Ukrainos krizei įgavus naują pagreitį, o Rusijos ir Vakarų konfrontacijai peraugus į rimtą geopolitinį lūžį, pasaulis susidūrė su vienu didžiausiu iššūkių per daugybę metų, teigia žurnalo „The Economist“ vyriausiasis redaktorius Edwardas Lucasas. „Matome rimtą konfrontaciją su Rusija, ypač grasinančia branduoliniais ginklais. Tokiu atveju yra keletas scenarijų. Pirmas – Rusija nusileidžia, kas mažai tikėtina. Antras – nusileidžia Vakarai, ir nusistovėjusi saugumo tvarka griūva dar greičiau“, – mano jis.
Politikos apžvalgininko nuomone, šiuo metu gero pasirinkimo, kaip spręsti padėtį, apskritai nėra, nes Rusija gali žaisti atominio ginklo korta, o Vakarai bijo apie tai kalbėti: „Bet didžiausia problema yra ta, kad NATO nepasiruošusi tokiems pavojams. Jie nežino, kaip tinkamai atsakyti į kibernetines atakas, informacinį karą ar ekonomines bei energetines sankcijas.“
Vakarai padėti neketina
Beveik prieš metus prasidėjusi Ukrainos krizė pastaraisiais mėnesiais dar labiau pagilėjo. Po Krymo okupacijos separatistiniams judėjimams išplitus į Rytų Ukrainą, Rusijos ir Vakarų konfrontacija peraugo į rimtą geopolitinį lūžį, kuris kelia nerimą ir politiniams veikėjams, ir apžvalgininkams. Pastarieji vis drąsiau tvirtina, jog kartojasi Antrojo pasaulinio karo išvakarių scenarijus, ir taikaus konflikto sprendimo Donbaso regione nemato.
Apie 3 tūkst. žuvusiųjų, beveik 4 tūkst. sužeistųjų ar dingusiųjų be žinios. Prie šių skaičių prisideda dar maždaug milijonas priverstųjų palikti savo namus. Tokia statistika jau kurį laiką mirga pasaulio žiniasklaidos pranešimuose, skelbiančiuose žiaurių karinių susidūrimų padarinius Ukrainos rytuose.
Rugsėjo pradžioje prorusiškų separatistų ir Ukrainos valdžia sutarė dėl paliaubų su prorusiškais sukilėliais. Ukrainos prezidento Petro Porošenkos vyriausybė sukilėliams siūlo plačios autonomijos teises su sąlyga, kad neramumų kamuojamos Luhansko ir Donecko sritys liks šalies sudėtyje. Tačiau, kaip sako šiuos regionus kontroliuojantys prorusiški separatistai, kuriems padeda reguliarioji Rusijos kariuomenė, norima visiško atsiskyrimo nuo Ukrainos.
Kaip teigia kai kurie užsienio ekspertai, jei P. Porošenka sutiktų su separatistų reikalavimais, Kijevą palaikantys Vidurio ir Vakarų Ukrainos gyventojai liktų nusivylę, nes antiteroristinei operacijai skirti finansiniai, kariniai ir žmogiškieji ištekliai būtų beverčiai. Jei P. Porošenka nesutiktų su separatistų reikalavimais, tuomet pastarieji, remiami Rusijos pajėgų, galėtų veržtis iki pat šalies pietryčiuose esančio Mariupolio ir toliau, kad suformuotų koridorių iki pat Rusijos okupuoto Krymo.
Žinomas britų apžvalgininkas, žurnalo „The Economist“ vyriausiasis redaktorius Edwardas Lucasas teigia, kad šiuo metu Ukrainos vadovas turi mažai erdvės manevravimui. O Ukraina nepajėgi laimėti karo su Rusija, kuri tikrai neleis laimėti kovos su separatistais. „Vakarai nesiruošia padėti Ukrainai, kad ši galėtų pakeisti situaciją. Karinio sprendimo nėra, tai – dar vienas įšaldytas konfliktas“, – sako jis.
