Ieškojo vandens, rado naftos
Dykumos klimato sąlygomis, kai kritulių iškrinta itin mažai, o požeminio vandens atsargos labai išeikvotos, gėlinimo įrenginiai tapo infrastruktūra, be kurios Persijos įlankos regione neįmanoma šiuolaikiškai gyventi.
Eksperimentai su vandens gėlinimu čia prasidėjo dar XIX a. 9-ajame dešimtmetyje, norint patenkinti į Meką keliaujančių piligrimų poreikius. Tačiau pirmieji modernūs gėlinimo įrenginiai Bahreine, Kuveite, Saudo Arabijoje ir Katare atsirado tik XX a. 6-ajame dešimtmetyje.
1965 m. Saudo Arabijoje, prie Aplinkos, vandens ir žemės ūkio ministerijos, net buvo įsteigtas specialus vandens gėlinimo departamentas. Pirmieji šalies vandens gėlinimo įrenginiai buvo pastatyti Al Vadže ir Duboje 1969 m.
Kaip rašo Arabų centro Vašingtone tyrėjas Arebas Chibani, nuo gėlo vandens neatsiejama ir regiono juodojo aukso istorija: Saudo Arabijoje nafta pirmą kartą buvo aptikta kaip tik ieškant patikimo vandens šaltinio Džidai. Pajamos iš naftos – ypač 1973 m. krizės sukeltas kainų šuolis – leido finansuoti gėlinimo įrenginių statybą. Dėl naftos ir šiandien trykšta geriamojo vandens šaltiniai: pvz., Saudo Arabija vandeniui gėlinti sunaudoja apie 300 tūkst. naftos barelių per dieną.
Rekordiniai poreikiai
Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos šalys – Saudo Arabija, Kuveitas, Bahreinas, Kataras, JAE, Omanas – gyvuoja tik dėl gėlinimo stočių, kuriose jūros vanduo paverčiamas geriamu.
Kaip skelbia opozicinis portalas „Iran International“, daugiau nei 400 šiose šalyse veikiančių vandens gėlinimo stočių pagaminama apie 40 proc. viso pasaulyje išgėlinamo vandens. Kai kurios valstybės nuo tokių įrenginių yra kritiškai priklausomos: pvz., Kuveite apie 90 proc. suvartojamo geriamojo vandens yra gėlintas jūros vanduo, Omane – 86 proc., Saudo Arabijoje – 70 proc.
Nors kuriamos naujos, efektyvesnės technologijos, kartu su gėlinimo stočių pajėgumais auga ir jo paklausa. Dėl dosnių valstybės subsidijų (pvz., 2018 m. Omanui geriamojo vandens subsidijos kasdien atsiėjo po 1,1 mln. dolerių) vandens kainos čia nelabai aukštos, tad stinga svarbaus argumento taupyti vandenį – namų ūkiuose, pramonėje ir žemės ūkyje jo sunaudojama vis daugiau.
Kita vertus, daugėja ir vartotojų. Gyventojų skaičius regione per 20 metų beveik padvigubėjo. Šalys stengiasi diversifikuoti pajamas, todėl vis plačiau atsiveria turistams. Svečių buitis ir pramogos neįsivaizduojamos be neriboto kiekio vandens, o kiekvienas estetiniais sumetimais pasodintas augalas reiškia ne tik žalumos lopinėlį, bet ir laistyti eikvojamą vandenį.
Regiono šalių valdovai nestokoja ir fantazijos įvairiems gigantiškiems turizmo, kultūros projektams, stengiasi organizuoti kuo daugiau prestižinių renginių. Tai dar viena bedugnė, praryjanti milžiniškus kiekius gėlo vandens. Pvz., per 2022 m. pasaulio futbolo čempionatą Katare kiekvienai futbolo aikštelei per dieną reikėjo 10 tūkst. l gėlo vandens.
Skaičiuojama, kad šiandien vienam Persijos įlankos tarybos šalių gyventojui per dieną tenka 560 l vandens, o pasaulio vidurkis – 180 l. Rekordininkė – Saudo Arabija, kurioje gyvena daugiau nei 60 proc. šios organizacijos šalių gyventojų. Ji – trečia pagal vieno gyventojo suvartojamo vandens kiekį pasaulyje, nusileidžia tik JAV ir Kanadai.
