Darbo – ilgiems metams

Prieš metus Romos popiežiui Pranciškui anonsavus istorinį sprendimą atverti senuosius archyvus, į Vatikaną kreipėsi keli šimtai tyrėjų, ketinančių tyrinėti milijonais skaičiuojamus dokumentus. Pirmieji gavę leidimus išsvajoto archyvo slenkstį peržengė jau kovo 2-ąją. Kada jie išeis nešini lauktais sensacingais atradimais, nežinia. Darbo bus tikrai ne vieniems metams.

Bene daugiausia mokslininkų susidomėjimo kelia vienas klausimas, į kurį tikimasi rasti atsakymą: koks buvo Katalikų bažnyčios ir jos anuomečio vadovo popiežiaus Pijaus XII vaidmuo holokauste.

Tam, kad juose mokslininkai apskritai galėtų dirbti, pirmiausia reikės katalogizuoti visą medžiagą. O tai šimtai tūkstančių dėžių, kuriuose gali būti ir keli lapeliai su pastabomis, ir tūkstantis lapų.

Negana to, istorikai gali naudotis tik 60 darbo vietų, įrengtų pagrindinio archyvo skaitykloje. Pusė rezervuota dirbantiems su Pijaus XII istorija.

Bene daugiausia mokslininkų susidomėjimo kelia vienas klausimas, į kurį tikimasi rasti atsakymą: koks buvo Katalikų bažnyčios ir jos anuomečio vadovo popiežiaus Pijaus XII vaidmuo holokauste.

Neliko nuošalyje

Kuo ypatinga Eugenio Pacelli (1876–1958), popiežiumi tapusio tą pačią dieną, kai po kelių dešimtmečių buvo atidarytas Vatikano archyvas, t.y. 1939 m. kovo 2-ąją, istorija? Juk pagal įprastą tradiciją, su juo susiję dokumentai turėjo tapti prieinami praėjus 70 metų po popiežiaus mirties, tačiau tai padaryta aštuoneriais metais anksčiau.

Pijaus XII pontifikatas apėmė didžiausios įtampos XX a. Europoje laikotarpį: nuo 1939 m. iki 1958 m., nacių valdymo metus, Antrąjį pasaulinį karą ir šaltojo karo tarp Rytų ir Vakarų pradžią.

Dar 1923 m., būdamas Vatikano nuncijumi Vokietijoje, būsimasis popiežius laiške kardinolui Pietro Gasparri rašė, kad nacionalsocialistinis judėjimas yra antikatalikiškas ir antisemitiškas. Vėliau, būdamas Vatikano valstybės sekretoriumi  ir jau įšventintas į popiežius, net ir laikydamasis Vatikano neutralumo politikos, nuolat viešai kritikavo nacionalsocializmą.

1939 m. Pijaus XII iniciatyva Vatikanas tapo pagalbos centru: čia buvo įkurtas karo belaisvių ir pabėgėlių informacijos biuras, kuris per savo veiklos metus (1939–1947) sulaukė beveik 10 mln. užklausų ir pateikė daugiau nei 11 mln. atsakymų apie dingusius asmenis. 1939 m. spalį Pijaus XII enciklikoje buvo rašoma apie siaubingą karo audrą, kuri pradėjo siautėti "nepaisant visų mūsų pastangų". Dokumente jis pasmerkė antisemitizmą, karą, totalitarizmą, Lenkijos užpuolimą ir nacių vykdomą Katalikų bažnyčios persekiojimą.

Pijus XII akcentavo bažnyčios doktriną apie "lygybės principą", ypatingą dėmesį skirdamas žydams, o katalikus ragino siūlyti "užuojautą ir pagalbą" karo aukoms. Panaudodamas pažangias to meto technologijas ir Vatikano radijo eterį, popiežius kalbėdavo apie prigimtinę žmonių lygybę, pilietines teises. Po to, kai, vykdant italų fašistų lyderio Benito Mussolini politiką, iš šalies universitetų buvo atleisti žinomi žydų kilmės mokslininkai, kai kurie jų buvo įdarbinti Vatikano institucijose. Žinoma apie jo pastangas susitarti su Brazilija išduoti tūkstančius vizų ne arijų kilmės katalikams ir krikštytiems žydams.

