Šie metai Evereste buvo tragiškiausi nuo 1996-ųjų, kai kopdami į aukščiausią pasaulio viršukalnę žuvo 12 alpinistų. Vokietijos žurnalas "Der Spiegel" bandė išsiaiškinti, kodėl.

Nepaisė įspėjimo

46 metų Aydinas Irmakas nusiėmė deguonies kaukę ir keletą kartų atsargiai įkvėpė, bet jam tuoj pat užspaudė gerklę. Oras buvo toks išretėjęs, kad vyras ėmė dusti. Jis greitai vėl užsidėjo kaukę ir apsižvalgė.

A.Irmakas kopė lediniu šlaitu, virš jo mėlynavo dangus. Jis pamatė mažą stiklinę dėžutę, kurios viduje buvo Budos statulėlė. Tai buvo Everesto viršukalnė.

Tą dieną, 2012 m. gegužės 19-ąją, temperatūra siekė 37 laipsnius Celsijaus žemiau nulio, pūtė ledinis vėjas. Aukščiausias žemės taškas, iškilęs 8848 m virš jūros lygio, yra Dievo pamiršta vieta. A.Irmakas buvo paskutinis iš 176 alpinistų, tą dieną kopusių į Everestą. Kiti tuo metu jau leidosi žemyn. Dar kopiantį į viršų grįžtantys alpinistai perspėjo: "Grįžk atgal!" Bet vyras nužygiavo toliau.

Evereste galioja viena taisyklė: tie, kuriems nepavyko pasiekti viršukalnės iki 13 val., turi grįžti. Artėjant vakarui dažnai kyla audrų. Be to, labai pavojinga būti per ilgai išretėjusiame ore aukščiau nei 8 tūkst. m, vadinamojoje mirties zonoje.

A.Irmakas viršukalnę pasiekė prieš pat 15 val. Jis dar nebuvo buvęs aukštuose kalnuose, todėl jautėsi kiek apsvaigęs. Iš Turkijos kilęs ir dviračių verslą Niujorke turintis vyras nieko nežinojo apie Everesto audras. Prieš dvi savaites iki kelionės jis net nežinojo, kas yra kapliukai.

Į Everestą A.Irmakas atsinešė mažą vėliavėlę ir ją įsmeigė į sniegą. Išsitraukęs fotoaparatą jis bandė nusifotografuoti, bet aparatas neveikė. Kai nusimovęs pirštinę vyras ėmė krapštyti maitinimo elementus, vėjo gūsis išplėšė pirštinę ir nunešė žemyn.

Rado apledėjusiomis lūpomis

A.Irmakas Everesto viršukalnėje buvo visiškai vienas, pasiekė ją gerokai vėliau, nei turėjo. Pametęs dešinę pirštinę, jis pradėjo leistis maždaug 15.30 val. Tuo metu 900 m žemiau esančioje ketvirtojoje stovykloje, paskutinėje prieš Everestą, kopti ruošėsi kita alpinistų grupė.

Šerpas Pemba Jangbu turėjo lydėti 24 metų Nadavą Ben-Jehudą, kuris tikėjosi tapti jauniausiu izraeliečiu, užkopusiu į Everestą. Už darbą šerpas gavo 6 tūkst. dolerių (16 tūkst. litų) ir turėjo gauti papildomus 2 tūkst. (5,3 tūkst.), jeigu klientas pasieks aukščiausią pasaulio viršukalnę.

Iš ketvirtosios stovyklos jie pajudėjo vakare, tikėdamiesi užkopti į Everestą ryte. Vyrai dar nežinojo, kokia tragedija artėja viršuje.

22 val. 8300 m aukštyje jie sutiko kiną alpinistą Ha Wenyi. 55 metų importo ir eksporto verslą turintis vyras sėdėjo atokiau nuo pagrindinio tako, jo deguonies balionas buvo tuščias. Kinas buvo gyvas, bet labai išsekęs. Šerpas padėjo jam vėl prisikabinti prie virvės ir kartu su izraeliečiu toliau ėmė kopti aukštyn.

