– Antrąją sausio savaitę Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis per susitikimą Briuselyje bandė sušvelninti jau ilgą laiką tarp Briuselio ir Varšuvos tvyrančią įtampą. Po pokalbių tiek Lenkijos vyriausybės vadovas, tiek Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude`as Junckeris teigė, kad dvišaliai santykiai gerėja. Vis dėlto apžvalgininkai teigia, kad esminė nesutarimų priežastis nepasikeitė bei greičiausiai ir ateityje niekur nedings.

– Šis susitikimas buvo didesnio Lenkijos diplomatinio plano dalis. Lenkijos premjeras M. Morawieckis naudoja tam tikrą apžavėjimo diplomatijos taktiką. Jis siekia sudaryti įspūdį, kad Lenkijos ir ES institucijų santykiai vis dar išgyvena teigiamą etapą, nors EK ir pradėjo 7-ojo straipsnio procedūrą.

Atrodo, kad Lenkijos vyriausybė siekia sudaryti įspūdį, jog padėtis dėl 7-ojo straipsnio yra tik šalutiniai įvykiai. Atrodo, lyg Lenkijos valdžia siųstų tokią žinią: „Taip, yra tam tikrų nesutarimų su ES, bet tai nestabdo glaudaus mūsų bendradarbiavimo kitais svarbiais kasdieniais klausimais, o Lenkija vis dar aktyvi, įsipareigojusi ir svarbi narė, nepaisant 7-ojo straipsnio proceso.

– Ar susitikimas iš tikrųjų bent kiek iš tiesų sušvelnino santykius tarp Lenkijos ir ES, ar tai labiau paradinis veiksmas?

– Iš diplomatinės pusės taip, bet kokiu atveju kalbėjimas, dialogas yra gerai. Komisijos pirmininkas J.-C. Junckeris jau kurį laiką nenoriai kalba dėl 7-ojo straipsnio procesų Lenkijos atžvilgiu, kaip, pavyzdžiui, viceprezidentas Francas Timmermansas – tai, galima sakyti, yra jo projektas. O J.-C. Junckeris nerodo didelio noro tęsti procedūras ir yra daug atsargesnis dėl tolesnių veiksmų. Be to, J.-C. Junckeris suinteresuotas remti Lenkijos vyriausybę.

– Prieš išvyką į Briuselį Lenkijos premjeras M. Morawieckis atleido kelis prieštaringiausiai vertinamus ministrus – užsienio reikalų, gynybos ir aplinkos, kaip manoma, taip siekdamas pataisyti santykius su Briuseliu. Vis dėlto, anot apžvalgininkų, to Lenkijai tikrai neužteks įkalbėti EK sustabdyti procedūrą dėl 7-ojo straipsnio. Briuselis jau anksčiau teigė, kad drausminė procedūra būtų atšaukta tik tada, jei būtų atsižvelgta į kritiką dėl Varšuvos vykdomų teisinės sistemos reformų, dėl kurių ir pradėta svartyti, kaip sudrausminti Lenkiją.

– Abiejų pusių problema ta, kad klausimas dėl 7-ojo straipsnio niekur nedings, nes jis jau aktyvuotas, kol EK nepriims sprendimo. Be to, ir esminiai nesutarimai dėl šio proceso priežasties niekur nedingo. Kai M. Morawieckis tapo Lenkijos vyriausybės vadovu, jis aiškiai leido suprasti, kad Lenkijos valdžia neketina atšaukti teisinės šalies sistemos reformos įstatymo, dėl kurio ir kilo nesutarimai.

Viena vertus, jis nori palaikyti atvirą dialogą ir pademonstruoti, kad Lenkija yra įvykių centre. Tačiau jis net neketina atšaukti teisinės sistemos reformos – tai buvo viena esminių valdžios programos dalių.

Jis daro viską, ką gali, kad paaiškintų, kodėl reforma reikalinga, ir, galima sakyti, daro geriau nei prieš jį buvusi vyriausybės vadovė. Vien dėl to, kad jis turi neblogų ryšių su Vakarų elitu ir moka su juo bendrauti.

– Ar galima sakyti, kad jis lankstesnis nei prieš ji buvusi premjerė Beata Szydło?

