Žinia apie Pirmąjį pasaulinį karą išprovokavusį nužudymą Europos lyderiams neatrodė reikšminga

Prieš šimtmetį Europos likimą sprendusiems galingųjų valstybių lyderiams 1914 metų birželio 28-osios rytas žadėjo gražią vasaros dieną.

Vokietijos kaizeris Vilhelmas II buvo išplaukęs burine jachta, Prancūzijos prezidentas Raymond'as Poincare (Reimonas Puankarė) – išvykęs stebėti žirgų lenktynių, Rusijos caras Nikolajus II išėjo pasivaikščioti su vaikais. Nė vienas jų nenumanė, kad tai, kas įvyks tos dienos popietę, pakeis Europos istoriją ir lems vieną didžiausių jos tragedijų.

Tą saulėtą sekmadienį Paryžiaus politikos ir diplomatijos grietinėlė buvo susirinkusi į metų socialinį renginį – garsiąsias „Didžiojo prizo“ žirgų lenktynes.

„(Bulonės) miško alėjose buvo susirinkusi nerūpestinga ir linksmai nusiteikusi minia, – R.Poincare rašė savo memuaruose. – Giedras dangus, susispietę žiūrovai, elegantiški tualetai, ryškios žalumos apjuosto hipodromo grožis... Viskas rodė, kad popietė bus maloni.“
Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Tarp trečiojo ir ketvirtojo bėgimo vienas naujienų agentūros „Havas“ žurnalistas perdavė R.Poincare skubią telegramą.

„Sarajevas, birželio 28 d.: Austrijos sosto įpėdinis erchercogas Pranciškus Pranciškus Ferdinandas ir Hohenburgo kunigaikštienė važiavo šio miesto gatvėmis, kai vienas vyras šovė į juos iš pistoleto. Keliomis minutėmis vėliau jie mirė.“

„Ar turėčiau atšaukti lenktynes?“

Nors ta žinia buvo sukrečiama, niekas neįsivaizdavo, kad Pranciškaus Ferdinando nužudymas įžiebs visą Europą apimsiantį karą.

Netgi Austrijos-Vengrijos imperatorius Vienoje neatrodė per daug susirūpinęs dėl savo sūnėno žūties. Kaip pranešama, jis pareiškė: „Visagalis atkūrė tvarką, kur buvo chaosas.“

Vokietijoje kaizeris Vilhelmas šią naujieną sužinojo, kai ruošėsi dalyvauti prestižinėje Kylio regatoje Baltijos jūroje. Imperatorius neatrodė itin nustebęs ir paklausė savo laivo admirolo: „Kaip manote, ar turėčiau atšaukti lenktynes?“

Carų vasaros rūmuose Peterhofe netoli Sankt Peterburgo Nikolajus II taip pat džiaugėsi maloniu sekmadienio rytu.

„Oras buvo puikus“, – jis parašė savo dienoraštyje, paminėjęs, kad birželio 28-ąją buvo išėjęs pasivaikščioti su savo vaikais, tačiau nieko neparašė apie įvykius Balkanuose.

Nors slaptosios tarnybos buvo perspėjusios, kad dėl Pranciškaus Ferdinando žūties Austrija gali eskaluoti padėtį, daugelis galingųjų šalių karinių lyderių atostogavo, tarp jų ir vienas geriausių Rusijos strategų – generolas Aleksejus Brusilovas.

„Apie atentatą sužinojome kai baigėme gydomąsias vandens procedūras, – vėliau pasakojo jis. – Atostogautojai liko visiškai ramūs. Tuo metu niekas negalvojo, kad šis nužudymas taps pretekstu pradėti siaubingą pasaulinį karą.“

Atrodo keista, tačiau Didžiosios Britanijos karalius Jurgis V atrodė labiausiai sujaudintas erhercogo, kurį jis asmeniškai pažinojo, žūties.

Monarchas nedelsdamas atšaukė pokylį Bakingamo rūmuose, planuotą surengti tą vakarą, įsakė paskelbti savaitės trukmės gedulą ir organizavo gedulingas mišias Vestminsterio katedroje.

Dienraštis „The Times of London“ kitą dieną atentato Sarajeve temai skyrė septynis straipsnius, nors Britanijos visuomenė tuo metu buvo daug labiau susirūpinusi dėl įvykių Airijoje, kur įtampa dėl regiono nepriklausomybės atrodė tampanti nevaldoma.