Nors dar neaišku, ar išpuolį Turkijoje tikrai įvykdė kurdai, tačiau šios atakos sustiprina ir įteisina šalies galimybes panaudoti jėgą prieš kurdų pajėgas, LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto mokslų daktaras Giedrius Česnakas. „Kurdai užima ypatingą ir svarbią padėtį, nes JAV kurdų pajėgas ginklais ir, veikiausiai, finansiškai parėmė kaip pagrindines, kurios pirmos ir gana sėkmingai pradėjo kovą su DAESH tiek Sirijoje, tiek Irake. Tačiau šis politinis kurdų sustiprėjimas akivaizdžiai prieštarauja Turkijos interesams“, – kalba politologas.

– Pone Česnakai, kol kas niekas atsakomybės dėl sprogdinimų Turkijoje neprisiėmė, bet šalies premjeras pareiškė, kad išpuolį surengė kurdai. Turbūt nereikėtų abejoti, kad tai teroro išpuolis?

– Tai neabejotinai yra teroro išpuolis, tik išlieka klausimas, kas jį įvykdė – ar DAESH kovotojai, ar kurdai. Analitikai pabrėžia, kad panašių išpuolių, kai vyko kurdų karas su Turkija, nuo pat 1984 m., yra buvę, nes tai buvo tam tikra taktika taikytis į šiuo metu tarnybos neatliekančius karius. [...]

Dar pranešama apie vėliau įvykusius mažesnius išpuolius, kurių  dalis buvo pietryčių Turkijoje. Vėl kyla klausimas, ar tai DAESH būdas silpninti kovą Sirijoje, perkeliant kovą tarp Turkijos ir kurdų, ar vis dėlto tai kurdų (galbūt ne tik pačios PKK partijos vykdomas puolimas, tačiau tokių vienišų vilkų – dar radikalesnių ir palaikančių kurdų nepriklausomybę bei autonomiją) veikimas pasinaudojus proga. Taigi klausimų gana daug.

– Jei iš tiesų tai kurdai, ko jie siekia ir kaip jų siekiai atrodo?

– Šiame kontekste kurdai užima ypatingą ir svarbią padėtį, nes JAV kurdų pajėgas ginklais ir, veikiausiai, finansiškai parėmė kaip pagrindines, kurios pirmos ir gana sėkmingai pradėjo kovą su DAESH tiek Sirijoje, tiek Irake. Tačiau šis politinis kurdų sustiprėjimas akivaizdžiai prieštarauja Turkijos interesams. Ir, kai prasidėjo intensyvesnės kovos Sirijoje, Turkija atakavo ne tik DAESH kovotojus, bet nemažai atakų buvo nukreipta ir prieš kurdus, nes Kurdistano regionas yra išsidėstęs trijose valstybėse ir kurdai nori sukurti savo valstybę, bent jau autonomiją, Turkijoje.

Irake kurdai de facto kontroliuoja savo teritoriją tam tikrais politiniais instrumentais. Sirijoje jie taip pat turėjo pakankamą autonomiją, o Turkijoje tos autonomijos nebuvo dėl nuo 1984 m. vykusių konfliktų, kai buvo paskelbtas karas. Taigi Sirijos problemos suaktyvino šias problemas ir jos jau tampa tarptautinėmis, nes būtent JAV parama kurdams labai nepatenkintas Turkijos prezidentas, kuris Kurdistano kurdų partiją tiesiogiai ir įvardija kaip teroristinę organizaciją. O JAV kurdus tiek Sirijoje, tiek Irake laiko pagrindine jėga kovojant su DAESH.

– Kaip vertinate mintį, kad turkams tarsi naudingos tokios atakos, nes taip jie gali pateisinti savo elgesį su kurdais?

– Žinoma, tos atakos demokratinių valstybių negali būti pateisintos, bet jos sustiprina ir įteisina Turkijos galimybes panaudoti jėgą, ką jie, beje, jau ir daro tiek Sirijoje, tiek Irake prieš kurdų pajėgas. Tačiau kurdai yra labai svarbus destabilizuojantis regiono veiksnys: jei konfliktas Sirijoje ir Irake dar virs (ir jau panašu, kad virsta) konfliktu Turkijos teritorijoje, turėsime labai nestabilų regioną, kuriame žaidžia ir didieji žaidėjai – Rusija ir JAV.

Neseniai Turkijos prezidento patarėjai yra paskelbę, kad vienintelis būdas laimėti Sirijoje yra sausumos invazija. Tai visiškai prieštarautų Rusijos interesams ir galėtų kilti tikrai didelis, bent jau regioninės reikšmės, karas. Taigi akivaizdu, kad situaciją reikia ne eskaluoti, o stengtis deeskaluoti, todėl turėtų būti stengiamasi ne bandyti užgniaužti kurdų pajėgas kariniais veiksmais, pradėti kovą tarp Turkijos ir Turkijos kurdų, o sėsti prie derybų stalo, nes taika buvo liepą nutraukta.

Reikia bandyti regione įvesti kažkokį stabilumą. Juk kurdai yra didžiausia etninė mažuma, tad tai paveiktų visą Turkijos visuomenę, neskaitant Sirijos pabėgėlių. Taigi regionas šiuo metu verda.

– Tačiau Turkijos prezidento pažadai, kad šalis labiau negu bet kada pasiryžusi naudotis savo teise į savigyną, tikriausiai yra situacijos eskalavimas?

– Taip, sutinku su Jūsų nuomone, nes Turkijos prezidentas nėra visiškai demokratiškas atstovas. Veikiau tai autoritarinio tipo lyderis ir jis stengiasi išnaudoti, konsoliduoti savo galią. O tokios krizinės situacijos dažniausiai sustiprina autoritarinius lyderius, išplečia jų galias priimti kažkokius sprendimus. Akivaizdu, kad, jeigu jis pradėtų kalbėti apie deeskalaciją, apie kurią gana sudėtinga kalbėti Turkijoje įvykus tokiems išpuoliams, jis galėtų pasirodyti kaip silpnas lyderis. Tačiau, jei norime matyti kažkokį stabilumą, turi būti judama deeskalacijos keliu.