Nors vėliau ir stojo sąjungininkų pusėn, po karo popiežius Pijus XII buvo kaltinamas nepakankamai protestavęs prieš nacių nusikaltimus, laiku nepasmerkęs žydų deportacijos į koncentracijos stovyklas.

Su tuo kategoriškai nesutinka Pijaus XII šalininkai, jie tikina: Vatikanas slėpė ir gelbėjo Romos žydus nuo jų persekiojimo. Esama nuomonės, kad atvertame archyve vargiai kas ras Pijaus XII ranka rašytą nurodymą paslėpti žydus, tačiau būtent tokios operacijos aplinkybės seniai žinomos. Jos centre buvo airių kilmės monsinjoras Hugh O’Flaherty, kuris kartu su daugybe pagalbininkų, turėdamas asmeninę žodinę Pijaus XII paramą, nuo nacių išgelbėjo tūkstančius.

Apie 300 Romos žydų slėpėsi apaštališkoje Castel Gandolfo rezidencijoje. Panašus skaičius tariamų Šveicarijos gvardiečių buvo prisiglaudę kareivinėse Vatikane ir dar 1 500 – vienuolynuose, konventuose ir kitose bažnytinėse įstaigose. O išnaudojus turimus Katalikų bažnyčios resursus, dar 3 700 nacių persekiotųjų H.O'Flaherty apgyvendino privačiuose butuose.

Scanpix nuotr.

Įvaizdis – KGB kūryba?

Neigiamas Pijaus XII įvaizdis sukurtas jau po pontifiko mirties. 1959-aisiais austrų vyskupas Aloisas Hudalas jaunam vokiečių rašytojui Rolfui Hochhuthui nupiešė neigiamą popiežiaus portretą ir tai galiausiai tapo garsiosios pjesės "Pavaduotojas. krikščioniškoji tragedija" pagrindu.

Nors 1963-iaisiais inscenizuota pjesė niekada nesulaukė kritikų palankumo nei kaip literatūros kūrinys, nei kaip spektaklis, dėl jos kilo skandalas ir pirmą kartą buvo išprovokuota diskusija apie Bažnyčios ir Pijaus XII santykį su holokaustu. Vėliau atsirado liudijimų, kad pjesę inicijavo KGB, siekęs diskredituoti popiežių Pijų XII.

Į Vakarus pabėgęs Rumunijos slaptosios tarnybos "Securitate" vadovas Ionas Mihai Pacepa prisipažino, kad pats buvo įsivėlęs į KGB sąmokslą prieš Vatikaną.

Anot I.M.Pacepos, mintis apuodinti pontifiką kilo 1945 m. Stalinui, kuris norėjo išstumti Katalikų bažnyčią iš Ukrainos. Be to, Pijus XII po Antrojo pasaulinio karo rėmė nusiginklavimo politiką ir smerkė katalikų bendradarbiavimą su komunistais.

1945 m. birželio 3 d. Maskvos radijas paskelbė, kad Pijus XII buvo "Hitlerio popiežius". Tačiau jau kitą dieną Pijus XII Vatikano radijuje pasmerkė "šėtonišką nacizmo šmėklą". Be to, už pastangas karo metu apsaugoti religines mažumas, be kita ko, gyrė JAV prezidentas Franklinas Roooseveltas, britų premjeras Winstonas Churchillis (kuris Pijų XII apibūdino kaip "didžiausią mūsų laikų žmogų") ir nacių persekiotas Albertas Einsteinas.

