Europos karališkųjų šeimų nariai ir diplomatai ketvirtadienį susirinko Belgijoje paminėti Vaterlo mūšio 200-ųjų metinių, reikšdami savo mintis apie žemyno likimą pakeitusį įvykį, tebekurstantį stiprias nacionalines aistras.

„Vaterlo – kvailybė ir didybė. Siaubas ir genialumas. Tragedija, bet taip pat viltis“, – Belgijos premjeras Charles'is Michelis (Šarlis Mišelis) sakė ceremonijos atidarymo kalboje apsiniaukusią dieną.

Per šias iškilmes labiausiai buvo pabrėžiama dabartinis Europos susitaikymas ir didžiulė auka – 47 tūkst. žuvusių ir sužeistų karių – sudėta laukuose aplink vieną neišvaizdų miestelį į pietus nuo Briuselio per Napoleono pragaištingą žygį į šiaurę 1815-ųjų birželį.

Prancūzija ir Vokietija pasiuntė tik savo ambasadorius į ceremoniją, kurioje dalyvavo karaliai ir kunigaikščiai, primenančią gilią istoriją šiame Senojo žemyno kampelyje, šimtmečius niokotame karų.

Kaip prieš du šimtmečius, kai Prancūzijos imperatorius susigrūmė su sąjungininkų pajėgomis, ankstesnė naktis buvo lietinga, o per ceremonijas, kurias tiesiogiai transliavo Belgijos televizija, padangę dengė švininiai debesys.

Ch.Michelis pasisakė už susitaikymą vykdant „Europos projektą“ ir jo taikos pažadą, nors mūsų dienų Europa vis dar patiria didžiulių iššūkių, tokių kaip konfliktas Ukrainoje arba ekonomikos krizė.

„Vakarykščiai priešai šiandien yra sąjungininkai, – pabrėžė premjeras. – Ši tikrovė yra Europos projektas.“

Vaterlo mūšis tapo posūkio tašku Europos istorijoje, kai apie 93 tūkst. prancūzų karių, vadovaujamų Napoleono, kovėsi su 125 tūkst. britų, vokiečių, belgų bei olandų pajėgų karių, vadovaujamų kunigaikščio Wellingtono (Velingtono) ir feldmaršalo Bluecherio (Bliucherio).

Pralaimėjęs Napoleonas buvo ištremtas į Šv.Elenos salą Atlanto vandenyno pietuose, kur mirė 1821-aisiais.

Vėliau nugalėtojai perbraižė Europos žemėlapį, o tolesnis šimtmetis žemyne buvo gana taikus, kol prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Ketvirtadienio iškilmės Belgijoje prasidėjo 11 val. vietos (12 val. Lietuvos) laiku, kai prieš 200 metų pasipylė pirmieji muškietų šūviai.

Britanijos sosto įpėdinis princas Charlesas (Čarlzas) dalyvavo Vaterlo mūšio atminimo pamaldose Šv.Pauliaus katedroje Londone, dėvėdamas puošnią feldmaršalo uniformą ir lydimas savo žmonos Camillos (Kamilos).

Trečiadienį Charlesas atidengė memorialą Hugumono ūkyje, kur sąjungininkų pajėgos atkakliai atrėminėjo prancūzų atakas, Napoleonui karštligiškai mėginant pralaužti jų gretas.

Netoliese stovi Vaterlo monumentas – didelis dirbtinis žemės kauburys, ant kurio pastatytas rūstus liūtas žvelgia į pietus. Šis paminklas buvo baigtas statyti 1826 metais, kai Belgija buvo Olandijos dalis, ir, kaip teigiama, turėjo tapti perspėjimu Prancūzijai niekada nebesiųsti ten savo karių.

Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas (Manuelis Valsas) dėl šių ceremonijų entuziazmu netryško.

„Šį rytą girdėjau kalbas, kad prezidentas (Francois Hollande'as, Fransua Holandas) ir aš turėtume būti ten ir kad galėtume lieti ašaras dėl to baimingo momento mūsų šaliai“, – sakė M.Vallsas.

