Ir nors Kremlius žino, kad šią trajektoriją būtina keisti, tikros reformos būtų nesuderinamos su kleptokratiniu V. Putino režimo pobūdžiu, portale project-syndicate.org paskelbtame straipsnyje teigia ekonomistas Andersas Aslundas.

1984 m., prieš pat Michailo Gorbačiovo atėjimą į valdžią, Maskvoje egzistavo įsitikinimas, kad Sovietų Sąjunga yra amžiams ir kad nieko negalima pakeisti. Po to vis dėlto viskas pasikeitė – paaiškėjo, kad buvo pribrendę didelio masto pokyčiai. Šiandien Maskvoje vyrauja panašios nuotaikos – prezidento V. Putino režimas atrodo stabilus ir net nepažeidžiamas. Tačiau, kaip ir tada, atidžiau pažvelgus galima pamatyti tam tikras silpnąsias režimo puses.

Tikros reformos neįmanomos

Daugeliu sričių Rusija pastaraisiais dešimtmečiais ima ristis atgal. XX a. dešimtajame dešimtmetyje Rusijoje vyravo laisvė, buvo įmanoma beveik viskas. Maskvoje buvo leidžiama 20 dienraščių – nuo liberalių iki stalinistinių. Šiandien Rusijos pilietinė visuomenė labai suvaržyta, 20 televizijos kanalų kontroliuoja Kremlius.

Daugeliu sričių Rusija pastaraisiais dešimtmečiais ima ristis atgal.

1991 m. vos tapęs prezidentu Borisas Jelcinas senąją KGB suskaidė į keletą agentūrų, jos personalo narių sumažino perpus ir nurėžė tarnybos biudžetą. Šiandien KGB pakeitusi Federalinė saugumo tarnyba (FST) vėl visiškai perėmė Rusijos saugumo aparato kontrolę. Todėl konsoliduota saugumo tarnyba yra galingesnė nei bet kada nuo Stalino laikų, be to, manoma, kad ji yra nepriklausoma nuo Kremliaus.

Ekonomiškai Rusija ima atsilikti. 2003 m. Rusijos privačiajam sektoriui teko 70 proc. šalies BVP. Šiandien didžioji dalis šalies vidaus produkto sukuriama valstybės sektoriuje, mažosios ir vidutinės įmonės patiria spaudimą, o finansų rinkoje vyrauja penki dideli valstybiniai bankai.

Be to, vadovaujantis V. Putino kapitalo grąžinimo politika, praėjusio amžiaus pabaigoje suklestėjusiems verslininkams imtos taikyti tokios griežtos kontrolės priemonės, kad dauguma jų pardavė savo aktyvus Rusijoje ir išvyko gyventi į Londoną ar Monaką. Šią tendenciją sustiprino tai, kad Rusijoje iš esmės neužtikrinamos nuosavybės teisės, todėl Kremlius gali bet kada atimti nuosavybę iš turtingų Rusijos verslininkų, dažnai iš tų, kas uoliausiai laikosi įstatymų. Nenuostabu, kad BVP augimas artimiausiais metais greičiausiai nebus didesnis nei 1,5–2 proc.

Režimas norėtų pakeisti šią tendenciją. 2016 m. gegužės mėn. V. Putinas įpareigojo tris ekspertų grupes pateikti rekomendacijas dėl ekonomikos reformų programų. Buvusio finansų ministro Aleksejaus Kudrino vadovaujama liberali grupė, ekonomikos ministro Maksimo Oreškino vadovaujama technokratų grupė ir už didesnį valstybės vaidmenį pasisakantis Stolypino klubas, kuriam vadovauja V. Putino verslo teisių ombudsmenas Borisas Titovas, pateikė tūkstančių puslapių ataskaitas.

Tačiau bet kokie pokyčiai teisinės valstybės link būtų nesuderinami su kleptokratiniu V. Putino režimo pobūdžiu, todėl tikros reformos yra neįmanomos, rašo A. Aslundas. Atrodo, kad trims grupėms suteikti įgaliojimai greičiausiai tebuvo viso labo tam tikra terapija socialinių mokslų darbuotojams, kad jie turėtų kuo užsiimti ir laikytųsi atokiau nuo opozicijos.

Kodėl A. Navalnas naudingas?