E. Lucaso nuomone, Ukrainos prioritetas dabar turėtų būti neleisti separatistams užimti dar daugiau teritorijų ir susitelkti ties tomis, kurias Kijevo valdžia dar kontroliuoja: „Tam reikia be galo daug pastangų ir darbo. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad nėra galimybių atgauti rytinę teritorijos dalį per artimiausius keletą metų.“
P. Porošenkos klaida – per mažai dėmesio visuomenei
Kalbant apie politinės krizės suvaldymą Ukrainoje, vis dažniau minimos prezidento P. Porošenkos administracijos klaidos. Pavyzdžiui, Willsono tyrimų centro Jungtinėse Valstijose analitikas Matthew Rojansky įsitikinęs, kad P. Porošenka suklydo apskritai siųsdamas karines pajėgas į šalies rytus. Pasak jo, ukrainiečiai turėjo neleisti separatistams užimti daugiau teritorijų ir derėtis su jais, net jei tai užtruktų dešimt metų.
O Pitsburgo universiteto Ekonomikos departamento specialistas Tymofyi Mylovanovas pastebi, kad dabartinė Ukrainos valdžia per mažai bendrauja su jį palaikančia visuomene: „Dalis problemos ta, kad P. Porošenkos administracija netinkamai vykdo informacinę politiką tų ukrainiečių atžvilgiu, kurie palaiko jo veiksmų planą. Kitaip tariant, žmonės nesupranta, ką daro jų vyriausybė. Pavyzdžiui, nebuvo surengta nė viena spaudos konferencija, per kurią visuomenė būtų galėjusi užduoti rūpimus klausimus.“
T. Mylovanovo žodžiais, problemų kelia tai, kad Ukrainoje reikšmingi susitarimai ilgai buvo tvirtinami slepiant detales nuo žmonių. Todėl žmonės yra labai skeptiški net ir demokratinių procesų atžvilgiu ir niekuo nepasitiki. Be to, dviprasmišką vyriausybės politiką nemažai žmonių interpretuoja kaip susitarimus, vykdomus už jų akių.
„Todėl ukrainiečiai labai bijo, kad bet koks nuolaidžiavimas separatistams iš tiesų gali būti slaptas susitarimas tarp P. Porošenkos ir Vladimiro Putino. Nemanau, kad, jei prezidentas savo sprendimų Ukrainos Rytuose motyvus racionaliai paaiškintų didžiajai ukrainiečių daliai, separatistų reikalavimų vykdymas būtų sukrečiantis likusiai Ukrainai“, – svarsto T. Mylovanovas.
ES reakcija rodo vidinį susiskaldymą
Dar Krymo okupacijos metu Rusijos agresijos atgarsiai sudrebino ir kitas buvusiai Sovietų Sąjungai ar socialistiniam Varšuvos pakto blokui priklausiusias valstybes, tokias kaip Baltijos šalys, Lenkija ir Rumunija. Šių šalių valdžios atstovai ir visuomenė reiškia didžiulį susirūpinimą ne tik dėl tragiškos ukrainiečių padėties, bet ir dėl iškilusios grėsmės savo pačių saugumui.
Europos Sąjungos (ES) vangi reakcija į kruvinus įvykius Ukrainoje rodo didelį susiskaldymą bendrijos viduje. Tokios šalys, kaip Vengrija, Slovakija, Čekija, Italija, Graikija ir kai kurios kitos, nepritaria bendrijos siekiui atsaką Rusijai suduoti ekonominėmis sankcijomis. Naujausias sankcijų paketas, ribojantis didžiųjų Rusijos bankų veiklą, energetikos ir karo pramonės sektorius, įvestas dar šios savaitės pradžioje.
