– Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto yra mažiausia iš Lietuvos ambasadų. Ką veikia ambasadorius prie Šventojo Sosto?

– Aš ne tik ambasadorė prie Šventojo Sosto, bet ir prie suverenaus Maltos ordino. Tai dvi globalios institucijos, kurios gyvuoja lokaliai ir labai skiriasi nuo tarptautinių organizacijų, jungiančių valstybinius arba nevyriausybinius veikėjus. Tai įdomus, ir globalus, ir lokalus buvimo būdas, bet šios institucijos turi savo vyriausybes. Taip pat – valstybių statusą tarptautinėje teisėje.

Tiek Šventasis Sostas, tiek Maltos ordinas su Lietuva palaiko diplomatinius santykius. Taip, ši ambasada pati mažiausia, ją sudaro vienas diplomatas, t. y. ambasadorius, taip pat techninis darbuotojas – sekretorius. Mes ne tik mažiausia Lietuvos, bet ir mažiausia ambasada, apskritai veikianti prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino.

Darbo ambasadoje yra labai daug. Atstovavimas reiškia reguliarius susitikimus su institucijų veikėjais, ambasadorinio lygio pareigūnais. Nors išties į tą bendravimą tenka įtraukti ir žemesnio lygio atstovus, daugybė klausimų nebūtinai sprendžiami, pavyzdžiui, ministrų lygyje. Yra įvairiausių tokių klausimų. Taip pat vyksta susirašinėjimas, dalyvavimas renginiuose, tai juk irgi būtinybė šalies matomumui. Jeigu ambasadorius neateina į renginį, galima sakyti, kad mūsų nėra.

– Ar niekas negali jūsų pavaduoti?

– Ne, negali. Nėra daugiau diplomatų. Šiuo atveju, techninis darbuotojas negali atstovauti valstybei.

– Ar jūsų darbe daug religijos?

– Abi organizacijos, prie kurių aš atstovauju Lietuvai, yra religinės. Maltos ordinas pirmiausia yra vienuolinis ordinas, tik paskui turintis du žemesnius padalinius. Tai jau 900 metų egzistuojanti religinė organizacija. Šventasis Sostas yra katalikų bažnyčios centras Romoje, jo vadovas – popiežius.

Religija yra integrali šių organizacijų dalis, o joms priklausančių žmonių labai daug. Maltos ordinas gyvuoja 120 valstybių, o santykius turi su 102. Šventasis Sostas yra Katalikų bažnyčia, turinti santykį su beveik 200 valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Šių organizacijų veikla turi religinį pagrindą, kyla iš tikėjimo, religinių įsitikinimų. Veikla turi religines išraiškas, o sprendimų priėmimas pagrįstas dviem dalykais – doktrina, Bažnyčios mokymu, bet taip pat ir asmeniniu tikėjimu, įsitikinimu. Diplomatas, dirbdamas su šiomis institucijomis, turi reikalų su tikinčiais žmonėmis.

Tai žmonės, tikintys visiškai atvirai, o jų veikla pagrįsta tiek religija, tiek asmeniniu tikėjimu. Kitos religijos tikintiems žmonėms taip pat nesudaro jokių problemų, nes, pavyzdžiui, Šventasis Sostas turi atstovybes musulmoniškose valstybėse. Taip pat valstybėse, kurios iš principo yra sekuliarios, kurių diplomatai asmeniškai gali būti tikintys arba netikintys. Manau, kad oficialiai ateistinių valstybių, kurios turėtų atstovus prie Šventojo Sosto, nėra.

– Į jūsų darbą įeina ne tik oficialūs susitikimai su pareigūnais, bet, ko gero, tenka dalyvauti ir mišiose, religinėse apeigose, ar ne?

– Taip, tai darbo dalis, bet religinė apeigos nesudaro didelės jo dalies. Diplomatai kviečiami į iškilmingas mišias, rengiamas didžiųjų švenčių proga. Taip pat į kanonizacijos mišias, kai skelbiami šventieji, į naujų kardinolų įvesdinimo religines apeigas. Tai dažniausiai vyksta Vatikane.

– Esate parašiusi disertaciją apie Vatikano ir Kremliaus santykius XX a. viduryje ir antrojoje pusėje. Ar ši sritis žmones vis dar domina, o gal tai jau praeitis?