Tuo tarpu F.Hollande'as ketvirtadienį paminėjo kitą datą – 1940 metų birželio 18-ąją, kai per Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC radiją buvo paskelbta generolo Charles'o de Gaulle'o (Šarlio de Golio) kalba, raginanti kilti į pasipriešinimo kovą prieš Prancūziją okupavusias nacistinės Vokietijos pajėgas.

Prancūzija birželio 18-ąją mini su pasididžiavimu, kad šalis išdrįso vėl pakilti po triuškinamo pralaimėjimo ir mesti iššūkį nacių okupantams.

Tuo tarpu Prancūzijos gynybos ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas (Žanas Ivas Le Drianas) kalbėdamas apie Napoleoną apibendrino, kad tas veikėjas atliko daug didžių pasiekimų, bet taip pat ir „kai kurių nesėkmių, trokšdamas valdžios ir plėsti sienas, kas nebuvo teisinga“.

Numatoma, kad iš viso apie 200 tūkst. žmonių aplankys Vaterlo nuo ketvirtadienį prasidėjusių atminimo ceremonijų, kurias vainikuos penktadienį ir šeštadienį vyksiančios mūšio inscenizacijos.

Daugelis apgailestavo, kad į šiuos renginius nusprendė neatvykti F.Hollande'as ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

„Apmaudu“, – trečiadienį konstatavo Charles'is Bonaparte'as (Šalis Bonapartas), Napoleono brolio Jerome'o (Žeromo) ainis.

Tarp atminimo ceremonijos dalyvių buvo Vaterlo mūšio karvedžių palikuonių: Nyderlandų karalius Willemas Alexander'as (Vilemas Aleksandras), kurio protėvis Oranijos princas buvo sužeistas per tuos susirėmimus; princas Jeanas-Christophe'as Napoleonas Bonaparte'as (Žanas Kristofas Napoleonas Bonapartas); Arthuras Wellesley (Arturas Velslis) – dabartinio Velingtono kunigaikščio sūnus – ir princas Nikolaus Bluecheris von Wahlstattas (Nikolajus Bliucheris fon Valštatas), kurio garsusis protėvis vadovavo Prūsijos pajėgoms, atžygiavusioms kaip tik laiku, kad išgelbėtų į keblią padėtį pakliuvusius sąjungininkus.

Šie keturi vyrai padėjo oranžinės, raudonos, juodos ir mėlynos spalvos kaspinus, primenančius mūšio lauke plevėsavusių vėliavų spalvas, po patrankos sviediniu ir susikibo rankomis, demonstruodami susitaikymą.

Britanija tebekovoja su Napoleonu

Nors nuo Vaterlo mūšio praėjo jau 200 metų, Napoleonas tebekursto labai neigiamus jausmus Didžiojoje Britanijoje, kur jis tebėra laikomas genialiu karvedžiu, užvaldytu fanatizmo, ir yra lyginamas su Hitleriu arba Stalinu.

Prancūzijos revoliucionierių ir karalžudžių imperatorius tebekelia baimę jo kaimynams kitapus Lamanšo sąsiaurio, nors jau seniai yra miręs Atlanto vandenyno pietuose esančioje Šv.Elenos saloje, sako britų istorikas ir rašytojas Andrew Robertsas (Endrius Robertsas).

„Motinos auklėdavo vaikus, gąsdindamos, kad jeigu jie nesisaugos, jie paklius į nagus Boniui“, – A.Robertsas sakė naujienų agentūrai AFP.

„Praeito amžiaus 6-ame dešimtmetyje dar buvo vaikų, baugintų būtent šitaip“, – pridūrė jis.

A.Robertso naujausios 900 puslapių biografinės knygos „Napoleonas Didysis“ (Napoleon, the Great) pavadinimas istoriko tėvynėje išties privertė daugelį iš nuostabos pakelti antakius.

Dauguma britų visų pirma ginčytų, kad epitetas „Didysis“ nelabai tinkamas „mažajam Boniui“, kuris tebėra pašiepiamas dėl savo mažo ūgio, bet itin karingo būdo.

Šį požiūrį atskleidžia televizijos „Channel 4“ neseniai parodytas dokumentinis filmas, kuriame, be kita ko, buvo atkreiptas dėmesys, kad imperatoriaus penis tebuvo 1,5 colio (3,8 cm) ilgio.