Nors dirbamosios žemės plotas šiose šalyse sudaro mažiau nei 5 proc., žemės ūkyje sunaudojama apie 70–80 proc. regiono atsinaujinančiųjų vandens išteklių. Masiškai eksploatuojant požeminį vandenį, jo resursai dramatiškai senka.
Perspektyvos nedžiugina
Europoje kilęs tvaraus gamtos naudojimo vajus neaplenkė ir šio regiono. Pastaraisiais metais imtasi įvairių verslo skatinimo, kultūros iniciatyvų, kaip geriau suderinti geriamojo vandens poreikius ir aplinkos tausojimą.
Mokslininkai yra apskaičiavę, kad Persijos įlankos vandenys šiandien yra 25 proc. sūresni nei įprastas jūros vanduo, be kita ko, ir dėl gėlinimo procesų. Į įlanką išleidžiamos gėlinimo atliekos mažina deguonies kiekį jūros vandenyje, slopina vandens organizmų augimą ir mažina biologinę įvairovę.
Siekiant atkreipti dėmesį į vandens gėlinimo padarinius ekosistemai, inicijuotos įvairios programos. Pvz., 2021 m. JAE nacionalinis paviljonas Venecijos architektūros bienalėje pelnė apdovanojimą už projektą, kuriame pristatytas cementas, gaminamas iš gėlinimo atliekų.
Nerimą kelia ir klimato kaitos perpektyva. Pagal ekstremaliausią scenarijų temperatūra regione, kuri jau yra viena aukščiausių pasaulyje ir šyla sparčiau nei kitur, iki amžiaus pabaigos gali pakilti beveik 6 °C.
Tačiau dabar grėsmės netekti gėlo vandens perspektyva tampa gerokai artimesnė.
Nors kuriamos naujos, efektyvesnės technologijos, kartu su gėlinimo stočių pajėgumais auga ir jo paklausa.
Jautriausia vieta
Kibernetinė ar oro ataka, sabotažo operacija prieš vandens gėlinimo stotis – ir pasaulis susidurtų su drama, gerokai didesne nei pakilusios naftos kainos. Sutrikus vandens gėlinimo infrastruktūros veiklai, per keletą dienų kiltų humanitarinė katastrofa – vienu metu turtingiausiose Persijos įlankos šalyse sutriktų geriamojo vandens, elektros tiekimas, pakriktų sanitarinės sąlygos ir viešoji tvarka.
Žvalgybos agentūros jau seniai įvertino Persijos įlankos valstybių priklausomybės nuo vandens gėlinimo infrastruktūrų strateginius padarinius. JAV Centrinės žvalgybos valdyba vandenį yra pavadinusi Artimųjų Rytų strategine žaliava, pažymėdama, kad kelių Persijos įlankos valstybių pareigūnai būtent jį, o ne naftą laiko svarbesniu nacionalinei gerovei.
Analitikų dažnai minimas pavyzdys – Džubailas, Saudo Arabijos Persijos įlankos pakrantėje esanti gėlinimo stotis, iš kurios 500 km vamzdynų sistema tiekiama daugiau nei 90 proc. Rijado geriamojo vandens. 2009 m. nutekintame JAV diplomatiname pranešime teigta, kad, sunaikinus šią stotį ar jos infrastruktūrą, Saudo Arabijos sostinė atsidurtų ties katastrofos riba. Rijadui tektų per savaitę evakuotis, be Džubailo gėlinimo stoties Saudo Arabijos valstybės sistema negalėtų egzistuoti.
Panašių rūpesčių ne kartą išsakė ir regionų vadovai. Kataras pernai perspėjo, kad smūgis į Irano branduolinius objektus užterštų Persijos įlankos vandenis ir keltų grėsmę geriamojo vandens sistemai Katare, JAE ir Kuveite. Dohos pareigūnų skaičiavimu, tokios krizės atveju Kataras be geriamojo vandens liktų vos per tris dienas. Vėliau Kataras pagausino savo avarines atsargas – pastatyta penkiolika didžiulių vandens rezervuarų.
