Ramiai klausyti ką tik iš karo zonos Ukrainoje pabėgusių mamų su vaikais tiesiog neįmanoma. Kas šiuo metu vyksta Lenkijos pasienio postuose ir miestuose? Ką iš tiesų išgyveno nuo karo bėgantys ukrainiečiai, kurių miestus okupantai iš Rusijos niokoja jau beveik dvi savaites? Kaip sekasi mūsų kaimynams lenkams atlaikyti šimtus tūkstančių kasdien per sieną plūstančių žmonių? Tiesiai iš Lenkijos ir Ukrainos pasienio jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ filmavimo komandos kalbintų pabėgėlių pasakojimai abejingų nepaliks.

„Zaporožėje prasidėjo sprogimai, buvo susprogdintas oro uostas. Tris dienas nakvojome ir gyvenome slėptuvėje. Kadangi situacija prastėjo, nusprendėme dėl vaikų saugumo išvažiuoti. Viską palikome, visus artimuosius, nežinau kas mūsų laukia, tačiau tikimės, kad čia, Lenkijoje bus ramiau“, – pasakos moteris su dešimties mėnesių kūdikiu.

Pirmasis smūgis buvo toks stiprus, kad aš, sąžiningai pasakysiu, iš baimės apsišlapinau, visa buvau šlapia...

„Mes tiesiog pasiėmėme savo vaikus, vyrai pasiliko Ukrainoje, ir mes net nežinome, ar dar kada nors su jais pasimatysime... Mama taip pat liko Ukrainoje, negalėjome jos evakuoti... Pas juos šaudo, pas mus šaudo, tiesiog į taikius žmones.. Kaip taip gali būti?“ – pasakos kita ukrainietė, apsikabinusi du savo vaikus.

„Išvykome iš pragaro, kuriame atsidūrėme. Mes patekome į stiprų apšaudymą, mes ne iš tų, kurie tiesiog girdėjo šūvius, tai vyko virš mūsų galvų. Mano vaikas, dabar tai prisimindamas, užsidengia ausytes ir rodo, kaip ji slėpėsi. Suprantate? Aš dengiau ją savo kūnu, nežinojau, kas bus, galvojau, kad mes iš to rūsio, kuriame slėpėmės, nebeišeisime. Aš dėkinga savo vyrui, kad mus išvežė. Buvo labai baisu važiuoti, nes matėme rusų karius, kurie brovėsi į miestą“, – pasakos Lenkijos sieną kirtusi mama su dviem vaikais.

Pasak jos, išvykti jį ryžosi po to, kai vyras patikino, kad jei neišvažiuos dabar, daugiau galimybių išvykti nebus. „Virš mūsų galvų skrido malūnsparniai, išsodinę rusų desantininkus. Vos už 300 metrų nuo mūsų namo stovėjo tankas ir haubica. Mus apšaudė. Pirmasis smūgis buvo toks stiprus, kad aš, sąžiningai pasakysiu, iš baimės apsišlapinau, visa buvau šlapia...“ – pasienyje pasakos viena pabėgėlių.