Jokių pokyčių nepageidaujantis V. Putinas kitais metais sieks jau ketvirtosios prezidento kadencijos. Atsižvelgiant į tai, kad Kremlius kontroliuoja žiniasklaidą ir teismus, tikėtina, kad jis užtikrintai nugalės. Tačiau, kad jo pergalė atrodytų svari, V. Putinas turi pasiekti, kad apatijos apimti Rusijos gyventojai vis dėlto ateitų balsuoti. Sklinda gandai, kad Kremlius administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas Sergejus Kirijenko nori pasiekti, kad rinkėjų aktyvumas būtų 70 proc. ir kad V. Putiną palaikytų 70 proc. atėjusių balsuoti rinkėjų, rašoma portale project-syndicate.org.

Tai nebus lengva. 2016 m. rugsėjo mėn. vykusiuose Valstybės Dūmos rinkimuose dalyvavo tik 47,8 proc. registruotų rinkėjų. Per praėjusį mėnesį surengtus vietos rinkimus dalyvavo dar mažiau gyventojų, o Vladivostoke rinkėjų aktyvumas buvo vos 13 proc.

V. Putinui reikia, kad rinkimuose dalyvautų tikras varžovas, o ne ta pati su Kremliumi siejamų kandidatų grupė.

Kad per kitų metų prezidento rinkimus rinkėjai būtų aktyvūs, jie turi tikėti, kad pokyčiai yra įmanomi. V. Putinui reikia, kad rinkimuose dalyvautų tikras varžovas, o ne ta pati su Kremliumi siejamų kandidatų grupė: komunistas Genadijus Ziuganovas, į klounadą linkęs nacionalistas Vladimiras Žirinovskis ir liberalu prisistatantis Grigorijus Javlinskis.

Kai kas gali pamanyti, kad pramogų pasaulio žvaigždė Ksenija Sobčiak, kuri po susitikimo su V. Putinu paskelbė kandidatuosianti į prezidento postą, sugebės įkvėpti gyvybės į kampaniją. Tačiau tėra tik vienas būdas užtikrinti didelį rinkėjų aktyvumą – leisti rinkimuose dalyvauti prieš korupciją kovojančiam aštriam Kremliaus kritikui Aleksejui Navalnui.

Per 2013 m. rugsėjo mėn. surengtus Maskvos mero rinkimus A. Navalnas gavo 27 proc. balsų. Tačiau, nepriklausomo J. Levados sociologinių apklausų centro duomenimis, šiandien A. Navalnas daugiau balsų negautų, nepaisant stipraus palaikymo Maskvoje.

Todėl kai kurie Kremliaus konsultantai nori A. Navalnui leisti dalyvauti. Atrodo, jog Kremlius svarsto tokią galimybę, atsižvelgiant į tai, kad A. Navalnui buvo leista surengti didelius mitingus 100-e miestų.

Kas pakeis D. Medvedevą?

Tačiau kiti artimos V. Putino aplinkos žmonės norėtų A. Navalną vėl pasodinti už grotų. Toks priešiškumas neturėtų stebinti, atsižvelgiant į tai, kad jis jau įrodė sugebąs sukelti eilinių rusų abejones Kremliaus valdžia. Pavyzdžiui, praėjusį kovą A. Navalnas sukūrė 50 minučių trukmės dokumentinį filmą, kuriame atskleidė, kad ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas už 1,3 mlrd. dol. kyšių įsigijo šešerius rūmus ir du vynuogynus.

Filmas, kurį socialiniame tinkle „YouTube“ peržiūrėjo apie 25 milijonus žmonių, iš esmės pakirto D. Medvedevo politinę karjerą, rašo A. Aslundas.

Dabar V. Putinui teks įvertinti, kas turėtų pakeisti D. Medvedevą. Anksčiau jis paprastai į tas pareigas paskirdavo lojalų funkcionierių be politinių ambicijų. Jis turi daug galimų kandidatų, tokių kaip stebėtinai neefektyvus „Gazpromo“ vadovas Aleksejus Mileris.

Jungtinės Valstijos šioje dramoje gali suvaidinti netikėtą vaidmenį. Neseniai JAV priimtas įstatymas, kuriuo reikalaujama per 180 dienų pateikti ataskaitą apie Rusijos oligarchus ir su valstybe susijusius subjektus, Jungtinėms Valstijoms suteikia galimybę daryti įtaką Kremliui prieš prezidento rinkimus.

Daugelis Rusijos turtuolių jau išvyko iš Rusijos baimindamiesi FST. Dabar Rusija gali sulaukti naujos bangos, nes Kremliui artimi asmenys ima abejoti, ar V. Putinas sugebės juos apginti. Galbūt V. Putinas užsitikrins dar vieną prezidento kadenciją, tačiau režimas, kuriuo negali pasikliauti net vadovaujančio sluoksnio atstovai, vargu ar yra tvarus.