Be tiesioginių atakų ar branduolinės taršos, analitikai mini ir dar vieną riziką: į Persijos įlankos vandenį išsiliejusi nafta sutrikdytų gėlinimo procesą.
Regione jau būta panašių precedentų. 1991 m., traukdamasi iš Kuveito, Irako armija susprogdino šalies gėlinimo įrenginį ir sąmoningai išleido į Persijos įlanką iki 11 mln. barelių žalios naftos. Tąkart nafta apgadino apie 800 km pakrantės, pražudė apie 30 tūkst. jūrų paukščių, jūros dugne teršalai išliko dešimtmečiais. Jei toks užterštas vanduo patektų į gėlinimo įrenginius, jų darbas sustotų.
Šią savaitę Iranas atakavo JAE esančią Fujairahos elektrinę, kuri aptarnauja vieną didžiausių pasaulyje gėlinimo stočių. Numušus droną Kuveite nuolaužos sukėlė gaisrą kitoje gėlinimo stotyje. Tačiau kol kas tai nesukėlė didesnių problemų.
Užprogramuota suirutė
Teherano smūgį kaimynų vandentiekiui reikėtų traktuoti kaip pareiškimą, kad su JAV bendradarbiaujančios Persijos įlankos monarchijos negali savo gyventojams užtikrinti gyvenimo sąlygų. Kiltų grėsmė šių šalių visuomeninėms sutartims: anot dr. Bailey Schwabo, vietos režimai mainais už politinį paklusnumą gyventojams siūlo stabilumą ir materialinę gerovę.
„Bloomberg“ primena, kad pagal tarptautinę teisę tokie objektai yra saugotini, tačiau patirtis rodo, kad raketas ir dronus paleidžiantys asmenys ne visada laikosi taisyklių.
Kita vertus, tokią pat silpną vietą turi ir Iranas. 2026-uosius Teheranas pasitiko kęsdamas masinį troškulį. Po didžiausios per 50 metų sausros sostinėje, vietoj įprastos 220 mm metų normos iškritus vos 1 mm, keturiuose rezervuaruose, iš kurių tiekiamas geriamasis vanduo 15 mln. gyventojų turinčiam metropoliui, vandeniu buvo užpildyta tik 5 proc. talpyklų.
Padėtis Pietų Irane taip pat buvo katastrofiška: Bušehro, Farso ir Hormozgano provincijose pernai beveik nelijo. Praėjusią vasarą visiškai arba iš dalies išdžiūvo devyni dideli ežerai ir pelkės, įskaitant Urmiją, Bachteganą ir Gavchunį. Be sausros, krizę dar labiau aštrina dešimtmečius trunkantis vandens išteklių pereikvojimas.
Katastrofos mastą aiškiai iliustruoja Urmijos ežero Azerbaidžano provincijoje pavyzdys. Prieš 30 metų 4,8 tūkst. kv. km plotą užėmęs vandens telkinys šiandien yra virtęs druskos dykuma.
Jei JAV remiamas Izraelis smogtų Irano užtvankoms, akvedukams ar siurblinėms – ypač provincijose, jau kamuojamose sausros ir požeminio vandens deficito, Teheranui kiltų dar didesnė destabilizacijos ir egzistencinės krizės grėsmė.
Epinis įniršusio liūto riaumojimas
Vasario 28 d. JAV ir Izraelis pradėjo karinę operaciją (JAV ji vadinama „Epiniu įniršiu“, Izraelyje – „Liūto riaumojimu“) prieš Iraną, kurį dešimtmečiais valdantis režimas savo tikslu yra paskelbęs sunaikinti šias valstybes.
Iranas teigia atsakydamas į atakas paleidęs daugiau kaip 500 balistinių ir sparnuotųjų raketų, 2 tūkst. įvairaus tipo kovinių dronų. Apie 40 proc. atakų esą surengta prieš taikinius Izraelyje, likusios – prieš JAV taikinius. Be to, Teheranas atakavo objektus Bahreine, Katare, Kuveite, JAE, Irake ir Saudo Arabijoje. Ten JAV turi karinių bazių, tačiau atakuoti ir civiliai objektai.