– Nemanau. Vien dėl to, kad jis tikrai nepakeis pozicijos dėl teisinės sistemos reformos. Taip pat nemanau, jog jis turi ką pasiūlyti EK, kad įkalbėtų ją atsisakyti tolesnių veiksmų dėl 7-ojo straipsnio. Net jeigu nuotaika keistųsi ar stiprėtų bendradarbiavimas kitais klausimais, net jeigu jam pavyksta sudaryti įspūdį, kad yra lankstus, jis tikrai nekeis pozicijos šiuo klausimu, ir galiausiai EK įvyks susidūrimas.

– Susidūrimas įvyktų toliau tęsiantis procesams po ES sutarties 7-ojo straipsnio aktyvavimo. Ši procedūra dar niekada anksčiau nebuvo naudota ES narės atžvilgiu. 7-asis straipsnis numato vadinamąjį „branduolinį variantą“, kai gali būti sustabdyta valstybės narės balsavimo teisės priimant ES sprendimus.

– Galimi du scenarijai. Vienas jų – sakykim, EK nuspręstų nutraukti veiksmus dėl 7-ojo straipsnio. Iš karto, kai jis buvo aktyvuotas, EK žadėjo peržiūrėti sprendimą po trijų mėnesių. Mano nuomone, tokia tikimybė labai maža, nes EK jau nuėjo per toli, kad atsitrauktų, o pati Lenkija irgi neatrodo linkusi nusileisti.

Realiausias variantas toks. Jei per Europos Tarybos balsavimą mažiausiai šešios šalys palaikytų Lenkiją ir blokuotų procedūrą, ji būtų sustabdyta. Yra kelios galimos tokios šalys. Jūsų pačių premjeras teigė nepritariantis sankcijoms Lenkijai, tai galėtų būti ir Kroatija, Bulgarija, Rumunija, galbūt net Didžioji Britanija, kuri vis dar turi balsavimo teisę Taryboje, ar netgi Ispanija būtų tarp šalių, kurios mano, kad, jei būtų imamasi priemonių prieš Lenkiją, niekas negalėtų užtikrinti, kad EK nesiimtų sankcijų ir prieš jas. Tačiau ir tai mažai tikėtina.

Tarptautiniu mastu vis labiau stiprėja Lenkijos įvaizdis, kad ji nebėra tradicinė bendrijos narė ir tampa išsišokėle, kad Lenkija dabar yra gana kebli narė.

Lyderės – Prancūzija ir Vokietija – labai aiškiai pasakė, kad rems EK šiuo klausimu. Manau, didžioji dalis paseks šių valstybių pavyzdžiu. Tada šalys lauks antrojo žingsnio – kad prieš Lenkiją būtų priimtos sankcijos, šalys narės turi balsuoti vieningai. Vengrija neabejotinai balsuos prieš ir blokuos bet kokius veiksmus. Čia viskas ir pasibaigtų. Nebent Vengrija pakeistų nuomonę, bet kol kas taip tikrai neatrodo. Nors politikoje niekada negali būti tikras, tačiau tokių galimybių labai mažai.

– Kaip procesai dėl 7-ojo straipsnio jau paveikė Lenkijos įvaizdį?

– Tarptautiniu mastu vis labiau stiprėja Lenkijos įvaizdis, kad ji nebėra tradicinė bendrijos narė ir tampa išsišokėle, kad Lenkija dabar yra gana kebli narė. Žinoma, Lenkijos vyriausybė pasakytų, kad tokią kainą tenka mokėti norint apginti šalies nacionalinius interesus ir priimant šaliai esą labai reikalingas reformas, kurios nepatinka ES. Būtent todėl dabar premjeras M. Morawieckis ir pradėjo diplomatinius veiksmus.

Šalies viduje visai kitoks vaizdas. Vyriausybė stengiasi pabrėžti, kad susiklosčiusi situacija yra suverenumo gynybos klausimas. Tokia valdžios retorika į keblią padėtį pastato šalies opoziciją. Atrodo, kad ši tarsi skatina išorines jėgas kištis į šalies vidaus reikalus.

Trumpuoju periodu dabar vykstantys nesutarimai valdančiajai partijai nepadarys jokios žalos. Galbūt ji net išloš, kaip sakiau, opozicijai patekus į keblią padėtį.

– Nors Varšuvos santykiai su Briuseliu įtempti, naujausios apklausos rodo rekordines lenkų paramos narystei aukštumas. Daugiau nei 92 proc. lenkų palaiko šalies narystę ES ir tik 8 proc. jų norėtų, kad Lenkija iš jos pasitrauktų.