Anot I.M.Pacepos, karta, išgyvenusi tuos istorinius įvykius, sužlugdė Stalino dezinformacijos pastangas, nes ji žinojo, kas iš tikrųjų yra popiežius Pijus XII. Tuomet KGB bandė dar kartą, investuodama į R.Hochhutho pjesės "Pavaduotojas" populiarinimą. Tąkart KGB pavyko.

Nacių akiratyje

Nuo teatro scenos atskrieję kaltinimai Pijui XII nustelbė jo paties pareiškimus ir demonstruotą neigiamą požiūrį į holokaustą. Pavyzdžiui, savo kalėdinėje kalboje 1942-aisiais jis kalbėjo apie "šimtų tūkstančių žmonių, kurie dėl savo kaltės, kartais tik dėl savo tautybės ar rasės, buvo mirę ar laipsniškai sunaikinami".

Gestapas šią žinią labai puikiai suprato. 1943 m. sausį vidaus susirašinėjimui skirtame nacių dokumente teigiama, kad savo kalboje popiežius demonstravo priešiškumą nacionalsocializmui, net jei jis jo ir neįvardijo.

Vieno nacių lyderių Josepho Goebbelsio dienoraščiuose esama įrašų, atskleidžiančių nacių vadovybės požiūrį į Pijų XII. Štai 1939 m. gruodžio 27 d. Hitlerio propagandos ministras pastebėjo: "Popiežius kalbėjo per Kalėdas (...) pilnas labai aštrių, slaptų išpuolių prieš mus, prieš reichą ir nacionalsocializmą".

J.Goebbelsas dar Vatikano nuncijų Vokietijoje, būsimąjį popiežių, yra pavadinęs kovos popiežiumi. Jis kritikavo Pijaus XII viešą paramą okupuotiems lenkams. 1943 m. rugpjūčio 10 d. vienas artimiausių Adolfo Hitlerio žmonių konstatavo: "Žinoma, popiežius nėra nacionalsocializmo draugas."

Esama duomenų, kad naciai rengė popiežiaus Pijaus XII pagrobimą, tačiau planas nebuvo įgyvendintas.

Pijus XII. Scanpix nuotr.

Prašo apsišarvuoti kantrybe

Suzanne Brown-Fleming kartu su keturiais kolegomis iš JAV  Holokausto memorialinio muziejaus pateko tarp laimingųjų, kurie vieni pirmųjų galėjo pradėti darbą 60 vietos archyvo skaitykloje.

S.Brown-Fleming lūkesčiai dideli: "Galbūt aptiksime popiežiaus Pijaus XII nurodymą, kurį jis davė 1943-iųjų rugsėjį, leisti žydams slėptis Vatikano teritorijoje. Tokio nurodymo mums neteko matyti."

Dokumentais paremtą Pijaus XII biografiją būsią galima parašyti tik po 3–5 darbo metų, o iki to laiko galima bus džiaugtis tik radus pavienes mozaikos detales.

Šiai mokslininkei Vatikano apaštalinis archyvas – vienas svarbiausių iš iki šiol uždarų holokausto tyrinėjimams svarbių institucijų. Tačiau optimizmo nėra daug: didelė tikimybė, kad S.Brown-Fleming ir jos kolegos lauks nusivylimas. Patys mokslininkai ragina visuomenę apsišarvuoti kantrybe. Dokumentais paremtą Pijaus XII biografiją būsią galima parašyti tik po 3–5 darbo metų, o iki to laiko galima bus džiaugtis tik radus pavienes mozaikos detales.

Kita vertus, 1965–1983 m. Vatikanas jau yra paviešinęs svarbių dokumentų – "Šventojo Sosto bylos ir dokumentai, susiję su Antruoju pasauliniu karu". Vienuolikoje tomų, beveik 8 000 puslapių, yra daugiau nei 5 000 dokumentų italų kalba, atspindinčių Pijaus darbus nuo 1939 iki 1945 m. Prancūzų jėzuitas Pierre Bletas (1918–2009) dar 1997 m. yra išvertęs į prancūzų kalbą, jo nuomone, svarbiausius.