– Ši sritis įdomi kaip diplomatijos istorija. Nors ten buvo daugiau ne diplomatijos, o netiesioginės sąveikos – tuo metu Sovietų Sąjunga neturėjo jokių oficialių santykių su Šventuoju Sostu. Visgi, Sovietų Sąjungoje buvo Katalikų bažnyčia ir jos interesas buvo ieškoti kelių, kalbėtis, pavyzdžiui, dėl vyskupų skyrimo ir pan. Tad net ir tuo metu tam tikri, nors vienkartiniai, kontaktai buvo.

Tai svarbu, to žinojimas man padeda dabartinėse pareigose. Kartais naudinga žinoti, kokia buvo Stalino religinė politika, nes jis religiją suvokė kaip  globalią Sovietų Sąjungos dalį, stengėsi ją išnaudoti. Tai buvo įvairiausi dalykai, susiję su stačiatikių bažnyčiomis pasaulyje. Kai kurie dalykai nėra galutinai pasibaigę, dabartinė Rusijos valstybė kartais užima labai panašias pozicijas.

– Ji nuo to laiko mažai pasikeitusi?

– Ji keitėsi, bet kai kurie dalykai matyt yra paveldėti, o gal atkartojami, pavyzdžiui tai, kas vyko Rusijos imperijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą – Rusijos pretenzija įtvirtinti Maskvos Stačiatikių bažnyčios hegemoniją stačiatikių pasaulyje.

Pati bažnyčia niekuomet nėra išreiškusi tokių atvirų pretenzijų, bet toji pretenzija išreiškia carinę Rusijos imperiją, iš esmės Stačiatikių bažnyčiai tai buvo leista. Nereikia pamiršti, kad Stačiatikių bažnyčia nuo Petro laikų buvo beveik valstybės dalis – patriarchato nebuvo, jis buvo panaikintas, o carinėje Rusijoje įsteigta ministerija, šventasis sinodas, administruojantis Stačiatikių bažnyčią. Patriarchatas buvo atkurtas prieš pat bolševikinę revoliuciją, t. y. per vadinamąją demokratinę rusų revoliuciją.

Ta pretenzija tuomet ir buvo, bet ji buvo ir anksčiau, carinėje Rusijoje. Vėliau Stalinas įtraukė Rusijos Stačiatikių bažnyčią į vadinamąjį taikos sąjūdį, žaisdamas kolonijinio išsivadavimo sąjūdžiuose. Kolonijos, ypač Artimuosiuose Rytuose, turėjo rytų ir stačiatikių bažnyčias.

Ir dabar mes akivaizdžiai matome, kad Rusija pretenduoja būti Rytų krikščionių globėja. Ir tam tikruose procesuose dedama ta pati korta, argumentai kartojasi, pavyzdžiui, kad Rusijos Stačiatikių bažnyčia yra didžiausia Stačiatikių bažnyčia. Ir nors, kalbant apie stačiatikių struktūrą, tai pats jauniausias patriarchatas, sakoma, kad jis gyvuoja stačiatikiškoje valstybėje, dėl to nusipelno ypatingo statuso.

– Vatikano politika įvardijama kaip uždara, ne visiems aiški. Toks nežinojimas sukelia įvairiausių interpretacijų, gimsta knygos, filmai ir pan. Kaip vertinate tokias tendencijas?

– Matote, tas uždarumas man atrodo dažniau įsivaizduotas. Galima kalbėti apie bet kurios valstybės uždarumą. Svarbus dalykas yra tai, kad Vatikanas neturi parlamento. O būtent parlamentinė politika – labiausiai matoma. Visa kita, sakyčiau, greičiausiai yra mistifikacija.

Kitas aspektas, kad tai monarchija, turinti labai ilgą istoriją, su savo apeigomis, kiek kitokiais pareigybių pavadinimais. Tai kunigiška valstybė, pagrindines pareigas joje užima kunigai, šventimus turintys vyrai. Tai iš dalies keičiasi, popiežius stengiasi įtraukti daugiau pasauliečių, o su tuo – ir daugiau moterų.

Bet kuriuo atveju, Katalikų bažnyčios sandara yra tokia, kad sprendimų priėmimo teisė yra susieta su kunigystės šventimais. Sakyčiau, kad gal greičiau tas kunigiškas pasaulis leidžia įvairiausias spekuliacijas.

– Ar turite popiežiaus telefono numerį?

– Ne. Matote, popiežiui paskambinti yra labai sunku. Šis popiežius pats skambina, tuo jis išsiskiria. Tiesą sakant, aš nepažįstu nė vieno diplomato, kuris galėtų paskambinti valstybės, kurioje jis akredituojasi, vadovui.