JAV skelbia nuskandinusios daugiau kaip 30 Irano laivų. Po smūgių kariniams objektams Teherano pajėgų vykdomų balistinių raketų ir bepiločių orlaivių atakų skaičius žymiai sumažėjo – anot admirolo Brado Cooperio, atitinkamai 90 proc. ir 83 proc. Centrinės vadavietės, atsakingos už JAV pajėgas Artimuosiuose Rytuose, vado teigimu, JAV siekia sunaikinti Irano balistinių raketų pramonės bazę.
JAV prezidentas ketvirtadienį paskelbė, kad sunaikinta 60 proc. Irano raketų ir 64 proc. jų paleidimo įrenginių. „Vos tik jie paleidžia raketą, per keturias minutes smogiama į jos paleidimo įrenginį“, – sakė jis. Prieš šią karinę operaciją Iranas turėjo 2 500–3 000 balistinių raketų (tarp jų – ir skriejančių 2 000 km) bei neskelbiamą kiekį sparnuotųjų raketų „Soumar“, galinčių pasiekti už 3 000 km esančius taikinius – pvz., Suomijoje.
Kad atremtų Irano bepiločių atakas JAV paprašė Ukrainos pagalbos – per ketverius Rusijos invazijos metus Kyjivas sukūrė pigių alternatyvų vakarietiškai oro gynybos technikai.
Ketvirtadienį Donaldas Trumpas pareiškė, kad šiuo metu būtų „laiko švaistymas“ svarstyti JAV sausumos karių siuntimą į Iraną. Jis užsiminė norįs, kad būtų pašalinta Irano vadovybės struktūra. „Nenorime žmogaus, kuris per dešimties metų laikotarpį viską atstatytų“, – tvirtino jis ir taip pat nurodė, kad turi idėjų dėl naujo lyderio, tačiau atsisakė ką nors įvardyti. D. Trumpas atmetė galimybę, kad nužudytą tėvą galėtų pakeisti velionio Irano aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei sūnus Mojtaba Khamenei. „Norime, kad kas nors atneštų harmoniją ir taiką Iranui“, – „Axios“ sakė D. Trumpas, grasindamas tolesniu karu, jei nebus rasta geresnė alternatyva.
Izraelis ketvirtadienį pareiškė pereinantis į kitą ginkluoto konflikto fazę. Vakar Izraelio gynybos pajėgos pranešė pradėjusios atakuoti Irano teroristinio režimo infrastruktūrą. Diplomatijai dar per anksti, sakė Izraelio ambasadorius JT Danny’is Danonas. „Turime sutriuškinti teroro mašiną“, – kalbėjo jis. Šis procesas esą truks ne mėnesius, bet dienas ar savaites.
Tarsi adatos skylutė
JAV Karo studijų instituto teigimu, dėl karinės operacijos prieš Iraną laivyba pasaulio prekybai svarbiu Hormūzo sąsiauriu sumažėjo maždaug 90 proc. Kol leis Irano kariniai pajėgumai, jis toliau bandys trikdyti laivų judėjimą sąsiauriu, mano analitikai. Veiksmai Hormūzo sąsiauryje esą yra dalis Irano strategijos, kad ir Persijos įlankos šalys pajustų karo kainą.
Hormūzas – sąsiauris tarp Irano ir Omano – vienintelė Persijos įlankos jungtis su pasaulio jūromis. Siauriausioje vietoje jo plotis – vos 40 km.
Prie Persijos įlankos įsikūrusios svarbios naftą išgaunančios šalys – be Irano, tai yra Saudo Arabija, Irakas, Kuveitas, Kataras, Bahreinas ir JAE. Sąsiauriu gabenamas penktadalis planetoje sunaudojamos naftos (reikšmingiausia dalis – į Kiniją) ir penktadalis suskystintųjų dujų (daugiausia – į Pietryčių Azijos šalis).
Naujausi komentarai