„Jam taip pat labai nepasisekė, kad atėjo į valdžią tuo pačiu metu, kai (dirbo) iškiliausi kada nors Britanijoje gimę politiniai karikatūrininkai – Jamesas Gillray (Džeimsas Gilrėjus) ir Thomas Rowlandsonas (Tomas Raulandsonas), – aiškino A.Robertsas. – Jie kažkodėl visuomet jį vaizdavo mažą kaip nykštuką, bet taip pat itin kraugerišką.“
Tie piešiniai, vaizduojantys „liliputą“, „Korsikos rykštę“ ir „Belzebubą“, neseniai buvo pristatyti naujoje parodoje Londone esančiame Britų muziejuje.

„Nemanau, kad anksčiau koks nors kitas istorinis veikėjas buvo taip juodinamas ir išjuokiamas, kaip buvo juodinamas ir išjuokiamas Napoleonas“, – sakė Napoleono biografijos žinovas Timas Claytonas (Timas Kleitonas).

„Kadangi jo bijai, stengiesi jį sumenkinti, kad jis atrodytų ne toks grėsmingas“, – pridūrė tos parodos kuratorė Sheila O'Connell (Šeila O'Konel).

Propaganda

„Deja, britų požiūris į Napoleoną labai senamadiškas, sukurtas Napoleono karų propagandos“, – pažymėjo A.Robertsas.

Tas konservatyvus įvaizdis, lipdantis Napoleonui „monstro ir piktojo diktatoriaus“ etiketes, buvo itin gajus, nors įsimintina išimtis buvo Antrojo pasaulinio karo laikų Britanijos lyderis Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis), kuris imperatorių laikė „didžiausiu veiksmo žmogumi nuo Julijaus Cezario“.

„Jis buvo užkariautojas, – pridūrė A.Robertsas. – Žinoma, jis buvo negailestingas. Tačiau visi šie dalykai turi būti vertinami totalinio karo, vykusio 22 metus, kontekste.“

„Kaltinti jį ... dėl visų karų, kurie įvyko ir pražudė Europoje daugybę žmonių – apie 6 mln. – manau, yra visiškai nesąžininga“, – teigė istorikas.

Nesutikdamas su kolegomis, tokiais kaip istorikas Adamas Zamoyski (Adamas Zamoiskis), laikantis Napoleoną „megalomanu, nekompetetingu žmogumi ir uzurpatoriumi“, A.Robertsas argumentuoja, kad jo didvyris buvo tiek agresijos kurstytojas, tiek jos auka.

Britanijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai pradėjo pirmąjį karą prieš revoliuciją išgyvenusią Prancūziją 1792 metais, kai Napoleonas „tebebuvo artilerijos jaunesnysis leitenantas“.

Tačiau jis gali būti kaltinamas dėl „pasibaisėtinai oportunistinės atakos (Iberijos) pusiasalyje prieš Ispaniją 1807-aisiais ir Portugaliją 1808-aisiais – taip pat, be abejo, dėl invazijos į Rusiją“, – pabrėžė A.Robertsas.

Nors Napoleonas patyrė triuškinamą ir lemtingą pralaimėjimą Vaterlo mūšyje, jis buvo vienas iš iškiliausių visų laikų karvedžių, dalyvavęs 60 mūšių ir iškovojęs 47 pergales bei septynerias „lygiąsias“.

Debatai, ar jis buvo tironas, ar didvyris, suteikė peno tūkstančiams knygų, nugulusių Britanijos bibliotekų lentynose ir internetiniuose knygynuose, tokiuose kaip Amazon.co.uk.

Šio veikėjo asmenybė yra itin nuodugniai ir viešai išnagrinėta, todėl A.Robertsą glumina faktas, kad Napoleonas iki šiol gali būti lyginamas su Irako diktatoriumi Saddamu Husseinu (Sadamu Huseinu), Libijos despotu Muamaru Kadhafi (Muamaru Kadafiu), nacių lyderiu Adolfu Hitleriu arba sovietų diktatoriumi Josifu Stalinu, kaip buvo padaryta neseniai BBC parodytame dokumentiniame filme.

„Tie žmonės neturi absoliučiai nieko bendra – išskyrus tai, kad Napoleonas mėgino veržtis į Rusiją, kaip ir Hitleris“, – sakė istorikas.