.Ševdko, Prištinos ligoninėje gavusi voką su 8100 dolerių (23 tūkst. litų), atskraidino dukrą į Tel Avivą. 15-metė Nastia žino, ką padarė jos motina.

"Ji atidavė man pusę gyvenimo", – sakė paauglė, kuri dabar stengiasi nevarginti ir nejaudinti mamos, nors tai pavyksta ne visada. Nastia džiaugiasi nauju gyvenimu ir užaugusi nori tapti gydytoja, kad galėtų rūpintis motina.

V.Ševdko pasakojo, kad, be skausmo, dažnai jaučia silpnumą. Organų prekeiviai sakė, kad jai tereikės nueiti į ligoninę, kur gydytojai suteiks visą pagalbą, reikalingą po operacijos. Bet moteris to nepadarė, nes medicinos paslaugos kainuoja brangiai. 8100 dolerių seniai nebėra. Vera išleido juos dukrai, skoloms sumokėti, dar nusipirko drabužių iš Kinijos. Vokas ištuštėjo jau po trijų mėnesių.