Lėktuvui nusileidus Ukrainoje, įkvėpęs pirmąjį šalto oro gurkšnį Kijeve, nuo Lietuvos ambasados miesto periferijoje metro vykstu į stotelę "Maidan Nezalezhnosti". Tokie mano pirmieji žingsniai iš Kauno į Kijevą.

Kovos epicentro link

Kuo labiau artėjame Kijevo centrinės aikštės link, tuo sparčiau pilnėja vagonas. Bet Maidano aikštė dar toli – šalia manęs sėdinčios dvi pagyvenusios moterys kalbasi apie vienos iš jų anūko naująjį darbą ir atlyginimą, kurio dydis – "geriau negu nieko". Kitai pašnekovei knieti papasakoti savo vakarykštę liūdną istoriją – ji apsinuodijo svečiuose pas draugę – greičiausiai salotomis su pasenusia žuvimi.

Po valandos aš jau mindau sniegą Gruševskio gatvės barikadų apsuptyje. Prasibrovus iki pirmojo užkardo, skiriančio prostestuotojus ir "Berkut" pareigūnus, stebiu, kaip vienas iš opozicionierių, sumaišęs butelius, netyčia išgeria gurkšnį degaus skysčio.

Sublogavusį protestuotoją medikai girdo vandeniu, taip valydami jo skrandį. Nukentėjusysis greitai pastatomas ant kojų.

Desantas iš Lvovo

Įsikūręs pigiuose nakvynės namuose su šiomis dienomis milijono vertu vaizdu pro balkoną, stebiu visą Nepriklausomybės aikštę, kuri dažniau vadinama tiesiog Maidanu. Tarsi skruzdėlyne joje juda tūkstančiai žmonių. Į dangų kyla dūmai nuo šimtų palapinėse kūrenamų "buržuikų". Miestas mieste, arba širdis revoliucijos kūne.
Įėjęs į nakvynės namus sutinku būsimuosius kambario draugus – dvylika protestuotojų, atvykusių iš Lvovo. Kilkės ant batono, ukrainietiški lašiniai ir skaidri horilka papildo vyrų gvildenamų aktualijų foną.

Su ukrainietišku svetingumu priėmę mane į savo gretas ir užleidę vienintelę likusią lovą kambario kampe, suskumba paklausti, ką apie revoliuciją galvoju aš. Iš mano atsakymų supratę, kad esame vienoje barikadų pusėje, vyrai tiesia horilkos stikliuką ir  skuba dalytis įspūdžiais.

Iš Lvovo atvykęs draugų būrys, kuriame – du geležinkelio darbuotojai ir statybininkas, atsakingi už penktosios barikados, esančios vienoje iš greta Maidano aikštės einančių gatvių, gynybą.
Mano kambario draugų nuomonė vieninga – reikia eiti iki galo. O tai yra dabartinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus ir vyriausybės atsistatydinimas ir prisiimta atsakomybė už aukas.

Kaip didelis skruzdėlynas

Dangui virš "Maidano" sutemus, pasitikrinu fotoaparatą, užsidedu kelių apsaugus, prisisegu šalmą ir keliauju Gruševskio gatvės barikadų link. Gatvės perspektyvoje iš tolo matomos barikados primena šviesą tunelio gale. Tik toji šviesa – degančios padangų krūvos ir šildytis pastatytos šimtai metalinių statinių, kurių viduje kūrenasi malkos.

Kiek iš šalies pastebėjus kunkuliuojantį skuzdėlyno gyvenimą šioje gatvėje ir Nepriklausomybės aikštės prieigose, beveik nematau nuobodžiaujančio žmogaus. Visi kažką veikia: moterys nešioja sumuštinius, šiltą pieną, vieni skaldo malkas, kiti į maišus krauna sniegą ir neša juos naujai formuojamų barikadų kryptimi.

Krauju pažymėtos Gruševskio gatvės barikados susideda iš keturių tarpsnių – trys iš smėliu ir siegu prikimštų maišų suręstos trijų keturių metrų aukščio, o ketvirtoji – iš padangų suformuota gynybinė linija. Už jos – šimtai "Berkut" pareigūnų, kelios dešimtys gaisrininkų, vandens patranka ir trys dideli galingi stacionarūs prožektoriai.

Šalia – ir provokatoriai

Barikadose darbas organizuojamas nuolat – ką daryti vienu ar kitu atveju, kaip atsitraukti ir atlaikyti galimą šturmą. Iš futbolo sirgalių, ultranacionalistų suformuotos gynybinės grupės treniruojasi, kaip greitai virsti gyvąja barikada.