– Tačiau yra komentatorių, kurie teigia, kad, nors palaikančiųjų ES daug, jų parama paviršutiniška. Kitos apklausos rodo, kad daugybė žmonių nepatenkinti dėl to, jog Briuselis neva kišasi į Lenkijos vidaus reikalus. Taip pat lenkai yra gana tvirtai nusiteikę prieš euro įvedimą, didelė dalis lenkų neigiamai vertina ES migracijos kvotas, net jeigu jų nesilaikymas reikštų finansines sankcijas. Nemaža dalis lenkų teigia, kad jie pritartų pasitraukimui iš bendrijos, jei tai padėtų išvengti imigracijos.

Dabar lenkų požiūris į tai, ką gali duoti ES, tapo daug praktiškesnis. Romantikos, palyginti su tuo, kokia ji buvo narystės pradžioje, liko mažai. Tada įstojimas reiškė grįžimą į Europą, lenkai tai laikė istoriniu žingsniu. Dabar, ypač tarp jaunų lenkų, daugėja euroskeptikų. Jei narystės kaina taps didesnė nei nauda, jų tik daugės. Būtent dėl to politikams, formuojant diskursą, labai svarbu jau dabar pasakyti, kas dėl to būtų kaltas.

– Galbūt iš tokių vienas kitam prieštaraujančių statistikos duomenų galime spręsti, kad Lenkijos visuomenė yra labai susiskaldžiusi?

– Tiesa. Tas suskirstymas yra visur. Tai galime matyti politinio, kultūrinio elito sluoksniuose, akademiniame pasaulyje. Dalis akademikų Lenkijoje arba labai stipriai palaiko vyriausybę, arba smarkiai ją kritikuoja. Tai matome visoje visuomenėje. Klausimas, dėl kurio lenkai nėra susiskaldę ir išlieka vieningi, – dauguma nori likti ES. Dėl to abejonių nėra. Šiuo klausimu matome beveik vieningą sutarimą. Būtent todėl politikai ir stengiasi reikalus tvarkyti taip, kad jokiu būdu neatrodytų, jog Lenkija stovi ant slidaus skardžio ir gali paslysti žemyn išstojimo iš ES link.

Jeigu jie sudarytų įspūdį, kad Lenkija yra prie pasitraukimo ribos, dabartinė valdžia patektų į rimtą bėdą, nes atsidurtų kitoje viešosios nuomonės barikadų pusėje. Be abejo, opozicija dėl to ir stengiasi pabrėžti, kad dabartinė vyriausybė jau yra prie ribos.

Donaldas Tuskas šią savaitę teigė, kad Lenkijos vyriausybės politika – pasiruošimas trauktis iš ES. Šiuo pasisakymu jis ir siekė sudaryti įspūdį, kad Lenkija jau stovi ant skardžio krašto. O premjeras M. Morawieckis mėgina paneigti tokį įspūdį.

– Kaip nesutarimai veikia pačios ES įvaizdį? Ar nesusidaro įspūdis, kad ji tampa vis mažiau vieninga?

– Geras pastebėjimas. EK taip pat išgyvena sudėtingą padėtį. Kai kurie žmonės pasakytų – nepradėk kovos, jei žinai, kad ją tikrai pralaimėsi. Procesas dėl 7-ojo straipsnio prasidėjo jau prieš dvejus metus, viskas vyksta tikrai ilgai. Jau nuo pradžių buvo aišku: jei Lenkija turės bent vieną sąjungininkę, o tai yra Vengrija, nesvarbu, kaip toli viskas pasistūmėtų, viskas baigtųsi procesų blokavimu.

Kita vertus, kai jau pradedi procesą, sustabdyti jį labai sunku, ir jeigu ES būtų atsitraukusi, ji rizikuotų dėl savo įvaizdžio ir prarastų pasitikėjimą. Reikėtų prisiminti, kad EK į Vengrijos atvejį reagavo gana pasyviai. Todėl Lenkijos atžvilgiu EK jau turėjo pasitaisyti ir negalėjo nereaguoti, ypač dėl to, kad ji labai didelė ir įtakinga šalis.

Vis dėlto manau, kad tai yra tiesa, jei procesas dėl 7-ojo straipsnio pasibaigs Vengrijos veto, o taip greičiausiai ir bus, po visko EK taps silpnesnė ir paaiškės, kad jos turimi instrumentai nepakankamai veiksmingi pasiekti tai, ką užsibrėžė.