Komentuodamas ES ir JAV ekonomines perspektyvas veikiant abipusėms sankcijoms, T. Mylovanovas linkęs laikytis optimistiškos pozicijos, nes valstybių ekonomikos yra patvarios: „Žinoma, yra problemų, bet kalbu sąlyginai. Rusija turi didelę regioninę galią, tačiau jos ekonomika nėra diversifikuota ir globali, nes yra izoliuojama ir priklausoma nuo naftos bei dujų. Manau, kad ES, JAV ir kitos valstybės turi daug stipresnes, daug atsparesnes ekonomikas ir galingesnes institucijas.“
Demokratinių institucijų trūkumas, T. Mylovanovo nuomone, yra tas, kad joms sunku suduoti stiprų atsaką priešininkui ar įvairioms krizėms. Tačiau dėl tokių institucijų yra galimybė atsigauti. „Todėl iš esmės tai nėra problema, tik tai gana sudėtinga kalbant apie trumpalaikę perspektyvą“, – mano jis.
Išgąsdinti Rusijos nepavyks
Europos susiskaldymas išryškėjo ir diskusijose dėl Rytų Europos NATO šalių regioninio saugumo. Reaguojant į Rusijos užsienio politiką, svarstytas siūlymas įrengti naujas karines bazes pažeidžiamiausių NATO sąjungininkių Baltijos šalių teritorijose, tačiau tam pritaria ne visi. Italija, Vokietija ir kai kurių kitų valstybių vadovai šiai idėjai priešinasi, neva tokie veiksmai tik didintų įtampą su Rusija.
Siekdamas padrąsinti Baltijos šalis, rugsėjį Estijos sostinėje Taline lankėsi JAV prezidentas Barackas Obama ir išreiškė palaikymą Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Žurnalo „The Economist“ vyriausiasis redaktorius E. Lucasas teigia, kad B. Obamos kalba abejonių nesukėlė, tačiau budrumo prarasti nereikėtų, nes Rusijos taip lengvai neišgąsdinsi.
„Jie puikiai išmano dviprasmiškų puolimų rengimą, kai nėra visiškai aišku, kas nutiko, todėl kaltė ne iš karto suverčiama Rusijos valdžiai. Manau, kad dabar Baltijos šalyse būtent tai ir vyksta. Matėme Estono Kohverio pagrobimą, netikėtą ir nemalonų pono Dolgovo vizitą Rygoje ir ten pasakytą kalbą, taip pat keistą prašymą Lietuvai padėti sugauti tarnybos sovietų kariuomenėje nebaigusius žmones bei daugybę kitų dalykų. Mano manymu, tai labai grėsmingas atsakymas į B. Obamos apsilankymą Estijoje, nes į tokius veiksmus NATO neturi aiškaus atsakymo“, – teigia E. Lucasas.
Baltijos šalyse Rusija kovoja provokacijomis
Pastarųjų savaičių įvykiai, tokie kaip numanomas Estijos pareigūno pagrobimas, Rusijos prašymas padėti suimti prieš 24 metus sovietų kariuomenėje tarnauti atsisakiusį lietuvį, rodo, kad Rusija ir toliau nusiteikusi žaisti provokacinius žaidimus.
Susirūpinimą kelią ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovo Konstantino Dolgovo pasisakymas Rygoje šią savaitę, kad rusiškai kalbančių mažumų diskriminavimas Latvijoje ir Estijoje „gali turėti labai rimtų pasekmių“. Jis kritikuoja Baltijos šalis dėl čia neva vyraujančių neonacistinių nuotaikų, nukreiptų prieš rusakalbių mažumas.
