Kai Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fouhas Rasmusenas) perėmė vadovavimą NATO, Aljansui sunkiai sekėsi suvaldyti stiprėjantį sukilėlių judėjimą Afganistane, o kai kurie prognozavo, kad ši organizacija greitai iškeliaus istorijos šiukšliadėžėn, kaip ir jos Šaltojo karo laikų priešininkė – Varšuvos sutarties organizacija.

Praėjus penkeriems metams, kai 12-asis NATO generalinis sekretorius A.F.Rasmussenas baigia savo kadenciją, JAV, Kanada ir jų sąjungininkės Europoje vėl yra įsitraukusios į konfrontaciją su Rusija ir turi atremti įvairesnes negu kada nors anksčiau grėsmes Vakarų pasaulio saugumui.

„Turime būti pasiruošę atremti jas visas – ar tai būtų įprastos grėsmės mūsų teritorijai, ar tai, ką vadinčiau hibridiniu karu, kokį matėme Ukrainoje: Rusijos įmantrų karinių operacijų ir informacijos bei dezinformacijos kampanijų derinį, taip pat terorizmą, kokį matome Irake, arba kibernetines atakas ar raketų atakas“, – A.F.Rasmussenas sakė duodamas atsisveikinimo interviu naujienų agentūrai „The Associated Press“.

„Visa tai yra mūsų dienų saugumo aplinkos dalis, o NATO privalo būti pasiruošusi apsaugoti savo visuomenes ir mūsų gyventojus nuo visų tų grėsmių“, – pabrėžė jis.

61 metų danas skaičiuoja paskutines dienas JAV vadovaujamo gynybos aljanso aukščiausiame civiliniame poste, kurį paliks rugsėjo 30 dieną. Vienu iš jo paskutinių oficialių veiksmų taps kalba, kurią jis antradienį sakys JAV Vest Pointo karo akademijoje.

Vadovaujant A.F.Rasmussenui, NATO tęsė ilgiausią ir intensyviausią operaciją per savo 65 metų istoriją – kovinę misiją Afganistane, kuri, kaip planuojama, baigsis šių metų gruodį.
„Rasmussenas atliko vertingą vaidmenį, padėdamas įtikinti NATO nares skirti papildomų pajėgų (JAV) prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) antplūdžio strategijai“, – sako Vašingtone įsikūrusio Brento Scowcrofto (Brento Skaukrofto) tarptautinio saugumo centro vyriausiasis transatlantinio saugumo ekspertas Jorge Benitezas (Chorchė Benitesas).

„Tai buvo svarbus pasiekimas, nes sąjungininkai buvo užsimoję mažinti savo įsipareigojimus Afganistane“, – pridūrė jis.

A.F.Rasmussenas, buvęs Danijos centro dešiniosios vyriausybės vadovas, taip pat vadovavo tuo metu, kai NATO suteikė palaikymą iš oro Libijos sukilėlių būriams, nuvertusiems diktatoriaus Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimą.

Pasak A.F.Rasmusseno, tas konfliktas ir po jo kilęs chaosas Libijoje tapo svarbia pamoka – jog tarptautinė bendruomenė turi greičiau įsikišti, kai nuverčiamas represinis režimas, siekdama užtikrinti didesnę pageidautino ir stabilaus sprendinio tikimybę.

Anksčiau šiais metais Rusijos kariuomenė okupavo ir aneksavo Krymą, o vėliau pradėjo kampaniją rytų Ukrainoje, kurią Vakarų šalių vyriausybės laiko „užslėpta invazija“. Dėl tų Maskvos veiksmų A.F.Rasmussenas ne kartą ir garsiai reiškė pasipiktinimą. Jis taip pat uoliai darbavosi viešai ir užkulisiuose, siekdamas padėti užtikrinti transatlantinę vienybę ir patikimą karinį atsaką.

Didžiausia Europoje geopolitinė krizė nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo tapo priminimu, kad pirminis NATO įkūrimo tikslas – apginti savo nares nuo Maskvos agresijos – tebėra itin aktualus, o A.F.Rasmusseno atsakas į šį iššūkį pateisino lūkesčius, sakė viena olandų analitikė.

„Jis pasinaudojo galimybe įtvirtinti NATO žemėlapyje, – sakė Margriet Drent (Margrit Drent), Nyderlandų tarptautinių santykių instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Iki tol, 25 metus po Berlyno sienos griūties, NATO tebeieškojo savo tikslo.“

Galbūt turės praeiti šiek tiek laiko, kad būtų galima įvertinti, kiek veiksmingi pokyčiai, atlikti per A.F.Rasmusseno vadovavimo metus.

Tarp jų yra ir Aljanso naujoji „strateginė koncepcija“ – misijos deklaracija, priimta 2010 metais, taip pat „išmaniosios gynybos“ iniciatyva, turinti užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp 28 NATO šalių, įgyjant ir naudojant karinius pajėgumus.

Taip pat nelengva prognozuoti, kokia ateitis laukia Afganistano, kuriame tebesitęsia 13 metų trukęs karas su Talibanu, o du besivaržantys kandidatai į prezidento postą tik dabar susitarė dėl valdžios pasidalijimo. Kai kurie taip pat kėlė abejones, ar NATO pakankamai nuveikė, kad užkirstų kelią Rusijos prezidento Vladimiro Putino ekspansionistinėms ambicijoms.

Tačiau A.F.Rasmussenas sakė AP, kad dėl savo darbo nesigaili.

„Mes reformavome savo aljansą, modernizavome jo struktūras – apskritai būtų sąžininga sakyti, kad per mano kadenciją generalinio sekretoriaus poste sumažinome riebalų ir užsiauginome raumenis“, – aiškino jis.

A.F.Rasmusseną pakeis buvęs Norvegijos premjeras Jensas Stoltenbergas, kuris NATO vadovo postą perims spalio 1-ąją.

Siekdami užtikrinti sklandų perdavimą, jiedu kalbėjosi telefonu, nes, būdami skandinavais, gerai supranta vienas kito kalbą. Aljanso pareigūnai taip pat dažnai skraidydavo į Oslą, kad informuotų J.Stoltenbergą apie naujausią padėtį.

Anksčiau šį mėnesį B.Obama ir kitų NATO valstybių bei vyriausybių vadovai buvo susitikę Velse, kur paskelbė ambicingą darbotvarkę, kurios tekstas sudarė didžiąją dalį 24 puslapių viršūnių susitikimo baigiamosios deklaracijos.

Į tą sąrašą buvo įtrauktas Pasirengimo veiksmų planas, turintis sustiprinti NATO narių Vidurio ir Centrinėje Europoje gynybą, toms šalims nerimaujant dėl V.Putino planų, taip pat siekiant atgrasyti bet kokius Kremliaus priešiškus veiksmus.

Pagrindinis šio plano komponentas – naujų itin mobilių daugiašalių greitojo reagavimo pajėgų įkūrimas. Tos pajėgos galėtų būti skubiai pasiųstos į Lenkiją, Baltijos šalis arba bet kokias kitas NATO nares, jeigu joms iškiltų pavojus.

Įgyvendinti Pasirengimo veiksmų planą „bus pirmoji labai svarbi užduotis ponui Stoltenbergui“, pabrėžė A.F.Rasmussenas.