Be to, Vatikano slaptasis archyvas – tai visų pirma oficialių dokumentų rinkinys, kurio didžioji dalis, apimanti laikotarpį, kai buvo nužudyta apie 6 mln. žydų (1940–1944 m.), pirmiausia susiję su Bažnyčios vidaus reikalais.

Kita mokslininkų susidomėjimą kelianti archyvo vertybių kategorija – dokumentai, galintys atskleisti Vatikano vaidmenį Europos suvienijimo istorijoje. Taip pat gali būti įdomūs radiniai apie Bažnyčios ir Maskvos bei Izraelio valstybės santykius.

Yra žinoma, kad trejetas, galiausiai subrandinęs ES pirmtakės Europos anglių ir plieno bendrijos idėją – Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert'as Schumanas ir Italijos premjeras Alcide De Gasperi – su audiencija lankėsi pas popiežių Pijų XII.

Tikimasi, kad paaiškės priežastys ir aplinkybės, kuriomis jau 1946-aisiais popiežius paskyrė tris vokiečių dvasininkus kardinolais ir kodėl Izraelio valstybę, įkurtą 1948 m., Vatikanas oficialiai pripažino tik 1994 m.

Nuo laiškų karaliams iki inkvizicijos dokumentų

Slaptasis Vatikano archyvas buvo įkurtas XVII a. pradžioje. Iš pradžių tai buvo biblioteka, kurioje saugoti popiežiaus Pauliaus V asmens dokumentai. Archivum Novum virto Archivum Apostolicum, o galiausiai archyvą imta vadinti slaptuoju, Archivum secretum, kaip kad buvo įprasta apibūdinti visus monarchų dokumentus.

Būtent šis terminas, anot apie archyvo atidarymą pernai pranešusio popiežiaus Pranciškaus, klaidino nuo pat pradžių. Originaliame lotyniškame pavadinime žodis "secretum" gali reikšti paslėptą, privatų, slaptą, nuotolinį, atskirą, tačiau tikroji lotyniško vardo reikšmė yra ta, kad archyvas tiesiog nėra skirtas visiems.

Laikui bėgant, Vatikano archyvo slaptumo apibrėžimas tapo dviprasmiškas, net su neigiamu atspalviu. Iš dalies būtent todėl visa, kas su juo susiję, kelia plačiosios visuomenės susidomėjimą. Istorikams 85 km ilgio lentynos, kuriose – apie 2 mln. knygų, šimtai tūkstančių ranka rašytų dokumentų, gali padėti užlopyti ne vieną istorinių žinių spragą. Neatsitiktinai žinomas filosofas, matematikas Gottfriedas Leibnizas Vatikano archyvą yra pavadinęs Centriniu Europos archyvu.

Čia saugomi neįkainojami istoriniai dokumentai, tarp kurių – popiežių susirašinėjimo su Europos monarchais laiškai, Galileo Galilei ir Giordano Bruno bei Templierių riterių narių teismų aktai, Mikelangelo ataskaita apie darbus Šv.Petro bazilikoje, originalūs Copernicus, Voltaire'o, Erasmus Roteradamus rankraščiai. Daugelis achyve saugomų artefaktų – istorinės retenybės, datuojamos XII–XX a., svarbios ne vien kaip kronikos objektai, bet ir dėl savo meninės vertės, kaip ankstyvosios raštijos paveldas.

Kai kurie jo dokumentai tapo prieinami jau anksčiau, pvz., XIX a. pabaigoje.

Dabar mokslininkams atvertas ne tik Vatikano apaštalinis archyvas, bet ir Tikėjimo kongregacijos ir kurijų dokumentų saugyklos. Negana to, istorikai gali naudotis tik 60 darbo vietų, įrengtų pagrindinio archyvo skaitykloje. Pusė rezervuota dirbantiems su Pijaus XII istorija.