8400 m aukštyje šerpo žibintas nušvietė sniege gulintį kūną. Tai buvo Shriya Shah-Klorfine, 33 metų verslininkė iš Kanados.

"Sese, sese", – pašaukė šerpas. Bet moteris buvo negyva, ir vyrai pajudėjo toliau.

Prieš pat vidurnaktį 8500 m aukštyje žibinto šviesos krito ant vyro, susirietusio prie akmens. Jis gulėjo praplyšusiais drabužiais, be kuprinės ir deguonies kaukės, apledėjusiomis lūpomis.

Pakeliui – lavonas po lavono

Tai buvo A.Irmakas. Jis gulėjo užmerktomis akimis, bet kvėpavo. Šerpas pajudino jo petį, ir A.Irmakas pabudo.

– Ar gali pajudinti kojas? – paklausė P.Jangbu.

– Manau, kad taip, – atsakė A.Irmakas.

– Kur tavo įranga?

– Neturiu supratimo.

A.Irmakas nežinojo, kas nutiko ir kaip jis nusileido nuo viršukalnės.

P.Jangbu ir jo klientas nusprendė grįžti. Jie prikabino A.Irmaką prie virvės per vidurį ir pradėjo leistis. Trijulė vėl praėjo pro žuvusią kanadietę ir kiną, kuris tuo metu jau irgi buvo negyvas. Netoli gulėjo 44 metų Song Won Bino iš Pietų Korėjos kūnas. Jis prarado orientaciją, nuslydo nuo šlaito ir pakibo ant virvės, todėl alpinistai jo nematė.

P.Jangbu, N.Ben-Jehudas ir A.Irmakas pasiekė ketvirtą stovyklą, po to trečią ir antrą, esančią 6400 m aukštyje. Ten jie sužinojo, kad žuvo dar vienas alpinistas – gydytojas iš Vokietijos Eberhardas Schaafas. Jis nukrito nuo uolos vos už šimto metrų nuo Everesto viršukalnės.

Lyg pramogų parkas

Atsidurti aukščiausiame Žemės taške yra viena didžiausių žmogaus svajonių – kaip skraidyti arba nukeliauti į Mėnulį. Kiekvieną pavasarį, kai Himalajų oro sąlygos būna palankiausios, alpinistai iš viso pasaulio bando įkopti į Everestą. Tarp jų būna profesionalių alpinistų ir mokslininkų, bet taip pat vis augantis skaičius paprastų nuotykių ieškotojų. Jie siekia ypatingų pojūčių, o ekspedicijų verslas tenkina jų poreikius.

Užsisakyti ekspediciją į Everestą gali kiekvienas. Kopimo į aukštumas patirtis nereikalinga, svarbiausia – drąsa ir pinigai. Šerpai neša įrangą, parengia maršrutą, įrengia stovyklas ir įtempia virves, kuriais klientai, lyg perlų grandinė, ranka po rankos skinasi kelią į viršukalnę.

Štai kaip Niujorko dviračių parduotuvės savininkas A.Irmakas atsidūrė Evereste. Jam per stebuklą pavyko grįžti gyvam. Jei P.Jangbu ir N.Ben-Jehudas nebūtų jo pastebėję visiškoje tamsoje, vyras būtų pražuvęs.

Po to, kai Edmundas Hillary ir Tenzingas Norgay 1953 m. gegužės 29 d. pirmą kartą užkopė į Everestą, jų pėdomis nužygiavo beveik 4 tūkst. žmonių. Trys ketvirtadaliai jų – per pastarąjį dešimtmetį.

"Everestas virto pramogų parku", – sakė žinomas Italijos alpinistas Simone’as Moro, šią viršukalnę pasiekęs keturis kartus. Šiemet 683 alpinistai iš 34 šalių bandė kopti į Everestą.

Šis sezonas buvo vienas tragiškiausių. Balandį ir gegužę kopdami į Everestą žuvo vienuolika alpinistų. Daugiau – dvylika – aukų buvo tik 1996-aisiais.

Bet šiemet mirčių priežastis buvo ne audros, krintantys akmenys ar nuošliaužos, o išsekimas, lėtas kopimas ir aukštumų ligos simptomų ignoravimas.