Pasak E. Lucaso, būtų naivu tikėtis, kad Rusija konfrontuos tokiu būdu, kokio dauguma tikisi. Anot jo, Rusija veiks taip, kaip patogiausia jai: „Manau, išvysime daug platesnį kitokių ginklų panaudojimą. Tai – kibernetinės atakos, organizuoto nusikalstamumo grupuotės, purvini pinigai politikoje, netikros nevyriausybinės organizacijos, etninė nesantaika, finansinės baimės, ekonominės sankcijos, energijos išteklių tiekimo trukdžiai. Šios priemonės bus naudojamos siekiant sužlugdyti žmonių moralę, taigi karinė intervencija nėra būtina.“
Aptardamas K. Dolgovo pareiškimus apie neva Baltijos šalyse menkinamus rusakalbius, Pitsburgo universiteto analitikas T. Mylovanovas mano, kad tokius pasisakymus reikėtų vertinti rimtai, nes jie panašūs į tuos, kuriuos girdėjome prieš konfliktą Ukrainoje.
„Gali būti ir taip, kad už visko slypi daug didesni dalykai, kad Rusija siekia destabilizuoti visą Rytų Europą (jei jie tam turi pajėgumų, dėl ko taip pat nėra visiškai aišku). Ar tikrai jie gali destabilizuoti taip smarkiai? Galbūt, – svarsto T. Mylovanovas. – Jei tai tiesa, tikrai susirūpinčiau dėl tokių pareiškimų, nes Rusija laimi kovą dėl tų žmonių protų, kurie nėra užtikrinti dėl savo pačių pozicijos. Ir tai labai pavojinga.“
NATO pavojams nepasiruošusi
Rugsėjo pradžioje, siekiant aptarti Rytų Europos regiono saugumo klausimus, Velse surengtas NATO viršūnių susitikimas. Dvi dienas trukusiame suvažiavime nuspręsta įkurti NATO greitojo reagavimo karines pajėgas, kurios, pasak specialistų, prireikus galėtų atsidurti bet kuriame karštajame taške per dvi dienas.
E. Lucasas sako, kad NATO vis tiek susidurs su vienu didžiausiu iššūkių per daugybę metų, mat šiuo metu vykstantis hibridinis karas reiškiasi įvairiomis formomis.
„Kai kurios fronto šalys nėra tokios patikimos sąjungininkės. Pavyzdžiui, Lietuva ir Latvija skiria nepakankamai pinigų gynybai, o tai amerikiečius erzina, nes jie rizikuoja III pasauliniu karu dėl šalių, kurios neskiria pinigų tiek, kiek reikėtų“, – teigia „The Economist“ vyriausiasis redaktorius.
Be to, pastebi jis, Rusija gali žaisti atominio ginklo korta, o Vakarai bijo apie tai kalbėti, nors niekam ne paslaptis, kad tokių ginklų Rusija turi ir tuo manipuliuoja: „Bet didžiausia problema yra ta, kad NATO nepasiruošusi tokiems pavojams. Jie nežino, kaip tinkamai atsakyti į kibernetines atakas, informacinį karą ar ekonomines bei energetines sankcijas.“
Apibendrinamas dabartinę geopolitinę situaciją, politikos apžvalgininkas mato keletą scenarijų. „Galime matyti rimtą konfrontaciją su Rusija, ypač grasinančia branduoliniais ginklais. Tokiu atveju yra keletas scenarijų. Pirmas – Rusija nusileidžia, kas būtų puiku, bet mažai tikėtina. Antras – nusileidžia Vakarai, ir nusistovėjusi saugumo tvarka griūva dar greičiau“, – mano E. Lucasas.
Taip pat, sako jis, gali būti ir taip, kad prasidės susišaudymai su Rusija, – tada pasauliui ateis galas. Taigi šiuo metu jokių gerų pasirinkimų nėra.
Nors pasaulio dėmesį prikausčiusio geopolitinio lūžio Rytų Europoje tolimesnę eigą prognozuoti sudėtinga, aišku tiek, kad, Šaltajam karui pasibaigus, Senajame žemyne nusistovėjusi tvarka pasikeitė iš esmės. Kokia jis bus ateityje, pamatysime netrukus.