Penktadienio naktį, praleidus barikadose porą valandų ir jaučiant augančią įtampą, pasigirsta pirmieji petardų sprogimai. Vieni protestuotojai rėkia: "Jokių provokacijų, nieko nemėtykite!", kiti nepaliaujamai daužo armatūros strypais ir medinėmis lazdomis į sudegusių transporto priemonių korpusus. Kažkas šį monotonišką mušamųjų garsą pavadino revoliucijos garso takeliu.
Yra ir trečioji protestuotojų grandis barikadų priekinėse linijose – neaiškūs tipai, kurie nepastebimai paleidžia pirmuosius "Molotovo kokteilius" į už šimto metrų esančius pareigūnus. Du tokie tipai skubiai pačių protestuotojų demaskuojami ir išvedami. Vienas jų, uždegęs ir metęs butelį su degiu skysčiu, paskutines minutes ramiai sau rūkė cigaretę šalia manęs.

Vedamas už barikadų, akivaizdžiai meluodamas aiškino, kad į jį "buvo šauta iš pareigūnų pusės". Nustembu, kad provokatoriai tokie realūs ir viešai apčiuopiami. Po poros dienų buvimo čia pastebiu tą tipą tarp pilkųjų vaikinų, kurie visuomet būna pirmieji netikėtai paleidę akmenį ar uždegę degaus skysčio kokteilio dagtį.

Prisilietimas prie istorijos

Netrukus "Molotovo kokteilių" ugnies audra įsibėgėja ir į dvi dienas nepajudėjusius "Berkut" pareigūnus skrieja šimtai degaus skysčio mišinių, akmenų, petardų.

Daugelis žurnalistų, apsikarsčiusių neperšaunamomis liemenėmis, kevlaro medžiagos šalmais su mirksinčiomis lemputėmis ir dideliais užrašais "Press", paprašomi išeiti. Su savo mažu aparatu, pajuodusia striuke iš saugaus ir tamsaus kampo stebiu šią vienpusę užverdančia kovą.

Nuspėjęs taip ir nepajudėjusių pareigūnų veiksmų tolesnį elgesį, nusliūkinu iki paskutinės padangų barikados, skiriančios įsiaudrinusius protestuotojus ir šaltų nervų pareigūnus. Saugiai įsitaisau ir stebiu už poros metrų vykstantį tragišką ugnies šou.

Pagalvoju: vis dėlto kaip įspūdinga taip arti prisiliesti prie šios šalies istorijos. Į ausis įsikišu ausinuką su ten skambančių lėtu ir lyrišku klasikinės muzikos kūriniu. Tarsi sulėtintame filme stebiu daugybę liepsnojančių padangų krūvų, virš manęs skriejančius šimtus "Molotovo kokteilių" – visą tą prasmingą beprasmybės kovą.

Viskas puikiai organizuota

Maidane viskas organizuota – maitinimas, šiltos nakvynės vietos protestuotojams, scena liaudies balsui, žurnalistų darbo kambariai ir kitos detalės. Žurnalistui pageidaujant, jam duodamas riedutininko ar dviratininko šalmas, dujokaukė, plastmasiniai akiniai. Taip pat suteikiama darbo vieta, kurioje veikia internetas.

Visame protestuotojų perimetre nuolat nešiojamas šiltas pienas, karšta arbata, daugybė sumuštinių. Prie laužų verdami troškiniai, sriubos. Protesto dalyviams dalijami šildantys paketai, kuriuos galima įsidėti į pirštines ar batus. Prie aikštėje esančių palapinių žmonės aukoja naktimis čia budintiems opozicionieriams, o prie barikadų į dėžes metami cigarečių pakeliai budintiems vyrams.

Du mėnesius trunkantys Ukrainos protestai šiandien artėja kulminacijos link. Didžiulio pasaulio dėmesio ne tik šios šalies, tačiau ir Rytų bei Vakarų europinių demokratinių vertybių konfliktas priviliojo šimtus žurnalistų, norinčių nušviesti šį dramatišką antros pagal dydį Europos šalies istorijos etapą.

Muilo teko skolintis

Žurnalistus, kaip ir protestuotojus, galima suskirstyti į du tipus – vieni, apsišarvavę tarsi kariai, medžioja įvykius barikadų karštyje, kiti analitiškai gilinasi į priežastis, pateikdami tiriamąsias istorijas ir fiksuodami opozicijos bei pozicijos lyderių aplinką.

Paryčiais grįžęs į kambarį, sutinku ir draugus, besidalijančius praėjusios dienos įspūdžiais.

Muilas ir šampūnas nakvynės namuose – deficitas. Ir žurnalistai, ir  protestuotojai, pabuvoję barikadose, nuo daugybės deginamų padangų greitai pajuoduoja, šioms kovos spalvos nuplauti reikia daug pastangų. Šalia gyvenanti moteris, sutikta kylant liftu, paskolina ūkiško muilo gabalą, kurio pasidalijame su kartu gyvenančiais žurnalistais iš Prancūzijos.
Rytoj vėl būsime suodini. Ukrainos dramos atomazga artėja, mes – jos metraštininkai.